„Kai kūrėmės, vyravo nuostata, kad dar vieno muziejaus netrūksta, juo labiau – modernaus meno“, – prisimena MO muziejaus, švenčiančio 5-ąjį gimtadienį, vadovė. Tiesa, muziejus įrodė, kad poreikis – didelis. Viena iš parodų – „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – sulaukė apie 145 tūkst. lankytojų. O tai – visiškai negirdėtas pasiekimas Lietuvos kultūros srityje.
MO muziejus niekada neslėpė, kad pagrindinis jų tikslas – pasiekti kuo daugiau lankytojų. Tiesa, jų pasirenkami būdai kartais sulaukdavo ir kritikos iš kultūrinio lauko: parodos būdavo vadinamos pernelyg paviršutiniškomis, o meno kūriniai juose esą užgožiami, pavyzdžiui, architektūros ar kitų artefaktų.
M. Ivanauskienė atvira – tokios kritikos nepriima ir mano, kad viskas priklauso nuo požiūrio taško: žiūrinčiojo atvirumo, pastangos žvelgti atidžiau, priimti kitokį būdą kurti. Anot LRT.lt pašnekovės, muziejinės kokybės kartelės jie niekada nenuleidžia. Kiekvieną parodą lydi tyrimas, dirba savo srities specialistai, kuratoriai, yra atidumas žiūrovui ir jo poreikiams.
Sunku pamiršti ir įtraukiančias MO komunikacijos kampanijas, kuriose riba tarp meno ir reklamos ištirpsta: lietuviškųjų meno kūrinių vaizdai pasakoja pasaulio istoriją, į parodas kviečiami Vilniaus taksistai tam, kad miesto svečiams galėtų skleisti žinią apie muziejų, vėliau dalijasi savo įspūdžiais vaizdo reportažuose, Oskaro Koršunovo režisuota Ričardo Gavelio „kanukų“ armija pasirodo naujausioje „Vilniaus pokerio“ parodoje.
Visi šie žingsniai, atrodo, skirti tam, kad lankytojas susidomėtų ir pamatytų MO muziejų. Logika paprasta: lankytojas turi jaustis laukiamas ir išeiti iš parodos supratęs daugiau, sužinojęs plačiau, patyręs tikriau ir svarbiausia – nenuteistas už savo nežinojimą. Juk modernų ir šiuolaikinį meną tikrai sunku suprasti, jis gali atstumti.
Apie MO muziejaus misiją, penkerius metus trunkantį organišką kaitos procesą, kritiką dėl nusipiginimo ir ateities planus – LRT.lt pokalbis su M. Ivanauskiene.
Ir kviečiu dar kartą peržiūrėti „MO pasaulio istoriją“.
– Esate sakiusi, kad MO muziejus visuomet keičiasi. Keičiasi santykis su kitais. Nuolat gimsta iš naujo. Bet galima būtų stabtelėti šią akimirką 5-erių metų muziejaus veiklos proga ir pabandyti apsibrėžti, kaip matote save šiandien? Kas yra MO muziejus? Žinoma, darant prielaidą, kad jau gal rytoj ar poryt būsite šiek tiek pasikeitę.
– Aš taip sakiau? (juokiasi). Tikrai neišsižadu šių žodžių. Šiandien muziejus yra pasitikintis savimi. Kai MO buvo atidaromas, vyravo nuostata, kad dar vieno muziejaus netrūksta, juo labiau – modernaus meno: atrodė, kad tikrai niekas neis „urmu“, nebuvo pozityvių sėkmės prognozių. Praėjus penkeriems metams, kurie nebuvo paprasti (pandemija, prasidėjęs karas), jaučiame, kad esame daug pasiekę: tiek parodų, tiek švietimo, tiek iniciatyvų, tiek santykių su mecenatais ir rėmėjais srityse.
