Literatūrologas Vytautas Bikulčius LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ aptaria du kūrinius: Georges`o Pereco romaną „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ ir Albos de Céspedes kūrinį „Uždraustasis sąsiuvinis“.
Leidykla „Lapas“ pradžiugino mūsų skaitytojus svarbiausiu prancūzų rašytojo Georges`o Pereco romanu „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė).
Mums prieš akis iškyla keistas nuo pirmo aukšto iki mansardų nukeltu fasadu pastatas, kurį rašytojas įkurdina Paryžiaus 17 apygardos Simono Krubeljė g. 11. Veiksmas jame vyksta 1975 metų birželio 23 d. nuo aušros iki 20 val. vakaro, tačiau jis apima ne tik dabartinių, bet ir ankstesnių namo gyventojų istorijas. Skaitytojas lankosi šiame pastate, paklusdamas šachmatų žirgo strategijai, nes eidamas iš vieno kambario į kitą jis niekada negrįžta į tą patį.
Šį romaną autorius suvokė kaip pastatą, kurio kambariai sąveikauja kaip didžiulė dėlionė. Rašytojui prisireikė šios dėlionės, nes jis norėjo sukurti vienovę iš begalės nedidelių atskirų dalių.
Romaną sudaro šimtai istorijų, kai kurios be galo trumpos, bet yra ir tokių, kurios užima kelis skyrius. Jos paliečia pačias įvairiausias sritis: antropologiją, dviračių lenktynes, šeiminius ginčus, kerštą ir išdavystes, raganavimą, akvarelės meną, ateities viešbučius, Paryžiaus nekilnojamojo turto problemas, eksperimentinę virtuvę, prekybą sendaikčiais ir pan. Romano pabaigoje Perecas inventorizuoja 127 savarankiškus pasakojimus, tačiau šioje „romanų mašinoje“, kaip dažnai pavadinamas šis romanas, būtų galima pririnkti 150 ar 250 mikropasakojimų. Beje, ir jo žanrinė paantraštė neįprasta – „romanai“, ja jis norėjo pabrėžti ne tik begalę istorijų, bet ir galimybę papasakoti potencialius romanus. Tokia istorijų gausa jis primena klasikinius 19 a. romanus, kuriuos neretai nuo pirmo iki paskutinio skyriaus persmelkdavo kokia nors idėja arba kuriuose viskas sukdavosi apie pagrindinį herojų. Šitaip romane „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ visus skyrius susieja Bartlbutas.
Būtent ekscentriškas turtuolis Persivalis Bartlbutas gali sau leisti išvykti į kelionę po pasaulį tik tam, kad galėtų nulieti penkis šimtus akvarelių. Jis duoda užduotį Gasparui Vinkleriui, kad šis, būdamas reikalo žinovas, paverstų akvareles dėlione, kurią vėliau turės surinkti Bartlbutas. Dar romano pradžioje sužinome, kad Vinkleris, kuris puikiai dorojosi su jam patikėtu darbu, mirė. O Bartlbutas mirs knygos pabaigoje, nebespėjęs surinkti paskutinės dėlionės. Tapytojas Seržas Valenas, kuris domėjosi jų veikla, nutaria sukurti savo dėlionę, kuri stebėtinai panaši į romaną „Gyvenimas vartojimo instrukcija“. Jis nori nutapyti pastatą be fasado, norėdamas parodyti, kas dedasi kiekviename kambaryje. Bet ir jis miršta, nebaigęs savo sumanymo.
Sukūręs šiuos tris personažus, Perecas mums tarsi siūlo apibendrintą menininko portretą. Viskas prasideda nuo Bartlbuto, kuris yra dosnus, tvarkingas užsakovas, sugalvojantis ir pristatantis apribojimus. Vinkleris tampa genialiu užduoties įgyvendintoju, savotišku amatininku, nors jį pirma laiko pasiglemžia mirtis. Ir galiausiai vienišas Valenas, pasižymintis išradingumu, kuria apribojimus, juos pritaiko sau. Šitaip šie trys personažai įkūnija skirtingus kūrybos pavidalus.
Rašytojas visuomet domėjosi literatūrinės kūrybos prasme, į ją žiūrėjo per žaidimo prizmę. Kurdamas šį romaną kaip dėlionę, Perecas įprasmina sykiu konstrukciją ir žaidimą. Pastatas, figūruojantis romane, iš tiesų yra neįtikėtina dėlionė, kurios 99 skyriai, sudarantys knygą, atitinka tiek pat kambarių. Tariama netvarka, kuri iš pradžių išmuša iš vėžių skaitytoją, palaipsniui įgyja prasmę, nes ilgainiui atsiranda tvarka. Iš, regis, viešpataujančio chaoso užgimsta tiksli chronologija ir griežtai organizuota erdvė. Romanas pasižymi ir intertekstine architektūra, nes pats autorius prisipažįsta, kad kiekviename skyriuje yra dvi citatos, o jų iš viso – 188, jos pasiskolintos iš maždaug 20 autorių. Šios citatos romane pasirodo neatsitiktinai, jos tampa irgi dėlionės dalimis.
