Siekiant pritraukti kuo daugiau turistų, Vakarų Ukrainoje kuriamas Gediminaičių kelias. Jo sąraše – 22 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovės ir dvarai. Kai kurios pilys restauruotos, kitur turistus pasitinka tik griuvėsiai ir gidų pasakojamos istorijos.
Kremenecio tvirtovės didybę lig šiol mena beveik 2,5 metro pločio ir daugiau nei 10 metrų aukščio gynybinės sienos, 3 bokštai ir pagrindinio įvažiavimo vartai.
Kaip Kremenecio pilies statytojus istorikai įvardija kunigaikščius Gedimino sūnų Liubartą ir Vytautą Didįjį. Čia buvo apsistojusi LDK kariuomenės įgula.
„Vytautas Didysis buvo labai išmintingas valdovas. Kremenece turėjo rezidenciją, sustiprino tvirtovę. Daug ką nuveikė miestui – sustiprino prekybą ir amatus, pasikvietė žydų, skyrė jiems žemių“, – pasakojo buvęs Kremenecio muziejaus direktorius, gidas Grigorijus Krachovskis.
Kremenecis dar labiau suklestėjo, kai vietovė ir tvirtovė 1536 m. perėjo į Lietuvos kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės, italės Bonos Sforcos tvirtą valdymą. Pilis jos nurodymu perstatyta Renesanso stiliumi ir dar labiau sutvirtinta.
Ir nors Bona Sforca, kurios vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovėjo pilis, niekada čia nesilankė, vietinių palankumą turėjo.
„Boną Sforcą vietiniai gerbė – ir stačiatikiai ir katalikai. Karalienės laikais miestas klestėjo, ji buvo labai praktiška, statė bažnyčias. Iš Italijos į Kremenecį atvežė pirmąsias daržoves – petražoles, kopūstus, agurkus“, – kalbėjo gidas.
Kremenecio pilis žymi ir tuo, kad čia 8 metus buvo įkalintas Algirdo sūnus Švitrigaila, vėliau Kremeneciui suteikęs Magdeburgo teises.
Jį iš nelaisvės išvadavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Konstantinas Ostrogiškis – jis tuo metu rezidavo netoliese, Dubne.
Dubno tvirtovėje, apjuostoje vandens kanalu, veikė varpų liejykla, buvo liejamos ir patrankos.
„Kunigaikščio Gedimino įpėdiniai – Vytautas Didysis ir Jogaila 1386 m. patvirtino Ostrogiškių teises į Ostrogą, Korecį, Chotyną ir Dubną. Tai buvo giminė, šias žemes gynusi nuo totorių puolimų. Lietuvos valdovai jais pasitikėjo, nors Ostrogiškiai buvo stačiatikiai“, – pasakojo Dubno istorinio-kultūrinio draustinio Istorijos skyriaus vedėjas Jurijus Pšeničnij.
Karvedžio Konstantino Ostrogiškio, Oršos mūšio nugalėtojo vaidmuo istorijoje svarbus – jo vardas suteiktas Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos bendrai karių brigadai, įsikūrusiai šiuo metu Liubline, Lenkijoje. Lietuva prisideda ir prie K. Ostrogiškio antkapinio paminklo atstatymo Kijevo Pečoros lauroje.