Mūsų pasididžiavimas savimi nėra tuščias pasigyrimas, o veikiau kylantis iš daromo prasmingo poveikio. Ir nesirengiame čia sustoti, bet tai, kas jau yra, kelia pasitikėjimo savimi jausmą bei džiaugsmą dėl to, kas jau įvyko ir pavyko.
– Man įdomi ir jūsų, kaip muziejaus, savirefleksija. Gal galėtumėte apsvarstyti, kokias kryptis ir idėjas buvo pasirinkęs muziejus, kurios iš dabarties perspektyvos atrodo jau nebetinkamos? Klausiu, nes manau, kad prasminga ir įdomu pamatyti bet kokį muziejų kaip nuolat kintantį, organišką darinį, o „nukrypimų“ apsvarstymas šitai galėtų suteikti. Klaidos, matyt, žmogiška ir ugdo. Galbūt buvo prasilenkimų tarp muziejaus įsivaizdavimo, kas bus svarbu, ir to, kaip buvo priimta? Gal kurios nors parodos jums atrodė vienaip, o lankytojams – visai kitaip?
– Žinoma, yra buvę nesėkmių arba, galima vadinti, pasibandymų, po kurių suvokėme, kad koks nors dalykas neveikia.
Pavyzdžiui, iš pat pradžių manėme, kad turėsime ieškoti įvairių renginių ir partnerių. Atsitiko visiškai priešingai – sulaukėme daugybės pasiūlymų. Tuomet pagrindinis darbas buvo atsirinkti kryptis, nusistatyti kriterijus, kada mes juos įsileidžiame kaip platforma, palaikanti kultūrinius reiškinius, o kada norime, kad erdvės būtų nuomojamos. Planavome vieną darbą, o tikrovėje dirbame kitą.
Nuo muziejaus atidarymo norėjome kuo patogesnių lankytojui darbo valandų. Svarstėme, koks muziejaus darbo laikas bus pats geriausias. Įsitikinome, kad dirbti iki 10 val. vakaro šią akimirką Lietuvoje, su tokiu žmonių gyvenimo ritmu ir poreikiais, nėra tikslo. Pastebėjome, kad nuo 8 val. vakaro muziejus – tuščias. Priminsiu, kad pačioje pradžioje penktadieniais dirbome iki 10 val.
Turėjome idėją, kad tais penktadienio vėlyvais vakarais muziejuje turėtų skambėti muzika, atmosfera turėtų tapti dar labiau laisvalaikiška. Supratome, kad tokio poreikio šių dienų Vilniaus ritmui nėra. Galbūt po 10 metų (šypsosi).
Bandėme atverti erdves įvairiems meditatyvesniems sportams. Kai tai buvo vienkartiniai renginiai, susidomėjimas buvo, tačiau nuolatinis lankymas žmonių nepritraukė, tokia veikla nepasiteisino. Man kartais atsiunčia nuotraukų iš Barselonos su džiugia nuostaba, kad ten muziejuje žmonės sportuoja. Taip, bet Lietuvoje tokio poreikio ir kultūros šią akimirką nėra ir nereikia.
Beje, niekada nemanėme, kad „90-ųjų“ paroda taps tokia populiari. Toks lankytojų skaičius jau tikriausiai nebepasiekiamas. Per 5 mėnesius šią parodą aplankė per 145 tūkst. lankytojų. Buvo fenomenalu. Pridėčiau dar ir tai, kad kurdami vaikams skirtas parodas neįsivaizdavome, kaip stipriai jų reikia. Turėjome hipotezę, kad tai ne tik prasminga, bet ir reikalinga, bet neįsivaizdavome, kaip labai.
Įdomi parodos „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ refleksija. Ši paroda atsidarė pavasarį, tik prasidėjus karui Ukrainoje, buvo štilis, muziejai – tušti. Buvo nedėkingas laikas, tad šią parodą sunku objektyviai vertinti, bet visi aptarėme, kad Kauno ir Vilniaus santykis vilniečiams nepasirodė aktualus.
