Nacionalinės premijos ir dviejų Auksinių scenos kryžių laureatės, Vilniaus mažojo teatro aktorės Eglės Gabrėnaitės pasirodymas scenoje visada yra įvykis. Jos balsą sunku supainioti su kokiu nors kitu, o reiklumas sau privertė atsisakyti daugybės iš pirmo žvilgsnio puikių vaidmenų. Mintimis apie teatro dvasią, magiją ir nematomus žiūrovų akims užkulisius aktorė dalijasi LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“.
E. Gabrėnaitė gimė garsių Kauno dramos teatro aktorių Antano Gabrėno ir Genovaitės Tolkutės šeimoje, ją užaugino močiutė. Baigusi tuometę Lietuvos konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), ji atėjo dirbti į Valstybinį akademinį dramos teatrą (dab. Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ir pirmą kartą į sceną išėjo kaip Ežienė spektaklyje „Strakaliukas ir Makaliukas“.
Paskui ėjo spektakliai, pareikalavę daugybės jėgų ir laiko. Pagrindiniai vaidmenys Irenos Bučienės, Henriko Vancevičiaus, Aurelijos Ragauskaitės, Rimo Tumino spektakliuose. E. Gabrėnaitė buvo tikra Akademinio dramos teatro primadona, bet staiga 1990 m. su R. Tuminu ir grupele kitų aktorė ryžtasi išeiti į naujai kuriamą Vilniaus mažąjį teatrą.
Šis teatras išgyveno visko, ir pakilimą, ir kūrybinę tylą, ir krizės laiką. E. Gabrėnaitė efektingai dirba toliau, stato spektaklius su Valentinu Masalskiu („Laukiam skambučio“, „Pasaulio gerintojas“). Tada atvyksta Krystianas Lupa ir pastato legendinę „Didvyrių aikštę“, už vaidmenį šiame spektaklyje E. Gabrėnaitė įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi.
Pokalbyje su Jolanta Kryževičiene aktorė pasakoja apie įsimintiniausius vaidmenis, pasidalija savo mintimis apie vaidybą, gyvenimą ir atskleidžia tai, kas nematoma žiūrovų akims.
– Gimėte garsių Kauno dramos teatro aktorių šeimoje, esate aktorė iš prigimties?
– Tai ir baisiausia. Į teatrą nėjau iki 16 metų. Kategoriškai.
– Bet jūs augote teatre?
– Ne, tėvai manęs neleisdavo.
– Esate minėjusi, kad Laimonas Noreika ir kiti aktoriai jus vystė.
– Be mano leidimo (juokiasi). Laimonas vis sakydavo: „Mes visas kursas matėme nuogą Gabrėnaitę.“ (Juokiasi.) Kurse visi pasiskirstydavo ir vystydavo mane, kol močiutė atvažiavo iš Tytuvėnų, pasiėmė ir išsivežė į Lietuvą (aktorė gimė Maskvoje – LRT.lt).
– O kodėl taip ilgai nėjote į teatrą?
– Atvirai pasakyti?
– Atvirai sakykite.
– Mes su Dalia Saukaityte buvome labai geros draugės. Ji poetė, o aš – prozininkė, norėjau būti rašytoja. Dalia mane kankindavo, ji iš mano vaikystės draugų buvo didžiausia intelektualė. Man nepatiko žiūrėti, kaip mama vaidina, kaip tėtis vaidina, nebuvo malonu. Buvau visiškai ne teatro vaikas. Taip ir liko tas noras rašyti.
– O ar rašote?
– Rašau, turiu 15 sąsiuvinių.
– Gal reikia knygą išleisti?
– Ne, ne. Daug kartų man siūlė, bet nieko ten nėra. Atsimenu, R. Tuminas yra pasakęs: „Egle, tu rašai apie 1989 metus.“ Literatūros, jeigu atsimenate, buvo labai nedaug. Matyt, kai atsisėsdavau, cigaretę išsitraukdavau, kava, man tai buvo ir yra gyvenimas.