Romane rašytojas panaudoja įvairias rašymo formas, suplakdamas nevienodus stilius, pasitelkdamas skirtingus žanrus, kaip antai biografinį ir detektyvinį, istorinį ir alegorinį romanus, įterpdamas koliažui būdingų elementų: laikraščio antraštę, kvietimą, vaistų instrukciją ar kalbotyros žurnalo turinį. Galiausiai rašymo objektu tampa pats rašymas.
„Gyvenimas vartojimo instrukcija“ – kietas riešutas net ir patyrusiam skaitytojui, tačiau skaitytojas patirs, kaip romanas pasakoja apie savo konstrukciją ir pats jame atsispindi. Tuo jis išsiskiria iš daugelio kitų.
Italų rašytojos Albos de Céspedes romanas „Uždraustasis sąsiuvinis“ (iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pateikia moters dienoraštį, kuriame ši ne tik prakalba apie savo šeimą, bičiules, visuomenę, bet ir nelauktai ima geriau pažinti save.
Kai Valerija Kosati netikėtai nusiperka juodą sąsiuvinį ir turi jį išsyk paslėpti, nes sekmadieniais kioske galima prekiauti tik rūkalais, ji nė nenujaučia, į kokias žabangas patenka. Visų pirma, ji nutaria tą sąsiuvinį panaudoti kaip dienoraštį, tačiau ji nenori, kad apie jos rašomą dienoraštį sužinotų vyras, duktė ir sūnus. Tad jai nuolat tenka galvoti, kur patikimai jį paslėpti. Negana to, ji dar turi sukti galvą, kada jį rašyti, nes nenori šeimos nariams aiškinti, ką ji rašo ir kodėl. Labai greitai ji pajunta, kad tas dienoraščio rašymas ją ir traukia, ir gąsdina. Traukia todėl, kad jį rašydama ji gali pabūti su savimi, tačiau gąsdina todėl, kad ji savotiškai praregi, nes į kai kuriuos dalykus visai nebuvo atkreipusi dėmesio. Ir kai ji pasiskundžia savo motinai, kad jos duktė Mirela tapo užgaidi ir nesukalbama, motina ramiai jai atsako, kad ir pati dvidešimtmetė Valerija buvo lygiai tokia pati. Kitaip tariant, kartų problema čia pateikta kaip ant delno. Tokių praregėjimų Valerija patirs dar ne sykį.
Kaip ryškėja iš dienoraščio, savo gyvenime Valerija atlieka kelis – žmonos, motinos ir dukters – vaidmenis. Ji be galo atsidavusi savo vyrui Mikelei, kuris ją vadina „maman“, tuo pabrėždamas jos pagrindinį vaidmenį šeimoje, nors, kita vertus, ji nori pabrėžti save ir kaip savarankišką moterį, ne visu etatu dirba įstaigoje, taip papildydama šeimos biudžetą. Vis dėlto labiausiai į akis krenta jos kaip motinos vaidmuo, nes Valerija jam skiria ir daugiausia dėmesio. Kai ji įtaria, kad jos dvidešimtmetė dukra ima lankyti kur kas vyresnį vyriškį, Valerija atsiveria savo dienoraštyje, bandydama išsiaiškinti priežastis, kurios skatina Mirelą palaikyti su juo santykius, kurie pasmerkti žlugti. Įdomiausia, kad, nepritardama dukters pasirinkimui, ji savotiškai susipriešina su savo gyvenimu ir su jai primestais sprendimais. Šitaip Mirela tampa veidrodžiu, tačiau jame išryškėja atspindys, su kuriuo Valerija negali sutikti. Kaitaliodama šiuos savo vaidmenis, Valerija nuolatos analizuoja ir savo gyvenimą, vis prisimindama, kokia ji norėjo būti.
Šis dienoraštis ją verčia kelti vis naujus klausimus, ir ji pamažėle ima įsitikinti, kad jos gyvenimas galėjo būti kitoks, tačiau ją žlugdė kiti ir, visų pirma, jos pačios pareigos jausmas, užtat ji ir nesiryžta iš esmės pakeisti savo gyvenimo.
Reikia prisiminti, kad romanas buvo parašytas 1952 m. ir tam tikra prasme išreiškė to meto moterų troškimus. Juk praktiškai Valerija prabunda kaip moteris tik savo dienoraščio puslapiuose. Jos rašymas atskleidžia įtrūkius šeimyninės laimės fasade, nes vis didėja praraja tarp jos vidinio gyvenimo ir tų vaidmenų, kuriuos ji priversta vaidinti.
Būtent vidinė moters kova, įkūnijanti jos kartos konfliktus, puikiai atskleidžia tą prarają tarp motinos tradicinių vertybių ir dukters laisvės paieškų. Net ir šiandien šis romanas neprarado savo jėgos ir sudomins ne vieną skaitytoją.