Paradoksalu, kad mūsų parodoje aptartas vilnocentrizmas pasireiškė net ir priimant temą. O štai iš Kauno perspektyvos jautėsi kita recepcija. Tarp miestų nedidelis atstumas, norėjome prisidėti prie to, kad kultūrinis santykis tarp miestų taptų mobilesnis ir gyvesnis.
– Ir pačioje jūsų minėtoje parodoje buvo linija, kad vilniečiai ne(be)silygina su Kaunu, o lyginasi su kuo nors kitu. Tarsi jaučiasi žaidžiantys kitoje lygoje. Tiesa, man, kaip ne vilnietei, bandančiai apsibrėžti santykį su pasirinktuoju miestu, paroda leido permąstyti save, esančią šioje terpėje, prisijaukinti miestą, kuris atrodė šiek tiek svetimas.
Bet jau prabilome apie parodas. Vienas iš įdomiausių man klausimų – kaip yra priimami sprendimai dėl MO muziejuje atsirandančių parodų temų? Galbūt galėtumėte atskleisti ir virtuvę, t. y. vesti mane ir kartu skaitytojus vienos iš parodų sukūrimo keliu – kaip atsirado mintis jas kurti apskritai? Apie ką galvojote? Pavyzdžiui, kad ir kalbant apie parodą „Vilniaus pokeris“ – dabar pagrindinę parodą? Kokie jūsų principai?
– Parodų temų pasirinkimo procesas yra vis dar vystomas, tyrinėjame. Per tuos penkerius metus būta įvairiausių būdų, kaip atsirinkome temas. Mums svarbu suprasti bei įsivertinti, kaip skirtingi modeliai veikia. Nemaža dalis parodų gimsta mūsų komandoje, bet ateina pasiūlymų ir iš išorės – juos svarstome. Taip pat patys kreipiamės į kuratorius ir mokslininkus, kartu plėtojame temas.
„Vilniaus pokerio“ idėją teikėme Vilniaus 700-ojo jubiliejaus šventimui. Komandoje daug diskutavome apie tai, kokia paroda galėtų būti. Supratome riziką, kad, kuriant ką nors jubiliejiško ar progiško, galima nuslinkti į nelabai įdomius dalykus (šypsosi). Mąstėme apie savo kolekciją. Vienas iš principų, kuris visuomet yra svarbus, – galimybė integruoti į parodą kolekcijos kūrinius. Ji aprėpia laikotarpį nuo 6-ojo 20 a. dešimtmečio iki dabar. Kita svarbi ir pagrindinė visų MO parodų ašis – kiek paroda gali būti svarbi šiandien gyvenančiam žmogui? Kokius klausimus ji kelia? Kiek jie visuomenei svarbūs? Pavyzdžiui, matome, kad šiandien atvirumas, kito priėmimas yra problema ir ribotumas, kurį norisi plėsti ir spręsti. Temų variacija šiame spektre yra nemaža: buvo paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“, pavasarį bus dar viena paroda šia tema.
– Neatskleisite, apie ką?
– Apie kūniškumą ir seksualumą nuo sovietmečio iki dabar trijose Baltijos valstybėse. Dirbame ir mąstome apie tai, kas visuomenei skauda arba yra užspausta, neišsakyta. Parodos ir muziejaus erdvėje galima kitoje šviesoje, su didesniu atsitraukimu nuo čia ir dabar vykstančių ginčų, socialinių burbulų kuriamų ribų ir poliarizacijos susijungti į apmąstymą, į pokalbį. Poliarizuotoje visuomenėje muziejaus misija – būti sudėtingų klausimų moderatoriumi. Tai veikia kitaip, kai vyksta parodų kontekste. Kai renkamės temas, šis aspektas mums svarbiausias – kaip tai reikalinga ir reikšminga šiandien gyvenančiam žmogui. Kodėl jis apskritai turėtų ateiti ir skirti laiką? Juk visi lekia ir skuba. Laikas yra brangus.
