„Didžiųjų vyrų naratyvas jau įveiktas, o didžiųjų kultūrų – dar ne. Rusijos kultūra nėra didžioji, nes ji nepakeitė Rusijos visuomenės“, – diskusijoje apie kultūrą kaip galią kalbėjo Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas. Prabilus apie valstybės finansavimą kultūrai, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, prisimindama studijų metus, graudinosi – vienu metu ir dirbti, ir studijuoti svečioje šalyje ji nelinkėtų niekam, todėl primygtinai siūlo valstybei atkreipti dėmesį į jaunuosius kultūros kūrėjus.
Diskusijoje „Kultūros frontas. Kultūra kaip galia“ dalyvavo rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, istorikas, Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) vadovas Arūnas Gelūnas. Diskusiją moderavo Rytis Zemkauskas.
„Kai pabūklai gaudžia, mūzos netyli“
Diskusiją R. Zemkauskas pradėjo provokacija, užgimusia prieš tai buvusioje diskusijoje su kultūros ministru Simonu Kairiu. Anot jo, mums vis dar sunku diskutuoti ir mąstyti apie save be rusiškos perspektyvos, nereaguojant.
„Diskutuoti save autonomiškai kaip kultūrą, kuri yra pajėgi, kuriai nereikia, kad kiti pasakytų temas, mums vis dar sunku“, – pastebėjo R. Zemkauskas.
A. Gelūnas neabejoja, kad kultūra yra galia.
„Kai pabūklai gaudžia, mūzos netyli. Kultūros įstaigos virsta pabėgėlių centrais, ligoninėmis, taip pat vietomis, kur galima nusipurtyti abejingumo dulkes nuo savo širdžių, patirti prasmę gyvenime. Galbūt menas negali išgelbėti pasaulio, bet menas gali sukurti daug prasmės“, – sakė A. Gelūnas.
K. Sabaliauskaitė, paprašyta pasidalyti įžanginėmis pastabomis, atskleidė, kad vien tai, kaip užduodame klausimus apie kultūrą, numato ir mūsų trumparegišką ir subuitintą žvilgsnį į ją. Anot jos, žodis „kultūra“ yra atsiradęs Cicerono laikais.
„Ciceroniška prasme kalbame ne apie žemės, o apie sielos kultivavimą: nuolatinis sielos arimas, purenimas, puoselėjimas tam, kad ji duotų kažkokių vaisių. Kultūra nėra įrankis, nėra ideologinė propaganda, tai – kažkas žymiai aukščiau ir daugiau“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja pripažino, kad istoriškai patys pirmieji kultūros galią suvokė valdovai, t. y. politikai, ir panaudojo ją savo reikmėms.
„Dabar žiūrime į kultūrą kaip į tarnaitę, tačiau savo ištakose ji turėjo dievišką prigimtį, pirmiausia buvo sakrali, šventa. Tai buvo žmogaus dialogas su metafizika, su Dievu, su tuo, kas yra aukščiau. Žinoma, kultūra tapo sekuliari ir pradėjo tarnauti visuomenėms, miestams, didikams. Bet dabar reikėtų atsitraukti ir suprasti, kad kultūra nėra propaganda, nėra ginklas, nėra įrankis. Kultūra – raiškos priemonė ir kalbos būdas civilizaciniame ir vertybiniame konflikte“, – pasakojo K. Sabaliauskaitė.
Imperatorių ir bendruomenių menas
R. Zemkauskas tęsė diskusiją apie imperatorių ir imperijų kultūrą, atsispirdamas nuo K. Sabaliauskaitės minties, kad kultūrą pirmieji išnaudojo valdovai, ir klausė, kaip kultūrą galima būtų iš jų atsiimti.
Rašytoja K. Sabaliauskaitė yra įsitikinusi, kad menininkų sąmoningumas ir stiprybė yra vienintelis būdas išgelbėti kultūrą nuo imperinio pavergimo.
„Valdovai ir imperatoriai siekė pritraukti talentingiausius, svarbiausius, geriausius menininkus, kad jie galėtų ištransliuoti šalia aukštųjų idėjų ir valdovų idėjas. Tik menininkas gali kalbėti su masėmis, paliesti jas, rezonuoti, nes visuomet kalbama apie bendražmogiškus dalykus. Menininkas yra tas, kuris užburia, gali valdyti mases. Menininkai ne visuomet nori tai daryti, tačiau valdovai nori visada. Kultūros atsiėmimas gali vykti tik tada, kai menininkas yra stiprus, kai jis nėra virtęs išmaldos prašytoju, yra pasiruošęs už duonos kąsnį parsiduoti valdovui“, – teigė K. Sabaliauskaitė, pridėdama, kad „meno atsiėmimo“ procese taip pat svarbus ir autentiškas visuomenės santykis su kultūra ir menu.
Rašytoja prisiminė ir sovietinius laikus: anot jos, tuo metu menininkas tarnavo valdžios struktūroms, siekdamas privilegijų kalbėjo tai, kas priimtina galios pozicijoje esantiems.