Pasakysiu atvirai – užklydau į knygyną, nors didybės manija, atrodo, nesergu, bet matau nukainotų knygų. Knygos apie R. Tuminą, Eugeniją Pleškytę – po vieną eurą. Pagalvojau, ar aš norėčiau, kad kas skaitytų apie tėvo mirtį, mamos mirtį – aš nepasirengusi tam, tai yra mano [prisiminimai].
– Galbūt nukainotos knygos yra gerai ta prasme, kad jas gali nusipirkti žmogus, kuris tikrai paskaitys. Kai knyga kainuoja 20 eurų, žmogus labiau pamąsto.
– Apie tai nepagalvojau. Man pasidarė taip skaudu [pagalvojus apie galimybę] parduoti tai, kas yra mano intymiausi dalykai: tėtis, mama, jų mirtys, draugų mirtys, jų jau nebėra. Visa tai aprašyti ir parduoti... Nemanau, kad tai išleisiu.
Man buvo siūlyta daug redaktorių knygai apie mane, bet esu nepasiruošusi. Buvo momentų, kai jau eidavau kalbėtis su redaktoriais, pasikišusi sąsiuvinius po pažasčia, ir nenueidavau. Gal kada nors, gal tas laikas turi ateiti. Tik to laiko mažėja. Tačiau man pačiai skaityti labai įdomu.
– Tad leiskimės į teatro istoriją. Sakėte „teatras niekada nebuvo mano“, bet visą gyvenimą esate teatre?
– Iš manęs jau juokiasi. Aš kokius 1965 kartus esu išėjusi iš teatro.
Esu svarstyklės, ryte ženijuosi, o vakare skiriuosi. Gerai, kad turiu tokį patį beprotį draugą. Kalbėjom su V. Masalskiu, jis sako: „Egle, mes bepročiai, laikykimės iš paskutiniųjų. Tik beprotybė varo į kažkokius dalykus.“
Pamenu, nuvažiavau į Maskvą stoti, išlaikiau visus egzaminus penketui, dekanas mane išsikvietė ir sako: „Mums labai gaila, jūs gerai rašote, bet yra viena bėda, patikėkite, ji greitai praeis. Tai jūsų jaunystė.“ Nebuvau net 17 metų sulaukusi, o ten žmonės jau darbus turėjo, jau rašė.
– Jūs stojote į teatrologiją?
– Taip. Man labai to reikėjo. Tas neįstojimas buvo tokia tragedija, jog daugiau tik kam nors mirus esu verkusi. Nuverkiau visus suoliukus. Tėtis mane lydėjo, eina jo dekanas, paklausė, ką čia veikiame. Tėtis atsakė, jog dukrą atvedė, o jis sako: „Jokių problemų, įgrūsime.“ Aš įsikabinau tėčiui į ranką ir sakau: „Tegul padeda man.“ O jis atsakė: „Ne, ji dirbs bibliotekoje.“ Tėčiui ilgai šito atleisti negalėjau.
Paskui nuvažiavome į Vilnių, su Vytauto Grigolio (kino ir teatro aktorius – LRT.lt) žmona nuėjome lakinių diržų pirkti ir prie konservatorijos pamatėme škurliuką, kad renka papildomą kursą. Ji sako: „Einame!“ Ji buvo teatro primadona mokykloje, o nutiko kaip blogam amerikietiškam filme – ji neįstojo, o aš įstojau. Pagalvojau, jog metus pabūsiu ir viskas.
– Čia jau į aktorinį?
– Taip. Kur kitur, į universitetą nebūtų pavykę, blogai mokiausi. Stovėjau prie veidrodžio ir galvojau, koks čia stambus planas galėtų būti. Nusirito ašara, tada pagalvojau, kad gal reikia pabandyti. Tai buvo visai netyčia. Tačiau sakyti, kad aš dievinu, myliu teatrą, – ne. Man buvo labai sunku.
– O kodėl? Kas tas sunkumas buvo?
– Kiek jėgų kainuoja. Žiūriu į V. Masalskį, jis kaip katinas.
– Vis atgyja su nauja gyvybe?
– Taip. Kai kačiuką meti, jis ant keturių kojų atsistoja. Labai gerbiu šį žmogų, yra daug aktorių, kuriuos gerbiu, bet Valentinas yra kažkas tokio. Ruošėme tris spektaklius. Gal dabar mano tokia nuotaika, bet man darosi per sunku.
