Gegužės 7 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) bus rodomas Augusto Strindbergo „Didysis kelias“, kurį 2020 m. režisavo Jonas Vaitkus. Apie šį spektaklį ir jo kūrimo aplinkybes kalbamės su dailininku Jonu Arčikausku, „Auksiniuose scenos kryžiuose“ pelniusiu Padėkos prizą už ilgametį indėlį į scenos meną, rašoma LNDT pranešime žiniasklaidai.
– Tarp Tavo didžiųjų spektaklių Augustas Strindbergas užima ypatingą vietą. Net, atrodytų, asketiškiausias „Tėvas“ (1997, Jaunimo teatras) – ne mažiau vizualus nei „Sapnas“ (1995, LNDT). O „Didysis kelias“ (2020) stebina savo vaizdinių įtaiga. Ši paskutinė Strindbergo drama dažnai vadinama nepastatoma, nes yra ne tik sudėtinga, bet ir nebaigta, tačiau mūsų teatre buvo sėkmingai pastatyta. Ką Tau apskritai reiškia šis autorius?
– Skandinavai man įdomūs dėl to, kad juos teatre rečiau statome, nei, tarkim, prancūzus ar anglus. O Strindbergas man – nepaprastai įdomus ir labai artimas. Atrodytų, žavus Henrikas Ibsenas, bet jis išlieka labai dideliu teisuoliu ir darosi nuobodus. Grubiai išsireiškiau, bet kalbu asmeniškai. Jo tekstai – labai išsamūs, išrašyti... Strindbergas – priešingai: jis išsiskiria gebėjimu neišsakyti visko iki galo, užpinti situaciją... „Didįjį kelią“ jis parašė po visų savo išgyvenimų, tarytum peržvelgdamas savo praeitį, – tai ar bereikia didesnės išminties?
Man labai gražu, kaip jis prisimena ir savo vaikus, ir kelionę, ir kartais neaišku, ar jis į viršų kopia, ar žemyn leidžiasi. Kūrinys parašytas labai gražiai, jis mane labai smarkiai įkvepia. Galų gale, Strindbergo kūrinio jungtys manęs nesukausto, aš jaučiuosi laisvas. Tai nereiškia, kad su medžiaga elgiuosi kaip panorėjęs, bet man tai – kaip medus. Man smagu tokioje komunikacijoje su dramaturgu ir jo kūriniu būti.
Stebina ir Strindbergo paradoksalumas: jis labai liūdnas ir tuo pačiu labai žaismingas. Liūdnesnės medžiagos už „Didįjį kelią“ paieškoti reiktų. Tas grįžimas atgal, tas vaikelio gimtadienis... Tarsi iš anapus žiūrėjimas... Totalus liūdesys – bet neprikišamas, nedemonstratyvus, nemiesčioniškas.
Rimtas iššūkis kažkada buvo Jono Vaitkaus surežisuotas Strindbergo „Tėvas“ (1997). Ne gėda pasigirti, kad mums jis pavyko. Asketiškas, tikslus, išskirtinis.
Man teko dalyvauti tarptautiniame Strindbergo festivalyje Stokholme, Karališkajame dramos teatre („Dramaten“), į kurį buvo pakviestas Jaunimo teatro „Tėvas“. Pamenu, kaip amerikiečiai, pamatę mūsų spektaklį, kitą dieną atsisakė vaidinti, sakydami, kad po mūsų jie kvailai atrodys: „Mums gėda, mes – juokingi“. Patys aktoriai taip nusprendė. Pažiūrėjo mūsų spektaklį ir nusprendė. Švedai mūsų spektaklį priėmė puikiai – stebėjosi, labai sveikino.
– Su režisieriumi Jonu Vaitkumi esate labai daug dirbę, ir visus Strindbergo spektaklius kūrėte kartu. Ar Vaitkaus darbo metodas statant Strindbergą toks pat, kaip ir gilinantis į kitus autorius, ar vis dėlto išsiskiria?
– Geras įrodymas – „Didysis kelias“. Pradžioje tarsi ir ne iki galo žinojo, kur link viskas nuves, bet vėliau įvyko ir paties režisieriaus atsivėrimas. Repeticijos vyko Medicinos bibliotekoje, vėliau – Kino klasteryje, viskas pradėjo temptis. Normalios teatrinės atmosferos neturėjimas ištempė laiką. Bet paskutinės repeticijos Vaitkui padėjo apsispręsti, iki galo išgryninti kūrinio traktuotę. Tik labai apmaudu, kad įstatymai kartais žmones padaro keistais įkaitais.
Pavyzdžiui, puikų vaidmenį – Kalvį – šiame spektaklyje sukūrė Rimantas Bagdzevičius. Tai buvo vienas geriausių jo vaidmenų apskritai, bet pradėjęs darbą LRT komisijoje, turėjo atsisakyti kitų įsipareigojimų. O koks buvo puikus Saulio Balandžio – Keliautojo – vaidmuo! Iš pradžių jis tarytum nesusigaudė, apie ką Strindbergas kalba, bet kaip po to puikiai išvedė vaidmenį! Jis tapo tikru Strindbergo alter ego. Deja, laike viskas kinta.
