Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės eis į „Renfildą“ (Renfield), turi vardą ir pavardę: Nicolas Cage`as. Kažkada buvęs vienu geriausiai apmokamų aktorių pasaulyje, 2000-ųjų pradžioje jis išleido visą savo turtą pilims, automobiliams ir gyvatėms, o pastaraisiais metais išgyvena tikrų tikriausią karjeros renesansą.
2021-aisiais kulinariniame keršto antitrileryje „Kiaulė“ jis įrodė, kad moka ne tik maivytis priešais kamerą, bet ir kurti gilius, psichologiškai niuansuotus personažus. Pernai refleksyvioje komedijoje „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ suvaidino fikcinę paties savęs versiją, sykiu ironiškai, bet ir su pelnytu pasididžiavimu grįždamas prie ryškiausių vaidmenų. O šiemet, užsidėjęs grafo Drakulos – nemirtingo kraugerio, tamsos princo, nakties valdovo Vlado Drakulos – makiažą, aštrius dantis ir purpurinį apsiaustą, vilioja kinomanus į „Renfildą“.
N. Cage`ui anksčiau jau yra tekę vaizduoti vampyrą. 1988-aisiais jis suvaidino kultiniame „Vampyro bučinyje“, kur persidirbęs literatūros agentas po audringos nakties rado ant kaklo dvi įtartinas žaizdas ir suprato pamažu netenkantis atspindžio, o kartu su juo ir žmogiškumo. Ištisos šio filmo scenos su N. Cage`u, siaučiančiu terapeuto kabinete arba Niujorko gatvėse, amžiams tapo neatsiejama interneto memų kultūros dalimi.
Akivaizdu, kad „Renfildo“ kūrėjai sąmoningai siekia maksimaliai išnaudoti aktoriaus įdirbį savo naudai. N. Cage`as puikuojasi filmo plakatuose kartu su pagrindine jo žvaigžde, Nicholu Houltu. Skelbiant apie artėjančią premjerą pirmiausiai buvo paviešinti būtent Drakulos vaizdai. Kinui skirti leidiniai ir portalai marga nuo detalių iš filmavimo aikštelės: N. Cage`as nė sekundei nenustodavo vaidinti, net kai nebuvo filmuojamas; N. Cage`as tyčia pasitrumpino dantis, kad galėtų patogiau dėvėti smailius protezus.
Tokią strategiją labai lengva pateisinti: N. Cage`o vaidinamas Drakula pavyko tiesiog fantastiškas. Tiesa, pasijuokti iš jo absurdiškų veido išraiškų šįsyk nepavyks. Grafas Drakula lydėjo kiną nuo pat jo atsiradimo ir N. Cage`as perima šią estafetę su visa derama pagarba. Nepamiršdamas autorinių beprotybės elementų, jis subtiliai ir tiksliai, be matomų pastangų sugeba įtraukti į savo repertuarą gestus ir intonacijas, anksčiau padovanotas personažui tokių aktorių kaip Bela Lugosi, Christopheris Lee ir net Maxas Schreckas.
Filmo pradžioje kūrėjai trumpam nukelia žiūrovą į paties pirmo ilgametražio „Drakulos“ estetiką ir net ten N. Cage`as neatrodo kaip svetimkūnis. Akivaizdu: jam reikėtų nuosavo garsiausiam pasaulio vampyrui skirto filmo, kad galėtų groti pirmu smuiku ir parodyti visa, ką sugeba.
Bet „Renfildas“ nėra tas filmas, todėl ir pavadintas ne legendinio monstro garbei. N. Cage`as ten pasirodo gana retai, o pagrindiniu veikėju tampa Renfildas – nekilnojamojo turto agentas, kažkada godumo ir ambicijų atvytas pas grafą Drakulą ir virtęs jo ištikimu, vabzdžiais mintančiu palydovu.
„Renfildo“ kūrėjai visai nedaug keičia originalią, 1931-ųjų filme papasakotą šio personažo istoriją. Pasirodo, Drakulos dėka Renfildas tapo nemirtingas. Vabzdžius jis valgo ne dėl to, kad išprotėjo; tiesiog, reikalui esant, jie gali suteikti jam antgamtinių galių. Mainais jo šeimininkas reikalauja visai nedaug. Be absoliutaus lojalumo ir panašių smulkmenų, Renfildas atsakingas už tai, kad aprūpintų Drakulą žmonių krauju, kai, nukentėjęs nuo medžiotojų, jis turi atgauti jėgas.