Pasikeitė laikai. Pastaruoju metu galvoju, kad esu labai laimingas žmogus, aš tik pas jaunus dirbu. Kai klausiu, o kam jums reikia senų žmonių, jie sako: mes pasiilgome veidų, jūsų veido, [Vlado] Bagdono, [Juozo] Budraičio...
Pakęsti negalėjau kino, prisifilmavusi buvau pas [Arūną] Žebriūną, [Vytautą] Žalakevičių, bet visai netyčia kažkas iš tų jaunų mane sugundė, ir tokį malonumą pajutau, tokį suvokimą, tokį supratimą, kad dabar yra kitaip. Galvoju, galbūt man labai nuskilo, pavyzdžiui, su Mantu Jančiausku, jis pasiėmė mane į Oskaro [Koršunovo] teatrą, ar su Egle Švedkauskaite, su ja iš karto radome kalbą, ta pati Gabrielė Tuminaitė... Esu apsupta jaunų žmonių.
– Dažnai paburnojame, kad „o buvo teatras“...
– Taip, sakome: „Mano laikais buvo taip, o dabar...“ Dabar – visai kiti pokalbiai, visai apie ką kito, tie jauni žmonės yra labai įdomūs, labai gabūs.
Saulės pas Žebriūną laukdavom su grimu tris paras (juokiasi). O dabar man net nejauku, kad praeina du mėnesiai – spektaklis, vėl du mėnesiai – kinas. Kaip galima filmą parengti per du mėnesius? O kur pokalbiai, kur aptarimai? Eini, vaidini toks, koks esi, taip, kaip esi, man tai toks malonumas.
– Tai, ką brandindavo mūsų vyresnieji režisieriai metus, dabar per kelis mėnesius pastatoma, o ar tas rezultatas, tai, kas yra scenoje, lygiai taip pat stipru, suvokta? Kiek tas produktas yra paveikus?
– Kitaip nei mūsų laikais.
– Žiūrovas yra kitoks?
– Nėra bendravimo. Gal yra kokių nors režisierių kompanijų, bet tai visai kas kita. Mes iki užkimimo kalbėdavomės. Aišku, kentėjo vaikai, reikėdavo po repeticijos aptarti, pasakyti, kas kaip vaidino. Tai visai kas kita. Džiaugiuosi, kad dabar su Mantu Verbiejumi bandysime kurti filmą, aš su tokia meile vėl pamačiau [Juozą] Budraitį, [Liubomirą] Laucevičių, dirbti su jais yra tokia laimė. Elementariausi dalykai.
Vaiva Mainelytė sėdėdavo per „Antigonę“ nuo pat spektaklio pradžios, nors jos scena tik antra. Ji laukdavo savo išėjimo, sakydavo: „Man reikia šito, kad aš įbėgčiau ir iškart būčiau dvasioje.“ Su Juozu Kisieliumi mes apsikabindavome prieš spektaklį, kad pajustume vienas kitą. O vaidinant su Valentinu – visiškas pasitikėjimas.
– Kažkada V. Masalskis pasakojo, kad ateidavo prieš geras dvi valandas ir tiesiog vaikščiodavo po sceną.
– Kažkada studentai manęs paklausė, kam aš į „Vyšnių sodą“ ateidavau dviem valandomis anksčiau, kai pabariau, kad negalima ateiti 15 minučių prieš spektaklį. O jie man sako: „Kad dėstytoja, nieko nereikia, grimelis, gestelis ir bus vaidinimas.“ Tada aš susikompleksavau ir pagalvojau, jog taip nemoku. Aš turiu įeiti, turiu apžiūrėti stalčius, ar sudėti mano daiktai. Tai buvo žmonės su dvasia, tai buvo teatro žmonės, tokių nebeliko.
Dabar aplink kompiuteriai, nieko nematyti, bet žmonės kalba, dabar yra taip ir tai yra normalu. O tai, ką mes kalbame apie apsikabinimus, padėjimą vieno kitam, yra visai kas kita. Elementariausi pavyzdžiai, sakydavau Kristinai Kazlauskaitei: „Atvažiuok, man labai blogai.“ Ir ji be jokių kalbų sėda ir važiuoja. Arba aš sėdu ir važiuoju. Dabar kitaip. Paprašiau antro kurso studento, kad su kita studente padarytų etiudą, o jis sako: „Oi, aš jos nežįstu.“ Per dvejus metus nesusipažino, bet jie vaidina, yra sukūrę gerų spektaklių. Vaidina, bet kitaip.