Su „Vilniaus pokeriu“ norėjome nestandartinės parodos. Tokią patirtį jau turėjome su Saskios Boddeke ir Peterio Greenaway`aus kuruota paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“. Ji buvo kinematografiška, imersinė totalinė instaliacija. Buvo įdomu vėl įtraukti į parodą ir kitas kultūros ir meno sritis. Kreipėmės į Oskarą Koršunovą, subūrėme kuratorių komandą. Pati knyga siūlo fundamentalias temas: joje ne tik Vilnius pagrindinis veikėjas, bet ji kalba apie laisvą valią, protą, pasirinkimą. Šiame pasaulyje, kai viskas kliba, kalbėti apie buvimą mąstančiu, nebijančiu prisiimti atsakomybės ir sprendimo individu mums atrodė labai aktualu.
Beje, dar vienas parodų rengimo kriterijus – Vilnius turi daug svečių, tad temos negali rūpėti tik mums, būti perdėtai lokalios. Ieškome universalesnio kalbėjimo, norime matyti platesnį, globalų kontekstą.
– MO muziejui nuo pat fizinio pastato atsiradimo – o jau ir anksčiau, kai dar buvote Modernaus meno centras, – buvo svarbus susitelkimas į lankytoją. Norėčiau paklausti, ko lankytojai konkrečiai ieško ir ateina į MO muziejų? Kas jiems svarbu ir aktualu? Kalbu ne tik apie lietuvius, bet, kaip jau ir pati užsiminėte, užsienio lankytojus. Būtų smalsu, jei pasidalytumėte kokiomis nors istorijomis iš muziejaus gyvenimo – autentiškomis lankytojų reakcijomis, įžvalgomis, emocijomis, aktualumu jiems.
– Ši nuostata – svarbiausias yra lankytojas – nepasikeitė per penkerius metus. Turime aiškią kryptį.
Kaip ir kiekvienas žmogus, muziejaus lankytojai nori jaustis gerai: kad yra laukiami, kad nepasijunta išeidami kvailesni, nei atėjo, gali jaustis orūs ir priimti. Parodos skatina galvoti, įsitraukti, prasmingai išgyventi tai, kas vyksta. Man atrodo, kad labai svarbi pagarba vienas kitam. Meninis išsilavinimas arba galimybė skirti laiko domėtis menu tikrai nėra kiekvieno žmogaus kasdiena. Suprantame, kad į muziejų ateina žmonių, dirbančių įvairiose srityse. Tą palaikantį, pagarbų požiūrį, tikiu, lankytojai jaučia.
Žinome iš apklausų, kad į MO muziejų ateina 80 proc. lankytojų, kurie nėra meno žinovai ar vadinamieji „heavy useriai“ – tokie, kurie eina į visas parodas. Tai buvo didžiausias mūsų pasiekimas: žmonės atranda meno muziejų kaip vietą, kurioje gali sužinoti kažką naujo, praplėsti akiratį, apmąstyti tai, ko kasdiena nepakviečia apmąstyti. Tikiu, kad galima išgyventi ir jautrių akimirkų.
„Vilniaus pokerio“ paroda yra teatrališka. Galvojome, kad į parodą tikrai ateis labai didelė dalis žmonių, neskaičiusių knygos, tad per parodą veda citatos ir pasakojimas. Ji yra prieinama ir tiems, kurie nėra skaitę knygos: ir užsieniečiams, ir lietuviams. Žmonės kalba apie paliekamą parodos įspūdį, neįprastą, nestandartišką patyrimą. Įdomus aspektas, kad užsieniečiai, apsilankę „Vilniaus pokerio“ parodoje, sako geriau suprantantys mūsų, lietuvių, praeitį.
