Režisierių Christopherį Nolaną galėtume vadinti kino mokslininku, mėgstančiu savo juostose pristatyti sudėtingas teorijas ir aplink jas kurti siužetą. Kiek jos atitinka realius mokslinius tyrinėjimus, ar apskritai turi kokią nors logiką (čia žvilgsnis krypsta į tave, „Tenet“), paliksime spręsti fizikams, tačiau visai natūralu, kad po tiek juostų apie laiką ir fizikinius dėsnius kino kūrėjas atsigręžė į vieną iškiliausių 20 a. asmenybių – atominės bombos tėvu vadinamą fiziką J. Robertą Oppenheimerį. Filmas „Openheimeris“ („Oppenheimer“, 2023) vainikuoja visą režisieriaus kūrybą, kuri kartais labiau žavi techniniais nei kūrybiniais kino pasiekimais.
Generolas Leslis Grovesas (juostoje jį įkūnija Mattas Damonas) 1942 metais pasikvietė Oppenheimerį vadovauti pirmojo atominio ginklo kūrimui Manhatano projekte. Kartu jie subūrė geriausius JAV ir nuo karo Europoje pabėgusius mokslininkus, pastatė mokslinį centrą Los Alamoso dykumoje. Amerikiečiai jautė spaudimą pirmieji sukurti mirtį nešantį ginklą, nes tikėjo, kad tuo pat metu jį vysto nacių mokslininkai. Juostoje išryškinami du laikotarpiai – bombos kūrimo per Antrąjį pasaulinį karą ir pokario, kai politinės jėgos bandė sumenkinti Oppenheimerio poziciją.
„Openheimerį“ būtų neteisinga sukišti tik į vieną biografinio filmo žanro kategoriją. Bent jau juostos tikrai negalime vadinti tipine biografine istorija. Nors siužeto centre – pats Oppenheimeris, filmas yra labiau to laikotarpio analizė. Čia persipina trilerio, istorinio, politinės dramos žanrų elementai. Panašu, kad ir pačiam Nolanui buvo svarbu parodyti, kokiuose politiniuose gniaužtuose atsidūrė fizikas, ypač pasibaigus karui. Tačiau čia ir pradeda lįsti silpnosios scenarijaus dalys. Siekdamas sukurti turtingą ir daugiasluoksnį to laikmečio portretą, Nolanas į juostą įtraukė kiek įmanoma daugiau veikėjų. Problema iškyla su jų įtraukimu į siužetą. Dalis antraplanių tiesiog įmetami į veiksmą, paminint tik jų pavardę. Tačiau, nežinant Oppenheimerio biografijos ar bombos atsiradimo istorijos, tik iš pavardės sunku suprasti šių veikėjų reikšmę istorijoje. Galbūt, atsisakius dalies veikėjų ir išgryninus kartais kiek klampų scenarijų, juosta būtų sutrumpėjusi, o dabar jos trukmė siekia tris valandas.
Kitas dalykas, kurį norisi paminėti mačius visą režisieriaus kūrybą, – Nolanas nemoka arba net nesistengia kurti moterų veikėjų. Marion Cotillard Mal „Pradžioje“ ar Elizabeth Debicki Kat filme „Tenet“ atlieka fatališkų moterų, egzistuojančių tik šalia vyrų, vaidmenis. „Openheimeryje“ situacija ne ką geresnė. Pirmąją fiziko mylimąją suvaidinusi Florence Pugh juostoje pasirodo vos kelis kartus ir tai dažniau nuoga nei apsirengusi. Geresnis vaidmuo atiteko Emily Blunt, įkūnijusiai Oppenheimerio žmoną Kiti. Ši ypatingai suspindėjo keliose scenose filmo pabaigoje, tačiau Nolanui vargiai rūpėjo atskleisti šios ar bet kokios kitos moters kompleksiškumą.