Buvau susitarusi su pora žmonių, kurie buvo draugai, kurie mane mylėjo. Išsirinkau iš jų visų Romualdą Granauską, sakau: „Romai, būk geras, aš tavim pasitikiu, tu genialus rašytojas, būk geras, kai pamatysi, prieik prie manęs ir pasakyk: „Egle, metas.“ Numirė. Tada Algimantui Bučiui, fantastiškam eseistui, sakau: „Algeli, dabar ant tavęs krenta šita atsakomybė, būk geras, tu pasakyk man, sakau, po penkių minučių ateik.“ Jis sako: „Vaikeli, negaliu, nežinau.“
– Bet Egle, ar jums reikia tokio žvilgsnio iš šalies? Manau, kad jūs pati puikiai jaučiate, kas jums yra svarbu, ko norite.
– Taip, kiek tai yra įmanoma.
– Noriu sugrįžti į I. Bučienės „Antigonę“, man tai buvo vienas nuostabiausių stebuklų. Noriu paklausti apie režisieriaus ir aktoriaus santykį, kiek jis yra svarbus, kiek vaidmenys priklauso nuo to? Jūs vaidinote pas daugelį teatro režisierių. I. Bučienę galbūt būtų galima vadinti jūsų krikšto mama teatre, H. Vancevičius tuo metu vadovavo teatrui...
– Jis priėmė mane į teatrą visai netyčia, aš turėjau važiuoti į Klaipėdą pas Povilą Gaidį. Paskui Gaidys ilgai su manimi nekalbėjo, sakė, kad aš jį išdaviau. H. Vancevičius klausė manęs, kodėl nevažiuoju į Kauną, o aš atsakiau: „Su tėvais? Gyvenime neičiau. Važiuočiau bet kur, bet ten – tikrai ne.“
Kai atėjau į teatrą, paklausiau Monikos Mironaitės, sakau: „Monika, pasakykit, kiek jūs suvaidinot vaidmenų, kurie buvo verti?“ Ji sako: „Tris.“
Ir dabar, jei manęs paklaustų, pasakyčiau, kad buvo trys vaidmenys. Dėl to esu laimingas žmogus, tiek nedaug kas turi.
„Antigonė“ buvo odė, jeigu galiu taip sentimentaliai pasakyti, mano močiutei, kuri buvo man kaip mama. Patikėkit, aš pirmą kartą nesimokiau teksto, viskas ten buvo mano.
Tiek meilės [iš močiutės] gavau. Per daug. Antroje klasėje močiutė ateidavo į mokyklą man batų užrišti, visa klasė juokdavosi, o aš nemokėjau. Puoduko nemokėjau išsiplauti, po penkis kartus per dieną suknelę keisdavau, jei išsitepdavo. Dėl to [„Antigonė“] buvo odė močiutei.
– Egle, galvoju – tėvai dabar taip auklėja vaikus, kad jie viską mokėtų, bet tokie atsiminimai yra labai svarbūs.
– Pagrindas. Net daug draugų mane keikia: „Egle, neteisingai gyveni, praeitimi gyventi negalima“, o ji gelbėja mane po šiai dienai. Aš atsigulu ant kilimo ir nukeliauju į Tytuvėnus, į močiutės rankas, ji kvepėdavo žemuogių muilu. Ir tada niekas nebaisu.
– Ir yra su kuo pasikalbėti?
– Ne tas žodis. Nors kalbėdavo ji dažniausiai, aš tik klausydavau. Kokia yra laimė, kai tave myli.
Žiūrėjau filmą, kuriame seno aktoriaus klausė jaunas aktorius: „Kas tau svarbiausia gyvenime?“. Jis atsakė genialiai: „Svarbiausia gyvenime, kai tave supranta.“ Niekas manęs taip nesuprato, kaip močiutė. Man apvirto pasaulis, kai ji išėjo.