Atrodytų, sandoris ne toks ir prastas, bet su laiku įgristi gali net ir mylimiausias darbas. Būtent taip po ilgų tarnystės amžių nutinka Renfildui. Filmo pradžioje, pavargęs nuo nesibaigiančių persekiojimų ir nuolatinio gyvenimo ant lagaminų, jis aiškiai suvokia esantis paprasčiausiai nelaimingas. Negana to, netyčia užklydęs į grupinę terapiją supranta, kad yra įsipainiojęs į toksiškus santykius su narcizu.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, bet dabar jau negaliu nustoti šypsojęsis: pateikti Drakulos ir Renfildo santykius per tarpusavio priklausomybės prizmę! Paprasta, o kaip taiklu. Ši įžvalga nebūtų padariusi gėdos net tokiai klasikinei komedijai apie vampyrus kaip „Ką mes veikiame šešėliuose “.
Kitas reikalas, kad jos vienos užtektų nebent šmaikščiam trumpametražiam filmui. Ilgametražiam filmui reikia kiek daugiau: intrigos, dramaturgijos, personažų raidos. Neužtenka tiesiog konstatuoti, kad Renfildas priklausomas nuo Drakulos. Tai tėra vienas vykęs pokštas. Reikia dar pasakyti ir kažką reikšmingo apie santykius apskritai.
Būtent tvarkantis su šia užduotimi „Renfildo“ kūrėjams prireikia dar vienos veikėjos, Rebekos. Ji yra žemiausio rango kelių policininkė, tačiau ryžto ir gebėjimų turi daugiau, nei visi jos kolegos kartu sudėjus. Miestą savo kišenėje laikančios nusikalstamos grupuotės nariai nužudė jos nepaperkamą tėvą policininką ir Rebeka yra apsėsta noro už jį atkeršyti, todėl atkakliai ieško progos pagauti už rankos ir pagaliau pasodinti už grotų išlepintą ir pasipūtusį tos grupuotės matriarchės sūnų.
Jei pradeda atrodyti, kad staiga pradėjau pasakoti apie visai kitą filmą, taip yra tik dėl to, kad ir pats seanso metu pasijutau taip, tarsi būčiau netyčia perjungęs kanalą. Rebekos istorija yra tokia komplikuota ir užima tiek daug laiko, kad ilgainiui susidaro įspūdis, kad ji, o ne vargšas pasimetęs ir nukankintas Drakulos tarnas yra pagrindinė neva Renfildui skirto filmo herojė.
Tačiau nežinau, ar tikrai noriu dėl to priekaištauti. Rebeka tiesiog daug įdomesnė personažė, turinti aiškų tikslą ir motyvaciją jo siekti. Ji rizikuoja gyvybe, patiria rimtus išbandymus ir turi priimti sudėtingiausius sprendimus. Nereikia stebėtis, kad būtent ji pelno ne tik žiūrovų, bet ir visos kūrybinės komandos simpatijas.
Ar šių simpatijų užtenka, kad filmas atgytų? Nelabai. Regis, patys filmo kūrėjai taip ir nenusprendė, ką galiausiai norėjo padaryti. „Renfildas“ galėjo būti refleksyvus N. Cage`o benefisas, savotiškas „Vampyro bučinio“ tęsinys, bet toks nėra. Jis galėjo moderniai ir šmaikščiai papasakoti Drakulos ir jo ištikimo tarno istorijos tęsinį, bet pasinaudoja ja tik kaip premisa. Jis galėjo spjauti į bet kokią pasakojimo logiką ir virsti nesustojančiu kraujo ir pokštų atrakcionu. Tiesą pasakius, kartais jam tai beveik pavyksta. Bet tik kartais, ir labai trumpam laikui.
Norint sutvarkyti „Renfildo“ chaosą, filmą paprasčiau būtų tiesiog perrašyti, o paskui filmuoti iš naujo, atidžiai valdant tempą ir žiūrovo dėmesį. Jame tikrai užtenka gerų idėjų, kurias galima būtų padoriai išplėtoti. Puiki aktorių komanda tikrai verta scenarijaus, kurio nereikėtų kiekviename žingsnyje gaivinti jų brangiai kainuojančia charizma. Vietoj to turime dvi pusžales personažų arkas, lygiai vieną išties originalią ir juokingą veiksmo sceną ir reklaminiu jauku dirbantį Nicolą Cage`ą viename geriausių savo vaidmenų. Kita vertus, gal kažkam užteks ir tiek.