– Kitas visuomet man kylantis klausimas yra MO muziejaus atvirumo problemiškumas. Pabandysiu paaiškinti, kas tai yra. Svarstant apie bet kokią kūrybą – o parodų kuravimą, muziejininkystę laikyčiau kūryba – man svarbu savęs visuomet klausti, kokia to prasmė ne tik man, bet ir kaip pasiekti žmogų, kuris galbūt nesupranta mano žodyno, sąvokų, kurias esu išmokusi. Ir tai nebūtinai aukštesnio ar žemesnio išsilavinimo, bet ir kitokio išsilavinimo klausimas. Pavyzdžiui, filosofinio ir praktinio. Jaučiu, kad ir jūs nuolatos sprendžiate šį klausimą, nes siekiate būti atviri visiems. Tad norėčiau užduoti klausimą: kaip, siekdami šio tikslo, bandote išvengti nusipiginimo pavojaus, paviršutiniškumo, į kurį galima įklimpti, jei nuolat galvojama apie plačią auditoriją? Kaip pasiekti žmones ir nesupaprastinti, nesuniveliuoti temos. Kokios jūsų strategijos?
– Tokių nuogąstavimų girdime. Ypač daug jų buvo pradžioje, nežinau, ar yra dabar. Išskirčiau du momentus. Pirmiausia, matyčiau ir tam tikrą požiūrio konservatyvumą. Kitoniškumas yra vertinamas per padidinamąjį stiklą, kaip kažkokia rizika. Manau, galima labiau atsipalaiduoti, nepamesti žaismės.
Antra, mes nedarome nuolaidų muziejinei kokybei: eksponavimui, meno kūrinių kokybei, žmonėms, su kuriais pasirenkame dirbti, – tai savo sričių ekspertai, su kompetencija ir tyrimais.
Man svarbiau kalbėti apie tai, kaip yra pristatomi meno kūriniai, kaip formuluojami tekstai, audiogidai. Tai – visuomet diskusijų klausimas. Esu girdėjusi, kaip vienas užsienio muziejus buvo kaltinamas, kad meno kūrinių pristatymai paviršutiniški ir per daug didaktiški. Pavyzdžiui, meno kūrinyje vaizduojamas laikrodis, o štai jo etiketėje rašoma: „Šis meno kūrinys vaizduoja laikrodį. Laikrodis skaičiuoja laiką. Laikas yra baigtinis.“ Buvo kritikuojama, kad tokia etiketė yra banalus savaime suprantamų dalykų konstatavimas. Man atrodo, kad MO muziejuje to nedarome.
Kitas pavyzdys – apie savo individualios interpretacijos prikišimą: tarkime, meno kūrinyje dominuoja geltona spalva ir pristatyme rašoma: „Geltona spalva paskleidžia liūdesį.“ Kitam žmogui ši spalva gali visai neskleisti liūdesio. Tačiau jeigu tiksliai žinome, kad meno kūrinį sukūręs menininkas tikrai dirba su spalvomis ir jų simbolika, tada yra puiku pristatyti šį sluoksnį. Jeigu to nežinome, savo emocinį foną perkelti į etiketę nėra tinkama. Lygiai taip pat svarbu pristatyti, kokios temos menininką domina, kokiame kontekste jis kūrė. Tą reikia daryti suprantant, kad žmogus skaitydamas stovės: reikia atsižvelgti ir į šiuos dalykus – kokio ilgio ir kokio sudėtingumo tekstą jis gali priimti? Matydamas lyderiaujančius muziejus ir jų standartą supranti, kad mums visiems reikia stipriai pasitempti, auginti raumenį, dirbti išsijuosus tam, kad sukurtume teksto kokybę: kas pasakyta, kaip pasakyta ir kokio ilgio tekstu pasakyta.
Gal kažkam meno srityje mūsų temos atrodo per paprastos? Tačiau matant situaciją, kurioje esame kaip valstybė, mūsų gebėjimą kurti dialogą, kokybiškai diskutuoti, kelti tokias temas ir klausimus, kuriuos keliame mes, man atrodo prasminga. Kartais atrodo, kad kaip visuomenė norime peržengti daugybę laiptelių per greitai.