Ateidama į šitą gyvenimą, aš tokį pyrago gabalą gavau, tiek meilės. Mano tėvai, su didele pagarba, manęs nesuprato, nes jie neaugino manęs. Atvažiuodavo du kartus per metus per sesijas ir aš galvodavau: „Kas čia per moteris juodais plaukais, kuri išlipa su lėle.“ Šiek tiek priprasdavau, o tada jie vėl išvažiuoja ir man ramu.
„Antigonė“ yra odė tam. Mirdavau, kiekvieną kartą mirdavau per „Antigonę“. Mano partneriai buvo nuostabūs – J. Kisielius, Henrikas Kurauskas, šis man buvo didžiulis mokytojas gyvenime.
Daug kas iš žiūrovų prisimindavo šį vaidmenį ir vieną dieną mane pasiekė knyga. Kažkokia moteris parašė knygą. Dabar atrodys, kad giriuosi, bet taip iš tikrųjų buvo. Knygoje ji rašo: „Pažiūrėjau spektaklį ir nėjau namo, po ąžuolyną braidžiojau. Jis pakeitė mano gyvenimą, mano požiūrį. Tai buvo man tokia atgaiva.“
Man nereikia nei tų kryžių, nieko, bet kai tau šitokį dalyką pasako žmogus... Tai yra atgaiva. Paskui keitėsi mano gyvenimas, „Antigonė“ baigėsi, jaunystė baigėsi, perėjau į „Vyšnių sodą“.
– Ranevskaja?
– Taip, Ranevskaja „Vyšnių sode“. Kai vaidinom „Vyšnių sodą“, buvo tokie laikai, kai nieko nebuvo. Ir visada, į kiekvieną spektaklį, dvi merginos atnešdavo man cigarečių. Pamenu, kažkada interviu pasakiau, kad visi mano gerbėjai jau mirę, jų nebėra. Kai atėjome į teatrą, buvome 20–25 metų, o žiūrovai – kokių 40 metų. Kažkokia mergaitė klausė to mūsų pokalbio.
Pamenu, vaidinu O. Koršunovo teatre su [M.] Jančiausku, [Mariumi] Repšiu ir staiga atbėga mergina per premjerą, atneša cigarečių pakelį su rašteliu ir sako: „Mano mama, ji paralyžiuota, ji pasakė man: „Nunešk aktorei cigarečių, skanių cigarečių, ir perduok, kad ne visi pamiršo, kad ne visi dar numirę.“
– Minėjote tris vaidmenis, kurie jums buvo svarbiausi, koks buvo trečias?
– Dabar pasakysiu ir išduosiu visą savo meilę tam žmogui. Lupa. Krystianas Lupa.
– Aš taip ir tikėjausi, kad tai bus vaidmuo „Didvyrių aikštėje“.
– Taip, puikus spektaklis. Iki šiol nežinau, ką ten dariau. Jis [režisierius] yra šamanas, raganius, aš į jį žiūrėdavau ir nieko nesuprasdavau: ką aš vaidinu, kas ten vyksta. Jis tik vaikščiodavo vienas aplink sceną ir matydavau, kaip jo skruostai bąla ir bąla. Kartais jis sakydavo, kad yra labai blogai, o man atrodydavo, kad gerai.
Avinjono festivalyje suvaidinom 16 spektaklių po 6 valandas, kaip mes ten su Valentinu gyvi likom, nežinau. Todėl dabar ir sveikatai atsiliepia. Įtampa buvo baisi.
Pavyzdžiui, per visą spektaklį „Pasaulio gerintojas“ su V. Masalskiu stovėdavau be žodžių. Kartą po spektaklio pasisvėrusi pamačiau, kad man nukrito trys kilogramai. O spektaklis – be žodžių, aš tik į jį žiūriu.
– Bet tai nereiškia, kad naudojama mažiau energijos, mažiau jėgų.
– Trigubai daugiau energijos, nei monologui reikia. Valentinas sakydavo: „Tik pabandyk išleist ašarą. Jokių emocijų ir jokių ašarų.“ Tirtėdavau po spektaklio. Visi laukdavo, kada aš ką nors pasakysiu, kai jis tyčiojasi iš manęs scenoje. O aš pasakydavau tik vieną sakinį: „Tu rengsiesi švarką, ar ne?“, ir viskas.
