„Kapinės buvo ta vieta, kurią su tėvais lankydavau nuo vaikystės“, – sako architektė dr. Eglė Bazaraitė, išleidusi knygą „Kapinės už miesto, miške“. Tyrinėdama katalikų laidojimo kraštovaizdžius 19 a. Vilniuje, ekspertė pastebėjo, jog lietuviškos kapinės gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos. Pavyzdžiui, pas mus kapinėse nėra tokio griežto išplanavimo, simetrijos, o šeimoms skirtų mauzoliejų beveik neaptiksime.
Kapinės kėlė pavojų higienai
Kaip LRT KLASIKAI pasakoja dr. E. Bazaraitė, žmogui visais laikais buvo svarbu, kad artimieji būtų palaidoti netoliese. Tai suteikia tam tikrą priklausymo konkrečiai teritorijai jausmą.
„Teigiama ir iš psichologinės, ir kartu iš istorinės pusės, kad daugybė tautų reiškė savo teisę į teritoriją pasiremdamos tuo, kad ten yra palaidoti jų protėviai. Yra kažkoks stiprus užtaisas, stiprus ryšys, kuris mus pritraukia prie tų vietų. Grįžimas į tą vietą, aplankymas mus daro tos vietos dalimi“, – aiškina laidos „Be kaukių“ viešnia.
Įprastai žmonės laidodavo savo šeimos narius visai greta, kur gyvendavo patys. Visgi 18 a. pabaigoje, anot architektės, situacija kardinaliai pasikeitė. „Nutekėjus pavojingoms miazmoms iš vienų Paryžiaus kapinių suvokta, jog kapinės kelia pavojų žmonių higienai. Todėl pradėta jas kelti už miesto.“
Tuo pat metu, priduria pašnekovė, Prancūzijos revoliucijos fone ėmė skleistis noras „atsiminti kiekvieną žmogų“ – jam paskirti bent menkiausią atskirą paminklą. Prieš tai žmonės dažniausiai būdavo laidojami bendruose kapuose.
„Tai yra laikas, kai pradedami statyti paminklai, atminimo objektai parkuose ir soduose, skirti mažajam didvyriui, mažajam herojui, šeimos žmogui. Tai yra laikas, kai atsiranda naujas – šeimos – jausmas: (...) šeima nori kapinėse būti palaidota kartu.
(...) [Iki tol] tiesiog dalis žmonių buvo laidojami bendruose kapuose. (...) Tas atsiminimas buvo gerokai trumpesnis arba jo daugeliu atveju apskritai nebuvo“, – tvirtina dr. E. Bazaraitė.
Seniausios Vilniaus kapinės – Rasų
Architektės išleistos knygos „Kapinės už miesto, miške“ dėmesio centre – katalikų laidojimo kraštovaizdžiai 19 a. Vilniuje. Kaip pažymi pati knygos autorė, tuo metu, kaip ir Vakarų Europoje, kapines iš Vilniaus pradėta kelti už miesto ribų. „Iki tol kapinių už miesto nebuvo, nebent jos būdavo kuriamos maro atveju“, – teigia LRT KLASIKOS pašnekovė.
„Visas Vilnius, kaip ir daugybė kitų Vakarų pasaulio miestų, laidojo miestuose iki pat 18 a. pabaigos. 19 amžius ir kapų iškėlimas iš miesto teritorijos yra labai svarbus urbanistinis lūžis.
Be abejo, kartu su kapinėmis buvo iškeltos ir kitos tipologijos: kalėjimai, skerdyklos. (...) Apskritai buvo tendencija išvalyti miestą nuo šitų pavojingų tipologijų“, – aiškina dr. E. Bazaraitė.
Anot laidos „Be kaukių“ viešnios, seniausios kapinės sostinėje, kurias galėtume aplankyti, yra Rasų. Iki 19 a. kapinės „nebuvo formuojamos kaip atskira teritorija“, būdavo kuriamos šalia bažnyčių ir valdomos būtent jų.
„Kapinėms pradedami kurti projektai, pradedama kapines planuoti. (...) [Atsiranda] kapinių kaip sodo, kaip parko arba kaip miško formavimas. (...) Iki tol kapinės suvoktos kaip bažnyčios pastato dalis.
(...) Kapinių atskyrimas reiškia, kad kapinės turi pradėti funkcionuoti be bažnyčios. Ne vienoje Vakarų Europos šalyje kapinėmis pradeda rūpintis savivaldybės. Tuo tarpu pas mus [jas] vis dar prižiūri bažnyčios“, – sako ekspertė.
Paminklai Lietuvoje – mažesni
Paklausta, ar lietuviškos kapinės labai skiriasi nuo Vakarų Europos šalių, dr. E. Bazaraitė įvardija net kelis mūsiškių specifinius bruožus. Vienas iš jų – tai, kad Vilniaus kapinės yra daug laisvesnio planavimo, įkomponuoja daugiau gamtos.
„Mūsų kapinės yra gerokai gamtiškesnės. (...) Nebuvo siekiama visko padaryti preciziškai – tokius medžius susodinti tokia kryptimi, formuojant vienokią ar kitokią perspektyvą. Nors, kai kurių lenkų tyrėjų teigimu, yra buvę alėjų, mes jų nematome ikonografijoje ar planinėje struktūroje.
(...) Jeigu žiūrėsime į Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos 19 amžiaus [kapines], (...) pamatysime, kad [ten] yra žymiai labiau formuojama ašių ir simetrijos. (...) Pas mus visos kapinės yra laisvo planavimo“, – pabrėžia LRT KLASIKOS pašnekovė.
Kitas lietuviškų kapinių išskirtinumas – tai, kad, priešingai nei kai kur Vakaruose, žmonių laidojimo vietos nebūdavo skirstomos pagal jų demografinius bruožus ar ekonomines galimybes.
„Pradedama svarstyti, kas iš dalies jau egzistavo ir ankstesnėse kapinėse, kur [bus laidojami] turtingieji, o kur – vargšai. Kartu pradedama svarstyti ir apie kitokią visuomenės stratifikaciją: vyrai, moterys, galbūt pagal amžių, galbūt pagal finansines galimybes formuoti kapinių teritoriją. (...) Lietuvoje apie šiuos dalykus nėra žinoma“, – tikina dr. E. Bazaraitė.
Pasak architektės, lietuviškos kapinės pasižymi ir kitokiais nei Vakarų Europoje paminklais. Nors ir yra klasicistinių formų, tačiau jie – gerokai mažesni. Be to, pas mus „nelabai prigijo“ šeimos palaidojimo mauzoliejai, populiarūs kitose šalyse.
„Jeigu pasižiūrėsime į Prancūziją, Italiją, Portugaliją, Ispaniją, mes matome tuos palaidojimo mauzoliejus tiesiog kaip namelius, nusidriekiančius palei takus, palei gatves ir kuriančius kapinių kaip miesto kraštovaizdį. (...) Aišku, jie yra įspūdingi ir labai puošia visą kapinių kraštovaizdį, tačiau jų [pas mus] yra nedaug“, – pasakoja ekspertė.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Be kaukių“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
