Šokėjas ir kompozitorius Andrius Stakelė atstovauja ne tik scenos menus, tačiau ir kuria elektroninę muziką. Išskirtinis savo spalvomis, jis kupinas pozityvumo gyvenime, kai tuo tarpu kūryboje atskleidžia niūresnę paletės dalį. Kauniečio kurta muzika skamba įvairių spektaklių fone, dokumentinėje televizijoje ir kituose kūrybiniuose projektuose. O šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje drauge su trupe „Nuepiko“ pristatė naujausią šokio spektaklį „4 Viktorai“, rašoma festivalio pranešime.
– Įkvėpimo kūrybai semiesi kelionėse. Kas traukia labiausiai?
– Visuomet bandau atrasti naują, dar nematytą šalį. Keliavimas Europoje man – trumpas poilsis ar pasibuvimas. Tačiau trokšdamas stipresnių potyrių, keičiu kontinentą. Viena įsimintiniausių valstybių – Marokas: jame ir sniegas, ir kalnai, dykumos, čia telpa ir Europos vaizdai ir Azijos egzotika. Mano svajonė dabar – pasiekti Japoniją. Brandinu mintį, nes labai domiuosi šia šalimi. Žiūriu filmus, kaip gyvena šio krašto žmonės. Azijoje dar daug kur nesu buvęs, tačiau japonai – tarsi kultūringiausi azijiečiai, pasižymintys geraširdiškumu. Šiame krašte – ateitis, tai kas negirdėta ir nauja, netikėta. Kiekvienas pojūtis kur tik pasisuki atrodo vertas fotografavimo ir garsų įrašinėjimo, viskas atrodo kitaip nei įprasta. Dar norėčiau sugrįžti į Vietnamą. Apkeliavau jo tik pusę, tad liko daug nepamatytų kampų. Vietname labiausiai žavi maistas. Kadangi esu „foodis“, daug maisto gaminu ir pats namuose, kai keliauju, vienas prioritetų man – vietinė virtuvė.
– Kokių netikėtumų esi turėjęs keliaudamas?
– Abu įvykiai nutiko Šri Lankoje. Vietiniai gyventojai čia dažnai prašo pinigų ar pavėžėjimo, tad kartais turi slėptis. Keliaudami su sužadėtine, radome labai gerai įvertintą gatvės maisto užkandinę, tad nusipirkę vakarienę sulindome į krūmus pasislėpti. Tik pradėjome valgyti ir matome, jog vis tiek ateina vienas žmogus. Jau manėme, kad kažko prašys, tačiau paaiškėjo, kad jis vietinis gaisrininkas. Mus nuvedė į gaisrinę, parodė kur sportuoja, kaip dirba ir kiek kitų jo bendražygių užsiima šia veikla. Paskui pakvietė į savo namus, pas šeimą – parodyti vaikams bei supažindinti su kitais tautiečiais.
Kartais būna kaip užburta – vykdami suplanuojame kelionę panašiai kaip turistiniuose žemėlapiuose. Tačiau paskutinę minutę nusprendžiame visą maršrutą pakeisti. Sėdime nakvynės vietoje, viskas gerai, saulė šviečia ir sulaukiame mamos skambučio. Ji teiraujasi, ar mums viskas gerai, pasirodo, už penkiasdešimties kilometrų nuo mūsų, kur turėjome būti pagal pirminį kelionės planą, siaučia stichija, žūsta šimtai žmonių. Būtume buvę ten, kur prasidėjo labai didelės liūtys, nuošliaužos ir katastrofa, o mes čia saulėje deginamės...
– Ką tau reiškia kūryba?
– Kūryba man – istorijų pasakojimas ir šių dienų išgyvenimai. Dažnai garsūs muzikantai ar atlikėjai turi gilių nuoskaudų ir jas perteikia, pavyzdžiui, dainuodami, o ir išgyvena panašiai. Tačiau pas mane viskas priešingai – esu pozityvus žmogus, gyvenime man itin gerai sekasi, o muzikoje atspindžiu tą niūrią dvasią.