– Bet iš to buvo spektaklis. Spektaklis, kuris prikausto. Egle, paradoksas, du Auksiniai scenos kryžiai už spektaklius su V. Masalskiu „Pasaulio gerintojas“ ir „Didvyrių aikštė“ su K. Lupa (spektakliuose daug tylima – LRT.lt).
– Paskui mano studentai pradėjo tylėti.
– Vadinasi, buvo paveiku.
– Ne tas žodis, kaip paveiku. Bet geriau jie netylėtų (juokiasi). Ramunė Marcinkevičiūtė pasakė, kad gavau kryžių „Už meistrišką tylėjimą“. Tai mano pati brangiausia dovana. Tylėti yra labai sudėtinga. Man studentai sako: „Atsisėdi, tyli ir viskas.“ O kad kiekvienas judesys kainuoja... Esu laiminga, kad dirbau su Lupa. Jis yra manęs paklausęs, ar dar vaidinsiu pas jį, bet aš pasakiau, kad ne.
– Daug jėgų kainuoja. O kodėl ne?
– Mylima vieną kartą, o aš labai bijau nusivilti. Aš jam tą ir pasakiau. Jis mane suprato. Klaikiai bijau nusivilti. Buvo taip įdomu, vežiodavom spektaklį po Prancūziją, privažiuodavo iš kitų miestų žiūrėti po trečią, po antrą kartą. Ir aš galvodavau, tegu man taip ir lieka šis stebuklas. Galiu pasakyti, kad ta patirtis mane irgi apvertė, labai žiauriai apvertė.
Buvo toks momentas. Dabar nebeatsimenu, ar mes Paryžiuje vaidinome, ar kur kitur. Ten buvo visai kita publika, jie net nepakilo per pertrauką, sėdėjo knygas Bernhardo (Thomas Bernhardas yra pjesės „Didvyrių aikštė“ autorius – LRT.lt) atsivertę. Lupa buvo prastos nuotaikos. Pradėjome vaidinti su drauge Rasa Samuolyte ir staiga girdžiu, Lupa sako: „Stop!“. Man net karšta pasidarė. O kadangi aš gimiau kalta, aš visur jaučiuosi kalta. Einu prie Rasos ir sakau: „Rasele, ką aš vėl ne taip padariau.“ O ji sako: „Egle, titrų nerodo.“
– Per spektaklį?
– Taip, buvo sausakimša salė. Pasiimu lyginti marškinius ir išeinu. Ašaros upeliais teka, o aš sakau jam [Lupai]: „Kaip man dabar vaidinti?“ Jis sako: „Nevaidink iš naujo, tęsk.“ Prisiminiau studentus, kai rėkdavau: „Eik ir dabar daryk.“ Man viskas atsirūgo.
Po dešimties minučių vėl einame, pradedu lyginti marškinius, du žodžiai ir vėl stop. Antrą kartą visų paprašė apleisti sceną ir pagalvojau, kad jau dabar tai nesuvaidinsiu niekada. Galvojau, kad nieko nebus. Atsinešiau lentą, įsirėmiau į ją ir galvojau, arba mirsiu, arba žodžio nepasakysiu. Ir pasiryžau kalbėti.
Tokių plojimų nebuvau girdėjusi. Kai kurie žmonės plojo atsistoję. Ir plojo už tai, kad aš pasiryžau. Jie drąsino mane: „Padarysi, padarysi.“ Visi gi matė, kokia situacija buvo. Tai yra vienas šviesiausių mano atsiminimų apie teatrą.
– Tai yra be galo sunkus dalykas, negali pavadinti to darbu. Teatras atima viską?
– Spektakliuose dabar matau labai daug darbo. O mano svajonė buvo suvaidinti visai be žodžių, ji beveik ir išsipildė.
– Prisiminiau tokią frazę: „Kuo didesnė aktorė – tuo didesnė pauzė.“
– Taip.
– Egle, jūs savo temperamentu, savo didele vidine jėga labai panaši į tokią legendinę rusų aktorę Fainą Ranevskają ir mūsų Moniką Mironaitę.
