„Vilnius priklauso lietuviams, o Lenkijai turi nostalgišką reikšmę. Tai miestas, kuriame susiformavo lenkų tautinė tapatybė“, – teigia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų palikuonys Maciejus Radvila (Maciej Radziwiłł), Adamas Zamoiskis (Adam Zamoyski) ir Lukaszas Sapiega (Łukasz Sapieha).
Šią publikaciją galite skaityti ir lenkų kalba.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose vyko mokslinė konferencija „Vilnius ir jo bendruomenės XIII–XXI a.: septyni sugyvenimo mieste istorijos šimtmečiai“. Renginys buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui. Dalyviai diskutavo apie šio miesto įtaką Abiejų Tautų Respublikos istorijai. Svečiai vieningai sutarė, kad Vilnius tuo metu buvo svarbus politinis centras, jo neužgožė Krokuva ar Varšuva.
Renginį lydėjo diskusija „Kam priklauso Vilnius“, kurioje dalyvavo Maciejus Radvila, Adamas Zamoiskis ir Lukaszas Sapiega – LDK didikų giminių palikuonys, o kartu ir istorikai bei kultūros mecenatai.
„Šiandien Lietuvoje neturime autentiško santykio su senosiomis aristokratų giminėmis. Pirmiausia todėl, kad daugumos jų fiziškai nėra mūsų šalyje. Tačiau neretai savo nuostabai pastebime, kad šių giminių atstovai yra gyvi, tęsia savo istoriją ir turi daugiau nei asmeninį ryšį su Lietuvos praeitimi“, – sakė diskusiją moderavęs Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas.
Rektorius pasakoja, kad bajorai buvo labai svarbi Vilniaus dalis, ypač po Liublino unijos, kai miestas prarado didžiąją dalį savo politinės reikšmės, neteko valdovo rezidencijos statuso, o ir pats valdovas čia lankėsi vis rečiau. Būtent bajorų giminės užtikrino Vilniaus, kaip vieno iš pagrindinių kultūros centrų, statusą ir tolesnį jo gyvavimą. Bajorai rėmė puošnių bažnyčių, rūmų ir kitų svarbių Vilniaus architektūrinių objektų statybą, kaip antai: Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Chodkevičių, Radvilų ir kitų rūmų įkūrimą. „Be kita ko, Vilniaus universiteto Teisės fakultetą įkūrė Sapiegų giminė“, – pridūrė rektorius.
M. Radvila pažymėjo, kad Vilnius visada buvo svarbi vieta tokiems kilmingiesiems kaip Radvilos, Sapiegos, Pacai ir Chodkevičiai. Tai liudija faktas, kad Radvilos Vilniuje turėjo devynis rūmus.
A. Zamoiskis savo ruožtu priminė, kad Vilnius buvo antrasis ATR miestas. XVI a. pabaigoje Krokuva tapo provincijos miestu – karaliai joje nesilankė, o Vavelis stovėjo tuščias.
„Tais laikais Vilnius buvo labai svarbus. Čia ir Gardine veikė Lietuvos teismai, kurių sprendimai lėmė tolesnius įvykius didžiojoje respublikos dalyje. Visos įstaigos, pavyzdžiui, kariuomenė ar iždas, turėjo lenkiškų ir lietuviškų sąsajų. Šios didikų giminės Vilniuje turėjo rūmus, statė bažnyčias, nes miestas veikė ir kaip valdžios centras“, – aiškino A. Zamoiskis.
L. Sapiega sakė, kad Vilnius atliko svarbų vaidmenį kaip centras, kuriame buvo formuojama ATR Rytų politika.
„Pirmiausia norėčiau priminti karus su Rusija ir kiek mažiau su Švedija dėl Infliantų (Uždauguvio kunigaikštystė, ATR vasalinė kunigaikštystė dabartinėje Latvijos ir Estijos teritorijoje – LRT.lt), kuriuose Lietuvos kariuomenė suvaidino svarbų vaidmenį. Politiką Vilniuje nustatydavo Lietuvos didieji kancleriai. Būtent dėl šios priežasties XVII a. viduryje Vilnius smarkiai nukentėjo nuo Rusijos kariuomenės, tuo laikotarpiu žuvo daugiau kaip 50 proc. gyventojų. O dar anksčiau miestą nuniokojo didelis gaisras. Vėlesniu ATR laikotarpiu miestas nesugebėjo atsigauti po karų ir nelaimių. Kita vertus, jis visą laiką vaidino labai svarbų karinį vaidmenį“, – pažymėjo L. Sapiega.
Diskusijos metu istorikai aptarė ir Vilniaus vaidmenį įvairiuose istoriniuose kontekstuose, pasakojo apie savo šeimų įtaką miesto raidai ir pasidalijo požiūriu į jį.