Daugiausia, matyt, meno lauko kritikos sulaukė paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Pirmiausia tikriausiai dėl savo formos, nes buvo labai netradicinė paroda, kuri jungė artefaktus, kasdienybės daiktus ir meno kūrinius. Ji buvo labai ryški. Dabar tokių parodų galime pamatyti ir kituose muziejuose. Ji tiesiog buvo netikėta tuo metu. Beveik esu tikra, kad jeigu tokią parodą sukurtume šiandien, ji nesulauktų tokios reakcijos. Toje parodoje dirbo kultūros grandai – tiek Rimantas Kmita, tiek Aurimas Švedas, tiek Vaidas Jauniškis, menotyrininkė Miglė Survilaitė. Dabar manau, kad dėl netikėtos formos nepakankamai dėmesio buvo skirta giliam parodos turiniui.
Žinoma, kiekvieno interesai ir įsigilinimo lygis skiriasi. Jeigu žmogus yra labai įsigilinęs į kokią nors temą, natūralu, kad gali pasirodyti nepakankamai „panėrimo į gylį“. Bet kitam žmogui atrodys kitaip.
Nemanau, kad vien piktinimasis yra vaisingas. Mes vieni kitus auginame. Jeigu švietimo sistema, muziejai per 30 metų nepasiekė ir neįgyvendino tokio poveikio visuomenei, kad būtų didesnis supratimas apie meno kūrinius, kultūros reikšmę, nėra ant ko pykti. Juk patys esame visuomenė, kuri kuria vertes, prioritetus. Galime piktintis, o galime mąstyti, kaip situaciją pakeisti.
– Viena iš įdomiausių muziejaus krypčių – nuo pat įkūrimo puoselėjama švietimo veikla. Vienas iš jūsų išskirtinumų – vizualinio mąstymo strategija. Papasakokite skaitytojams, kas tai yra ir ką tai suteikia mums kaip meno suvokėjams? Darbas su mokytojais jums taip pat ypač svarbus. Norėčiau, kad šiek tiek plačiau papasakotumėte apie jį – kokius projektus vykdo muziejus? Kaip apsibrėžiate šių projektų prasmę? Kokį grįžtamąjį ryšį gaunate iš mokytojų?
– Ši dalis labai svarbi, bet ji mažiau žinoma ir matoma, nes tai nėra paroda. Dažnai žmonės ateina į muziejų šeštadienį arba vakarais, tad masės vaikų muziejuje jie nemato. Kartais žmonės džiaugiasi socialiniuose tinkluose, kad užsienio muziejuose pilna vaikų. Visus penkerius metus tas ir čia vyksta, bet pradžia buvo panaši kaip ir muziejaus potencialo.
Prieš atidarant muziejų, susitikau su kelių mokyklų ugdymo vadovais aptarti švietimo muziejuje klausimą. Reakcijos nebuvo pozityvios, nes mokytojai ir taip yra apsikrovę, švietimas gyvena nuolatinėje reformoje. Jie nelabai matė perspektyvų glaudžiam bendradarbiavimui. Bet mes vis tiek pasiryžome daryti. Supratome, kad dar nematomas meno potencialas už dailės pamokų ribų ir galimybės pasitelkti meną, parodas, siekiant ugdyti kritinį mąstymą, komunikaciją, bendradarbiavimą, kūrybiškumą, emocinį raštingumą ir psichologinę sveikatą. Meno muziejus – ypač per vizualinio mąstymo strategiją – gali rasti būdų veikti būtent šiose srityse. Jos juk kritiškai svarbios 21 amžiaus žmogui.
Dar 2018 m. pavasarį, prieš muziejaus atidarymą, užmezgėme ryšį su „Paramos vaikams centru“, psichoterapeute Aušra Kuriene. Pavyzdžiui, emocinio raštingumo ir psichologinės sveikatos kryptį tikrai pasirinkome sąmoningai, galvodami apie mokyklose esančias klasės valandėles. Norėjome pasiūlyti būdą kalbėti apie santykius, konfliktų sprendimą, tam tikrame brandos etape kylančias problemas. Menas gali tapti įrankiu tai padaryti.