– Kas Tau daro didžiausią įtaką kuriant scenovaizdžius – tekstas ar siekis tiksliau sukurti personažų aplinkybes? Kaip scenoje gimsta abstraktūs objektai?
– Man svarbiausia sukurti psichinį lauką. Ne interjerą, ne situacijas, kuriose vyksta veiksmas, o psichinį lauką. Tai išgauti – sunkiausia. O paskui – juokai.
– Gerą pjesę perskaityti – labai sunku, nes daug poteksčių, įvairių aplinkybių. Ar dailininkui kas nors padeda tai padaryti? Atrodo, kad labai dažnai jis pirmasis „diagnozuoja“ visas numanomas peripetijas.
– Man svarbu suvokti, pajausti tą pirminį kūrinio impulsą. Režisieriams niekada nesiūliau vieno varianto. Visada pradedu vizualizuoti. Šį lauką nustatyti galime per daugybę dalykų. Kad tinkamas tik vienas kelias ar sprendimas, – niekada taip negalvojau. Kuriuo keliu eisi – apsisprendimo dalykas. Nebūtinai visi keliai veda į Romą, tačiau nustatyti žanrą ir vidines kūrinio nuotaikas būtina darbo pradžioje.
Mąstant apie „Didįjį kelią“ buvo svarbiausia nustatyti, kokiais vaizdais geriausia išreikšti kūrinyje vaizduojamą kelią atgalios. Situacijų daug, kūrinys margas, o kaip išreikšti kaitą, ėjimą? Jokiu būdu nenorėjau kalnų tverti – lipti aukštyn ar žemyn. Kaip tik – judėti tik horizontaliai. Ir šį horizontalų judėjimą siekiau išryškinti, įvairiomis priemonėmis pastiprinti. Vertikalė ar krytis žemyn – minties pavidalai, o kaita vyksta horizontaliame lygyje. „Didžiajame kelyje“ labai imponavo du malūnai – Adomo ir Ievos. Tame šiuolaikiniame Stokholme, su jų „onorais“... Šiek tie pažįstu ir kitus skandinavus, todėl švedus lyginu su jais, neturiu omeny konkrečiai Strindbergo. Turėjau atrasti ir šį įvaizdį.
– Tavo kuriami veikėjai labai vizualūs. Kuo rėmeisi – labiau Strindbergu ar režisieriaus pasirinktais aktoriais?
– Visada analizuoju aktorius – jų veidus, judesio galimybes. Nemažai aktorių pažįstų, o tuos, kurių nepažįstu, bandau išsiaiškinti, nes man tai – svarbu. Tai padeda redaguoti kostiumą. Aišku, kostiumų linkmę apsprendžia pati atmosfera. Koks tas psichinis laukas, kuriame ir veikia tam tikri personažai? O vėliau analizuoji atskirus akcentus, bandai suprasti jų išskirtinumą. Kaip jie tarpusavy skamba, susieina? Šie apsisprendimai labai sunkūs, nes reikia atsižvelgti į begales aplinkybių, jie tęsiasi iki pat premjeros ir dar po jos. „Didžiajame kely“ ir personažus buvau numatęs kiek kitokius, bet važinėjant po krautuves, žiūrint įvairias medžiagas, turint tik tam tikras galimybes, – viskas keitėsi, kol taip ir susidėliojo.
– Prie personažų kostiumų priskirtume ir kepures, perukus. Tavo kuriamame teatre jie visada ypatingi. Kartais personažų galvos atrodo kaip skulptūros. Vien ką reiškia Keliautojo kepurė!
– Vien prasekus mano kostiumų temą, įmanoma pastebėti, kad retas personažas – be kepurės. Man žmogus be kepurės gali būti savo namų virtuvėje ar pats vienas. Jeigu eini į gatvę, nesvarbu, vasara ar žiema, basa galva – nekorekt, lyg būtum neapsirengęs. Nežinau, kaip žiūrovui, bet man pačiam labai įdomu sukurti išsamius personažus. Suprantu, kad šiais laikais daug žiūrovų eina į teatrą tikėdamiesi linksmo vakarėlio.
– Grimas taip pat labai išraiškingas.
– Stengiuosi padėti aktoriui kuriant personažą. Jeigu geras aktorius perskaito grimą, tai jis tikrai padeda. Juk geras grimas visada nuima nereikalingus personažo judesius, grimasas. Tai labai gerai paaiškina kinas: sunku žiūrėti į besivaipančius aktorius, o tie, kurie tik vienu ar kitu judesiu, posūkiu sugeba išreikšti savo veikėjo esmę, mus įtikina greičiau. Nes tai argumentuota, tikra. Man atrodo, kad grimas šiomis akimirkomis labai padeda. Gal ne visada man pavyksta, nenoriu girtis, bet grimas turi būti.