„Už butą, už kepalėlį duonos totalitarinėje sovietinėje visuomenėje rašytojai buvo valdomi ir transliavo tai, ko reikėjo valdžiai, arba tiesiog neturėjo galimybės būti publikuojami“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė, pridurdama, kad šiuo metu mąsto apie mūsų visuomenę kaip apie sveikstančią, jai tai teikia džiaugsmą.
LNDM vadovas A. Gelūnas džiaugėsi, kad istorijoje būta tokių atvejų, kai menas ištrūksta iš valdžios ir „grynosios galios“ rankų: vidurinė klasė sprendžia, koks jai menas patinka, o ne valdžia.
„Harlemo mieste, Nyderlanduose, 17 a. buvo trys pramonės rūšys: medvilnė, alus ir tapyba. Tapyba buvo finansuojama masiškai ir puikiai. Miesto sargų gildija bandė pasikviesti Fransą Halsą (olandų tapytojas – LRT.lt) iš Amsterdamo į Harlemą, tačiau jis atsisakė, nes turėjo per daug užsakymų“, – juokėsi A. Gelūnas.
Anot jo, tai yra pavyzdys, kai menininkas tampa orus ir priima užsakymus ne iš politiko ar valdovo, „galinčio nukirsti jam galvą“, o iš bendruomenės.
Kantrybė švietime, moksle ir kultūroje
Kalbėdami apie valstybės finansavimą, visi pašnekovai akcentavo kantrybės svarbą, prisiminė Venecijos bienalės laimėjimą – „Aukso liūtą“, kurį parvežė opera-performansas „Saulė ir jūra“ (menininkės Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė).
„Ilgas kantrus domėjimasis ir darbas. Be ilgalaikio veikimo atpažįstami pasaulyje tikrai netapsime“, – kalbėjo VU rektorius R. Petrauskas.
K. Sabaliauskaitė, atėjusi į literatūros pasaulį prieš 15 metų, buvo griežta.
„Mes, mano kūrėjų karta, kuri dabar laimi aukso liūtus ir specialiuosius paminėjimus, augome kaip piktžolės. Mes viską padarėme patys. Taip, Lietuvos kultūros institutas padėjo su vertimais ir pristatymais, bet iš tiesų tai yra pavienių kūrėjų begalinio užsispyrimo, pasiryžimo skursti dėka. Kartoju ir kartosiu: gėdų gėda, kad trys merginos, kurios laimėjo Venecijos bienalės „Aukso liūtą“, buvo įvertintos žemiausio laipsnio valstybiniu apdovanojimu už nuopelnus Lietuvai, kurį taip pat gauna regionų bibliotekininkės. Taip pat gėda, kad Nacionalinę premiją joms reikėjo dalintis trise ir vėliau išmokėti skolas“, – piktinosi K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja negailėjo kritikos ir tuometinei valdžiai.
„Vyravo absoliučiai populistiniai kliedesiai apie kultūros vežimą ir prieinamumą regionams. (...) Kultūros vežimas į regionus iš esmės baigėsi tuo, kad buvo skiriamas finansavimas vietiniams visokiems suaugusiųjų būreliams: juostelių pynimams, šokiams“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė, pridėdama, kad šie veiksmai buvo daromi remiantis „geografinės diskriminacijos požiūriu“.
Anot jos, geriau nusamdyti autobusą, kad žmonės galėtų važiuoti ir mėgautis aukšto lygio kultūra, teatru, o ne finansuoti vietinius „būrelius“.
K. Sabaliauskaitė pabrėžė, kad nesinori būti išlaikytiniu, tačiau valstybės finansavimas kultūrai ypač svarbus. Užsienyje, anot jos, viskas sukasi „kosminiu greičiu“. Rašytoja prisiminė ir laiką, kai Lietuva buvo ką tik įstojusi į ES, – būtent tuomet naujosios narės gavo nemažai užsienio spaudos dėmesio.
„Pas mus [valdžioje], aš atsiprašau, sėdėjo tokie dundukai, kurie kišo gintarus, klumpes, cepelinus ir visa kita. Man buvo gėda. Buvo labai gaila, kad tuomet buvau tik studentė, neturėjau matomumo, žinomumo, galių keisti, pateikti kitokį matymą. Visi, kurie studijavome Didžiosios Britanijos universitetuose, raudonavome dėl to. Dusom, kaip buvo gėda dėl to, kas valstybiniu lygmeniu buvo atrinkta kažkokių mažai išsilavinusių žmonių“, – griežtai kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
VU rektorius R. Petrauskas prisiminė neseniai „The Spectator“ pasirodžiusį meno kritikės tekstą, aprašantį M. K. Čiurlioniui skirtą parodą Londone. Savo apžvalgoje kritikė teigia prieš šią parodą sugebėjusi prisiminti tik vieną lietuvį, t. y. Hanibalą Lekterį. Anot R. Petrausko, to išvengsime tik tuomet, jeigu kantriai ir kryptingai investuosime į kultūrą ir nelauksime apčiuopiamos naudos ir grąžos iškart.