Nolanas siužeto konstravimo atspirtimi pasirenka 1954 m. atominės energetikos komisijos klausymąsi, kai buvo tiriami Oppenheimerio ryšiai su komunizmu ir jo antiamerikietiškos pažiūros. Jo pasisakymai prieš vandenilio bombos kūrimą ir apskritai atominių ginklų naudojimą nebuvo naudingi politikams, kurie siekė apsiginkluoti prieš naująjį priešą – Sovietų Sąjungą. Filme šokinėjama nuo parodymų ir nepatogių klausimų į praeitį, kur rutuliojasi fiziko gyvenimo ir atominės bombos kūrimo istorija. Dėl tokio konstravimo pernelyg daug dėmesio skiriama komunistinėms pažiūroms kvestionuot, nors dalis to laiko galėjo būti panaudota gilesniems veikėjų santykiams.
Tačiau čia kaip tik tarp politiškai įtakingų asmenų, pasislėpusių kabinetuose ir popieriuose, išryškėja skaudi tiesa – paprastos žmogaus gyvybės nuvertinimas. Iki šiol labiausiai į atmintį įsirėžia scena, kurioje įtakingi politikai, karininkai ir Manhatano projekto fizikai mažame kabinete aptarinėja, ant kurių Japonijos miestų numesti jų sukurtas atomines bombas. Jų pokalbis skamba it iš siaubo pasakos, kur, atrodo, užsukto karo variklio sustabdyti jau nebeįmanoma, net jei šis ir nusineš tūkstančius nekaltų civilių gyvybių. Šioje scenoje pamatome karo žiaurumą, mirtis virsta tik skaičiais, o kuo galingesnių ginklų kūrimas yra svarbiausias.
Nors garso takelis visada buvo svarbi Nolano filmų dalis, „Openheimeryje“ režisierius nebijo su juo labiau eksperimentuoti ir būtent per jį kuria vidinę pagrindinio veikėjo būseną. Pasitelkdamas tam tikrus kinematografinius sprendimus ir garsą režisierius parodo panikos ir nerimo apimtą Oppenheimerį, kuris yra užspaustas aplinkybių ir nebeturi kur trauktis. Žinoma, garso sprendimams didelę įtaką turėjo švedų kompozitorius Ludwigas Göranssonas, anksčiau su Nolanu dirbęs prie „Tenet, tačiau jo talentas ieškoti garsų ypač atsiskleidė kuriant filmo „Juodoji pantera. Vakanda amžiams“ garso takelį.
Dvidešimt metų su Nolanu dirbantis aktorius Cillianas Murphy pagaliau gavo pagrindinį vaidmenį jo filme ir ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai transformavosi į mokslininką. Aktorius perėmė tam tikrus jo judesius ir numetė svorio, atskleisdamas liauname ir kartais, atrodo, trapiame kūne tūnančią talentingą asmenybę.
Šalia jo lygiai taip pat įtikinamai vaidina Robertas Downey jaunesnysis, kuriam teko JAV atominės energijos komiteto įkūrėjo Lewiso Strausso vaidmuo. Po gero dešimtmečio, praleisto prie „Marvel“ filmų, aktorius parodė, kaip puikiai jis gali valdyti sudėtingesnius dramos žanro vaidmenis. Nors šie du aktoriai ekrane kartu beveik nepasirodo, Downey ir Murphy puikiai vienas kitą papildo vaidindami skirtingose pusėse stovinčias asmenybes.
„Openheimeris“ nufilmuotas 70 mm IMAX juosta, tad vizualiai patirti jį geriausia IMAX kino teatruose. Operatorius Hoyte Van Hoytema tikriausiai dėl to rinkosi centrines kadrų kompozicijas. Gaila, kad premjeros savaitę kai kurie kino teatrai Lietuvoje geriausias kino sales atidavė „Barbei“, nes, skirtingai nei pastarąjį filmą, „Openheimerį“ būtina pamatyti kuo didesnėje salėje. Juosta yra savalaikis kūrinys, atskleidžiantis siaubingas karo lenktynių pasekmes, prieš kurias negalima užmerkti akių.