– Faina – mano mylimiausia.
– Tai buvo moterys, kurios turėjo tos vidinės jėgos, to žavesio, kurio neįmanoma nusakyti žodžiais. Yra anekdotų internete, nežinau, ar juos pasakė Faina...
– Turiu tris jos knygas, visas moku atmintinai.
– Man labai patiko jos frazė: „Daugelis žmonių yra susirūpinę dėl savo išvaizdos, bet niekas nesiskundžia dėl savo smegenų“. Ji toks tiesus žmogus. Egle, jūs irgi daug ką atvirai sakote. Ar gyvenime nukenčiate dėl savo atvirumo?
– Susilaukiu labai įdomių reakcijų. Būna, dažnai einu gatve ir žmonės sako tą patį sakinį: „Išsilaikykite, nenusipiginkit.“
Kalbant apie vaidmenis, jie susiskirstė. „Antigone“ atsisveikinau su močiute, senelio nebeliko. Tada „Akis į akį su visais“ (rež. I. Bučienė) su Regimantu, vyras ir moteris, kurie baigė gyvenimą liūdnai, ir trečias, kai „Didvyrių aikštėje“ įnešu puokštę, va čia yra trys momentai, kai vertėjo.
Ir dar pamenu, buvo toks aprengėjas spektaklyje, kuriame su Regimantu Adomaičiu vaidinom. Prieš mirtį jis klausia: „Klausyk, ar verta buvo?“ Pastaraisiais metais mes labai su R. Adomaičiu draugavom ir kiekvienais metais aš jo klausdavau: „Regi, pasakyk šiais metais, ar vertėjo?“, ir jis visada pasakydavo, kad vertėjo, o aš sakydavau, kad ne, nevertėjo.
– Net dėl tų trijų vaidmenų nevertėjo?
– Ne. Tikrai ne. Dabar aš nebenoriu, atvirai pasakysiu, visai nebenoriu. Todėl, kad ir publika kita. O Monika [Mironaitė], atsimenu, fantastiška moteriškė, pasižiūrėjo „Vyšnių sodą“, kuriame pati kažkada vaidino, ir praeidama pro mane sako: „Šūdinas spektaklis, o tu tai pusė velnio.“
– M. Mironaitė kalbėjo apie R. Tumino spektaklį. Jūs dirbote su R. Tuminu ne vienus metus. Jis sakė, kad kūrė teatrą kaip savo namus. Ir staiga R. Tuminas išvažiavo. Ar nebuvo taip, kad teatras liko kaip našlaitis?
– Niekada neturėjau mokytojo. Niekada. Skaičiau iki išprotėjimo, turėjau gerų partnerių, bet ne mokytojų. Praėjus daug metų matau, kad studentai, kurie buvo įtikėję, jie pralaimėjo. Jie pametė save. Aš įrodinėjau sau, o ne mokytojui, nesakiau: „Tu dievas, parodyk man.“ Aš vyresnė už Tuminą metais ar dvejais. Mes nebuvome pažįstami, nesisveikindavome.
Tuminas yra pasakęs: „Mums žvaigždžių nereikia.“ O aš buvau po „Kelionės į rojų“ (A. Žebriūno filmas – LRT.lt).
Jis yra be galo įdomus žmogus. Kai mane pakvietė R. Tuminas, teatro nebuvo, nieko nebuvo, manęs paklausė R. Adomaitis: „Kur tu eini?“. O aš dusau, Nacionaliniame dramos teatre nebegalėjau būti. Sutikau išeiti ir įvyko „Vyšnių sodas“.
Po kurio laiko savo buvimu aš labai gerai supratau, kad ten buvo kūryba, Fausto Latėno muzika ir R. Tuminas, kuris, galima sakyti, ir nerežisavo.
– O jūsų santykis su R. Tuminu nepasikeitė po visų skandalingų interviu?
– Ne. Jokiu būdu. Negaliu paaiškinti kodėl. Galbūt todėl, kad aš jį pažįstu. Mes niekada nebuvome dideli draugai, bet aš jį pažinojau per kūrybą. Kaltas, nekaltas, aš nežinau.
