Prancūzų režisierė Claire Denis – žinoma visiems autorinio kino gerbėjams. Kanų kino festivalyje prieš 35-erius metus pristačiusi savo pirmąją juostą „Šokoladas“, net ir įkopusi į aštuntą dešimtį režisierė toliau aktyviai kuria.
Praėjusiais metais ji Berlyno ir Kanų kino festivaliuose pristatė net dvi juostas, sulaukusias apdovanojimų. Abi jos – „Su meile ir įsiūčiu“ ir „Žvaigždės vidurdienį“ – rodomos šių metų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“, programoje „Meistrai“.
Pastaroji juosta pastatyta pagal politikos žurnalisto Deniso Johnsono romaną, kurio veiksmas vyksta Nikaragvoje. Šioje šalyje susitinka jauna amerikiečių žurnalistė Triš (Margaret Qualley), neturinti paso, ir paslaptingas britų verslininkas Danielis (Joe Alwynas). Mergina visais įmanomais būdais siekia grįžti namo, tačiau ši lemtinga ir aistros kupina pažintis atneša tik dar didesnį pavojų. Apie filmą „Žvaigždės vidurdienį“ su C. Denis kalbėjomės Paryžiuje.
– Jūsų filmas pastatytas pagal Deniso Johnsono romaną, pasakojantį apie amerikietę žurnalistę gyvenančią Nikaragvoje 1984 m. Kuo ši knyga jus patraukė?
– Manau, kad Denisas Johnsonas yra puikus rašytojas. Nesvarbu, ar tai būtų poezija, ar proza. Man jo kūryba labai patinka. Perskaičiusi jo knygą „Žvaigždės vidurdienį“ parašiau jam laišką ir paprašiau, kad leistų pagal ją sukurti filmą. Tačiau to negalėjau padaryti taip greitai. Tuo metu filmavau „Gyvenimą aukštybėse“, vėliau Denisas mirė. Tada nusprendžiau, kad tikrai statysiu filmą, bet prasidėjo pandemija. Tačiau stengiausi juostoje išlaikyti jo dvasią. Filme naudojau daug dialogų iš knygos.
– Knygoje veiksmas vyksta 9-ajame dešimtmetyje...
– 1984 metais Managvoje.
– Taip. Kodėl nusprendėte perkelti veiksmą į šiuos laikus?
– Atlikau visą lokacijų paiešką Nikaragvoje. Tačiau šalies prezidentas, kuris dalyvavo 1984-ųjų revoliucijoje, pradėjo elgtis kaip diktatorius, šaudyti studentus. Jis melavo, kad nebedalyvaus rinkimuose, bet galų gale juose vėl dalyvavo.
Tada dar prasidėjo pandemija. Nikaragva naudojo Kubos vakcinas ir man neleido ten keliauti. Nebūčiau galėjusi toje šalyje filmuoti. Taip pat nenorėjau kurti filmo apie sandinistus (Nikaragvos sandinistų nacionalinis išsivadavimo frontas – Nikaragvos kairioji politinė partija – LRT.lt), kai Danielis Ortega šaudė žmonės. Kosta Rika man nelabai patiko.
Tad nuvykau į Panamą. Stengiausi atrasti būdą, kaip išlaikyti filmą artimą knygai, tačiau nenorėjau rodyti pilietinio karo, kuris vyko Managvoje. Šis miestas yra ypatingas ir gražus. Bet ne Panama. Ši labiau primena Manhataną. Lokacijos buvo visiškai nepanašios. Todėl pilietinį karą pakeičiau į pandemiją ir prezidento rinkimus.
– Ar filmavimas per pandemiją jums kažkiek padėjo? Filmo veikėjai tikrai atrodo izoliuoti, aplink beveik nematyti žmonių.
– Visiškai kaip knygoje. Romane jis žino, kad išduoda Kostą Riką. Ji taip pat nori pabėgti iš šalies. Tai labai panašūs dalykai. Panama nepabėgo nuo pandemijos, tačiau buvo labai gerai pasirengusi: turėjo vakcinų ir atlikdavo testus. Padėtis nebuvo tokia sudėtinga kaip Nikaragvoje, bet koronavirusas vis tiek egzistavo.
– Filme matome, kaip prabangiuose viešbučiuose viskuo pasirūpinta, vaikšto gydytojai.
– Taip yra iš tikrųjų. Į Managvą visi gydytojai atkeliavo iš Kubos. Visi gydytojai buvo kubiečiai. Tad jeigu atidžiai žiūrėsi filmą, ant marškinių pamatysi Kubos spalvas.
– Pagrindinius vaidmenis atlikę Margaret Qualley ir Joe Alwyn pastaraisiais metais pasirodė daugelyje serialų ir filmų. Kodėl juos pasirinkote?
– Margaret atradau Quentino Tarantino filme (aut. past. – filme „Vieną kartą Holivude“) Kanuose. Tuomet iškart supratau – tik ji gali vaidinti mano filme. Man nereikėjo pamatyti jos serialo „Tarnaitė“. Iškart ją susiradau, paskambinau ir pasakiau – tai turi būti tu ir niekas kitas. Danieliaus vaidmeniui norėjau kito aktoriaus. Tačiau dėl pandemijos jis negalėjo išvykti iš Anglijos. Tada sutikau Joe ir man jis labai patiko.
– Filme netrūksta intymių scenų. Kaip jums sekėsi jas režisuoti ir sukurti tarp aktorių tikrą trauką, nepaverčiant kameros vojeristine?
– Taip, tikrą trauką, geismą ir tokį švelnumą... Tiesą pasakius, nežinau. Dabar kino aikštelėse dažnai dalyvauja intymumo koordinatorius. Tačiau man pačiai asmeniškai svarbiausia elgtis nuoširdžiai ir sąžiningai su savo aktoriais. Tiesiog būti su jais ir turėti gilų supratimą.
– Ar prieš tai repetavote šias scenas?
– Ne, nebuvo jokių sekso scenų repeticijų. Tai tiesiog neįmanoma. Žinoma, aktoriai prieš tai susitiko viešbutyje, kartu matuodavosi rūbus filmavimui. Jie pažinojo vienas kitą iš ankščiau. Tačiau, manau, negalima repetuoti sekso scenų. Tai – ne sporto salė, o tikra emocija. Be to, tiek aš, tiek mano operatorius esame drovūs.
– Apie Beną Safdie sužinojau pažiūrėjusi jo kartu su broliu režisuotą filmą „Geras laikas“, kuriame jis pats dar ir nuostabiai vaidina. Kaip jis atsirado šiame filme?
– Benas – nuostabus aktorius. Mes tapome draugais, kai Niujorke pamačiau jo filmą „Uncut Gems“. Paklausiau, ar jis norėtų būti CŽV vyruku mano filme. Norėjau, kad šis Žvalgybos agentas nebūtų pabaisa. Ir jis tiesiog pasakė – žinoma sutinku.