Kartais, kai imuosi kažkokios kūrybinės minties, įgyvendindamas ją pajaučiu, jog jau išaugau ir yra nauja istorija. Rodos, nespėju į savo kūrybinį laikmetį, vis augi, keitiesi, daug dalykų pradeda nebepatikti ir vietoje penkių dainų gaunasi viena.
Mano užmojai visąlaik labai dideli, sakau sau: „va, dabar sukursiu albumą, jis tuoj bus čia!“, bet tuomet atsiranda įvairūs kūrybiniai projektai, į kuriuos visas panyru. Suprantu, kad kaip kiekvieną užsibrėžtą darbą, taip ir albumo sukūrimą reikia daryti čia ir dabar. Čia yra tavo dabar išgyventa istorija ir jeigu į tą laiko tarpą nepatenki, tai ant jo vėl gula nauji tavo išgyvenimai, kitos istorijos ir kartais jos nesimaišo į vieną.
– Kokios muzikos klausaisi?
– Esu elektroninės muzikos fanas, bet jei atvirai, pradėjau nuo drum‘n‘bass. Aišku, paauglystėje buvo labai baisus popsas, bet prasidėjęs drum‘n‘bass etapas perėjo į elektroninę muziką, tada jau su branda klausoma muzika keitėsi. Dabar klausau ir roko, ir jazzo, ir disko. Manau, yra diena kai jauti tam tikrą nuotaiką ir tada nori išgirsti ją papildančių muzikos garsų.
Šiuo metu labai žaviuosi britų kūrėju James Holden, net jo nuotrauką esu užsikabinęs. Besidomėdamas juo užaugau, žymiu jis tapo jau šešiolikos, o dabar pats konstruoja savo muzikos aparatus ir kuria jais muziką. Neseniai išėjo naujausias jo albumas „Imagine This Is A High Dimensional Space Of All Possibilities“ o kiekviena daina aprašyta, kokiais instrumentais sukurta. Taip pat išskirčiau grupę „Moderat“, Vokietijos elektroninės muzikos žvaigždes „Apparat“. Ir „Modeselektor“.
– Buvai judrus vaikas?
– Taip, didžiausia mano bėda vaikystėje – nuolatinis nenustygimas vietoje, buvau nekantrus vaikas, tiesiog „spirgas“. Vestuvėse trypiau jau nuo trejų. O pats šokis mano gyvenime veikiausiai atsirado vyresniojo brolio, Dariaus Stakelės, pastangų dėka. Jis buvo profesionalus breiko šokėjas, drauge eidavome į daugybę pasirodymų. Pamatęs juos pradėjau šokti visur: važiuoju dviračiu – šoku, einu gatve – šoku, renkuosi prekes parduotuvėje – šoku. Visur šoku ir šoku. Manęs žmonės kitaip ir neįsivaizdavo, kaip galiu nešokti.
Dabar kiekvieną rytą bent pusvalandį praleidžiu prasitampymui ir prasilankstymui, o toliau lydi tam tikros pamokos skirtos profesionaliems šokėjams. Kartais net pats nepajauti, bet kai esi „judėtojas“, išjudi visą dieną ir kūne jauti ko tau reikia, ko ne.
– Kodėl šiuolaikinis šokis?
– Šiuolaikinis šokis man asmeniškai įdomus todėl, kad čia rezultatui pasiekti neužtenka metų ar dvejų – čia visąlaik evoliucionuoji, auga patirtis, mąstymas, sugebėjimai. Kai daraisi brandesnis, supranti, kad negali daryti tam tikrų dalykų, turi kūrybiškai išspręsti situacijas. Manau, šiuolaikiniame šokyje turi būti daug išradingesnis nei, pavyzdžiui, nueiti ir pašoki žinodamas keletą žingsnelių. Čia supranti, kad kūnas kai kurių galimybių gali ir nebeleisti, tačiau turi palaikyti formą ir dirbti.