Šiuolaikinis pasaulis, kuriame sintetinasi „folkas“, mūsų Užgavėnės, japonų, vaško kaukės, – šiandien visa tai turi jungtis. Tam nereikalingas dirbtinis intelektas. Jei esame profesionalai, visa tai savyje tyrime virškinti. Visą patirtį. Kas tas „Lietuvos teatras“? Jo stebuklas yra tas, kad išlindęs ne iš kažkokios balos, o atsirado dėka žmonių, sugebančių analizuoti visą kultūrą. Tik tuomet paskiri segmentai gali virsti visuma. Kartais visa tai sunku suvesti į nuoseklią stilistiką, bet tą reikia daryti.
Tenka matyti spektakliuose grimą, neturintį nieko bendro su spektaklio dramaturgija: gražiai nugrimuotos aktorės patenkintos, bet teatro uždaviniai kiti.
– O Tu įsivaizduoji spektaklį visai be grimo?
– Taip. Tik tuomet labai rimtai reikia kalbėti apie šviesą. Kurdamas scenovaizdį, kostiumus, daug galvoju apie šviesą, tuo labiau, apie grimą. Anksčiau scenografai ir kurdavo šviesas. Dabar esu jau atstovas „iš šiukšlyno“ – ne be reikalo gavau kryžių už viso gyvenimo nuopelnus, galiu būti griežtesnis. Šiuolaikiniame teatre kuriamos puikios šviesos, su puikiomis priemonėmis, bet, deja, jos yra koncertinės. Jau seniai nemačiau aktorinės šviesos.
Anksčiau sunkiausias darbas būdavo padaryti aktorinę šviesą visoje dinamikoje, o tik paskiau sekdavo konceptualūs efektai. Dabar viskas kitaip: svarbu, kad mums visiems būtų faina ir linksma. Vyrai faini, puikiai valdo techniką. Ir visa tai – be manęs, nes aš nelinkęs veltis į šią „makaliūzę“. Diskoteka yra diskoteka, o teatras yra kiti reikalai. Gal tai mano – senio – marazmas, bet man tai nepatinka.
– „Didysis kelias“ labai polifoniškas. Kaip pasisekė suderinti temas, medžiagiškumą ir visa kita?
– Neatsitiktinai dariau koliažo parodą, norėdamas apie tai pakalbėti dar kartą. Per ilgą laiką įgijau patirties, todėl drįstu priimti kai kuriuos sprendimus. Aš gi keramikas! O keramikai yra ir forma, ir spalva. Todėl atėjus į teatrą, jei sugebi skaityti dramaturgiją, tai visa patirtis šiek tiek padeda. Tarkim, sugalvoju sprendimą ir matau, kad jo nebus kam atlikti, todėl pačiam tenka tapyti dekoracijas. Ir tai – nieko blogo: kelias savaites atvaikštai ir pasidarai tai, ką esi sugalvojęs. Tas pats ir su skulptūriniais objektais, – beveik viską pats pasidarau.
– Kaip reikėtų žiūrovui pasiruošti einant į Strindbergo „Didįjį kelią“? Dažniausiai žmonės prieš spektaklius kūrinių neskaito. Kuo šis autorius svarbus šiandieniam žmogui?
– Taip, dabar žmonės geriau į knygų muges eina, nei knygas skaito.
Strindbergas svarbus dėl išpažinties. Tai yra savo gyvenimo peržvelgimas atbuline eiga. Kartais reiktų geriau pagalvoti: ar verta eiti? Gal geriau neiti? Atrodo, juokauju, bet rimtai esu labai nusivylęs savo „parapijiečiais“.
Nenoriu, kad man kas nors trukdytų „eiti“ į mirtį. Esu pakankamai senas žmogus, todėl nenoriu girdėti dabartinių politikų paistalų, matyti vykstančias nesąmones. Kaip galima buvo išrinkti tokią valdžią! Juk negali bet kas tapti premjeru! Reikia turėti davinius. Niekada nesiruošiau būti kultūros ministru, nes esu įsitikinęs, kad nesu to vertas. Man labai liūdna, kad šiandien turiu prisiminti bolševikmetį, niekadėjus, kokį Lionginą Šepetį.
Bet dabartiniai netraukia net dešimtos dalies to Šepečio. Musytės tampa ministrais, sugriūna visas pasaulėlis... Todėl prieš einant į Strindbergą, reikia gerai pagalvoti, nes ten kalbama apie sąžinės priekaištus, apie netiesmukai išreikštus žmogaus poelgius: ar teisingai pasielgiau, kol buvau anapus, ar jūs sąžiningai elgiatės su savo vaikais, ar manote, kad jie – tik jūsų investicija? Čia daug atvirų, neatsakytų klausimų. Jeigu jie domina, tuomet Strindbergas labai įdomus.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