R. Petrauskas atkreipė dėmesį, kad Vilnius – tai ne tik istorija. „Jis taip pat yra dabartis ir ateitis. Vilnius šiuo metu yra vienos iš Europos Sąjungos šalių sostinė, labiausiai nutolusi į rytus. Iš istorijos žinome, kad pasienio erdvė yra galimybė miestui ir šaliai atlikti svarbų, tam tikra prasme specifinį vaidmenį. Čia gali gimti kai kurie svarbūs sprendimai ar naratyvai, galintys paveikti visą Europos Sąjungą“, – pažymėjo seniausio Lietuvos universiteto rektorius.
A. Zamoiskis pridūrė, kad Vilnius atliko labai svarbų vaidmenį paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir XX a. pradžioje, kai jame kilo svarbiausi regiono tautiniai bei politiniai judėjimai – lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių kovos už tapatybę iškilimas, o taip pat ir komunizmas.
„Vilnius buvo jungiamoji grandis tarp Lenkijos karalystės ir Rusijos. Čia susiformavo visos politinės doktrinos, turėjusios didžiulę įtaką Rusijos imperijai“, – aiškino jis. A. Zamoiskis pridūrė, kad šiandien, atsižvelgiant į situaciją Rusijoje ir Baltarusijoje, Vilnius gali vėl atlikti svarbų vaidmenį.
M. Radvila savo ruožtu pažymėjo, kad šiandien Vilnius ypač svarbus baltarusiams, kurių tautinę tapatybę naikina Minsko režimas.
„Istoriko profesija Baltarusijoje tapo labai rizikinga. Lenkijoje veikia didelė jų bendruomenė. Šie žmonės negali grįžti į savo gimtąją šalį, nes už tai jiems gresia įkalinimas. Pastaraisiais dešimtmečiais Baltarusijoje nepaprastai išaugo susidomėjimas senovės istorija, kuri traukia šalį į Vakarus“, – sakė jis.
„Lietuva turi švarų pagrindą, ji yra mažesnė šalis, negalės dominuodama nustelbti kitų įtakos. Ją vadinčiau Liublino trikampio, kuris galėtų turėti ketvirtą kampą, vienijančiu centru“, – pridūrė M. Radvila.
L. Sapiega pažymėjo, kad Vilnius galėtų tapti Vakarų ir Ukrainos bei Baltarusijos dialogo centru. Jis pabrėžė, kad dabar šių dviejų šalių padėtis labai skiriasi.
„Ukraina, nepaisant to, ką dabar išgyvena, yra geresnėje padėtyje. Tapatybė ir kryptis, kurią ji pasirinko, yra akivaizdi“, – sakė L. Sapiega.
Diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į šiuolaikinę Vilniaus ir Varšuvos padėtį, įskaitant abipusę konkurenciją.
„Nėra prasmės žiūrėti, kuris miestas – Vilnius ar Varšuva – yra savotiškas Rytų politikos centras. Abu miestai turi platų bendradarbiavimo lauką“, – pažymėjo L. Sapiega. Jis išreiškė viltį, kad ateityje Lenkijos ir Baltijos šalių politika taps vis kompaktiškesnė ir vieningesnė.
M. Radvila, A. Zamoiskis ir L. Sapiega vieningai teigė, kad Vilnius yra lietuviškas.
„Labai tikiu Jerzy Giedroyco ULB (Ukraina–Lietuva–Baltarusija – LRT.lt) koncepcija. Šiandien ji atrodo akivaizdi. Lenkai suprato, kad Vilniaus praradimas lenkams yra ne toks skausmingas kaip Vilniaus praradimas lietuviams“, – sakė M. Radvila. „Vilnius yra lietuviškas. Vilnius yra mano. Tam tikra dalimi aš jam priklausau“, – reziumavo M. Radvila.
M. Radvilai antrino ir A. Zamoiskis.
„Vilnius priklausė didiesiems kunigaikščiams, vėliau – rusėnų kilmės magnatams, XIX a. – daugiausia žydams, tai buvo Lietuvos ir Rytų Europos Jeruzalė. Mėginimas užgrobti Vilnių įtraukiant jį į Antrąją Lenkijos Respubliką iš tikrųjų buvo nesėkmingas. Dabar Vilnius priklauso lietuviams. O šiandieninei Lenkijai Vilnius pirmiausia turi nostalgišką, archeologinę reikšmę“, – pažymėjo pranešėjas.
L. Sapiega teigė, kad nėra prasmės prieštarauti tam, kad Vilnius šiandien yra Lietuvos miestas.
„Tačiau tai nereiškia, kad Vilnius nebuvo ta vieta, kurioje formavosi lenkų tautinė tapatybė. Kalbu apie moderniąją tapatybę XIX a. Čia buvo vykdomos toli siekiančios carinės represijos. Mieste gyveno ir kūrė žmonės, kovoję už Lenkijos nepriklausomybę“, – sakė diskusijos dalyvis.