– Kokią įsimintiną akimirką esi turėjęs su trupe „Nuepiko“?
– Po pasirodymo „Perdegimas“ Kėdainiuose, prie manęs priėjo maždaug 85-erių metų močiutė, kuri buvo susižavėjusi pasirodymu, šokėjų lankstumu, atletiškumu. Padovanojo saldainių ir kartojo, kad dabar jau gali drąsiai numirti. Man tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau vyresniosios kartos žiūrovų, reguliariai lankančių šiuolaikinio šokio spektaklius ir kūrybines šokio dirbtuves.
– Profesionaliai šoki daugiau kaip dešimt metų. Tapai ne tik šiuolaikinio šokio šokėju, tačiau ir kompozitoriumi. Kaip matai šokio ir muzikos ryšį?
– Gali uždėti muzikinį kūrinį šokiui, tačiau jei statai spektaklį, turi sukurti tam tikrus išgyvenimus. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo garso takelis spektakliui „Niekur, bet ne čia“ – tema itin abstrakti, o procese dalyvavau pilnu tempu ir kaip šokėjas, ir spektaklio kompozitorius. Labai svarbu atrasti sintezę tarp laiko ir jėgų paskirstymo, nes kai pervargsti – sunku išreikšti mintis muzikoje, bet kartais gimsta ir neįtikėtini dalykai.
– Šią vasarą festivalyje „ConTempo“ su trupe „Nuepiko“ pristatėte premjerą „4 Viktorai”. Spektaklis sutraukė minias žiūrovų. Kas Tau pačiam yra pergalė?
– Tikriausiai didžiausia pergalė man tai, kad išdrįsau ne tik šokti, bet ir kurti muziką.
Mūsų spektaklis „4 Viktorai” koncentruojasi į jaunimą, kurie yra pamiršę ar nenori judėti. Norisi juos inspiruoti. Parodyti, kad su judesiu yra smagiau ir linksmiau gyventi. Kiekvienas savyje nešame tam tikrą Viktorą. Daugelyje situacijų mes norime laimėti, bet pralaimėjimas mus išmoko begalę kitų gerų dalykų.
Kompozitoriaus muzika skamba įvairių kūrėjų dramaturgijos fone ir televizijoje. Praeitais metais išėjusio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Kūnai“ (choreografija Marius Pinigis, Adrian Carlo Bibiano), Šeiko šokio teatro spektaklyje „Kill, Baby, Kill“ (choreografija Inga Kuznecova ir šokėjai), Densemos teatro, Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose, LRT televizijoje bei kitur. A. Stakelė mėgaujasi tyrinėdamas kaip geriau gyvūnų gyvenimą atspindėti muzikine išraiška ir dirbo su dokumentika, kuri buvo transliuojama ARTE televizijoje, Prancūzijoje ir Amerikoje. Bendradarbiaudamas su Juliumi Kmitu, sukūrė muzikinę kompoziciją amerikiečių kompanijai Montanoje „VisionHawk“ ir įgarsino tris dokumentinius epizodus apie Hamboldto srovę ir jos įtaką gyvūnams „The Humboldt Current“. 2023-iais metais drauge su komanda už pasirodymą „Pakankamas atstumas“ (kompozitorius: Andrius Stakelė, choreografai: Arūnas Mozūraitis ir Adrian Carlo Bibiano) jis pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą, o pasirodymas „(g)round zero“ (choreografija ir atlikimas: Marius Paplauskas, Marius Pinigis, Andrius Stakelė) 2017 m. nominuotas auksiniu scenos kryžiumi (už vaidmens atlikimą spektaklyje). A. Stakelė teigia, jog sėkmei suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas. O kūrybinių resursų papildymui – laisvalaikiu Andrius pasineria į kulinariją namuose bei dar didesnę aistrą jaučia nepažintoms pasaulio šalims, jų kultūrų ir receptų atradimui.
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė
Artimiausi A. Stakelės spektakliai: spalio 19 d. šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (Kaišiadorys), lapkričio 7 d. šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ (Kaunas)