Taip pat skaitykite
K. Sabaliauskaitė akcentavo, kad būtent dabar reikėtų kuo aktyviau investuoti į kultūrą: po tiek metų Lietuva jau tampa atpažįstama užsienyje, nesame traktuojami ir atpažįstami kaip rusai ar posovietiniai žmonės, tad dabar – puikus laikas dar labiau atkreipti į save dėmesį.
Buvęs kultūros ministras A. Gelūnas džiaugėsi privačiomis iniciatyvomis, pavyzdžiui, privačiais muziejais, tačiau apgailestavo, kad santykis tarp valstybės ir privataus sektoriaus vis dar yra įtemptas. Esti daug nepasitikėjimo, ypač privataus sektoriaus valstybe. Pašnekovai sutiko, kad šiai situacijai padėtų mecenatystės propagavimas, o taip pat palankesnė įstatyminė ir mokestinė aplinka privatiems investuotojams į kultūrą.
Anot R. Zemkausko, iniciatyvos, susijusios su palaikymu Ukrainai, mus po truputį moko ir dalijimosi kultūros. Jis vylėsi, kad šitai galėtų pakeisti ir privataus sektoriaus santykį su kultūra.
„Babuškos ir barokas“
LNDM vadovas A. Gelūnas užsiminė, jog Dailės muziejus neseniai sudarė sutartį su Lietuvos kariuomene, o kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys jam prisipažino vedantis įvairius NATO pareigūnus į Lietuvos muziejus tam, kad parodytų turtingą kultūrą.
„Jam (Valdemarui Rupšiui – LRT.lt) svarbu parodyti, kad esame ta pati Europa, esame verti būti apginti. Kad ir kaip radikaliai tai skambėtų, bet tai yra stiprus argumentas. Ar tu esi dykuma, keli sovietiniai daugiabučiai ir babuškos, ar tu esi barokas, literatūra, „Saulė ir jūra“, puiki muzikinė scena, teatras? Tai – radikalus skirtumas“, – pabrėžė A. Gelūnas.
Diskusijos moderatorius prisiminė ir neseniai K. Sabaliauskaitės išsakytą mintį, kad Rusijos miestuose nėra rotušių, nes ten niekada nebuvo savivaldos, taip akcentuodamas savivaldos reikšmę demokratijai ir kultūrai.
„Didžiųjų vyrų naratyvas jau įveiktas, o didžiųjų kultūrų – dar ne. Nepaisant to, kad rusų kultūroje yra daug svarbių pavardžių, ji nėra didžioji kultūra, nes ji menkai pakeitė pačią Rusijos visuomenę. Ar ji pakeitė invidividą? Ar ji pakeitė visuomenę?“ – klausė R. Petrauskas, salėje tuo metu aidėjo plojimai.
Tęsdama VU rektoriaus mintį, K. Sabaliauskaitė dalijosi asmenine patirtimi: jai dažnai tekdavo susidurti su jaunais rusų intelektualais Didžiosios Britanijos universitetuose, jie jai piršdavo mintį, kad Rusija atvežė kultūrą į Lietuvą, tačiau ji visuomet atšaudavo:
„Could you please eleborate (liet. Gal galėtumėte išsiplėsti)? Kaip jūs galėjote atvežti kultūrą į kraštą, kuris keliais šimtmečiais anksčiau už jus turėjo universitetą?“ – dalijosi rašytoja.
Anot jos, Lietuva pamiršo, kad po ATR padalijimų Rusijos imperija prijungė kur kas aukštesnės kultūros kraštą ir žemes.
„Mes buvome aukštesnė kultūra už juos pagal visus objektyvius kultūrinės antropologijos parametrus. Paskui, aišku, vyko kryptingas slopinimas. Arūnas (Gelūnas – LRT.lt) paliudys, kad turime varganus ir tuščius muziejus, nes viskas išvežta į Ermitažą, į Rumiancevo muziejų“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja dar kartą akcentavo, kad šiuolaikinė Rusijos kultūra nekuria naujų idėjų. Jos teigimu, matomi tik muzikos atlikėjai, tačiau nuo pat 20 a. pabaigos nėra jokių įspūdingų meno kūrėjų, siūlančių naujus kelius, mintis.
„Atsikratyti kompleksų ir suteikti sparnus jauniesiems talentams“
Rašytoja džiaugėsi, kad vis dėlto nueitas labai ilgas kelias: anot pašnekovės, Lietuva, būdama labai maža šalis, Europos kultūrai šiuo metu suteikia labai daug.
K. Sabaliauskaitė akcentavo, kad itin svarbu padėti jauniesiems kūrėjams, juos finansuoti, suteikti stipendijas.
„Svarbu, kad studentas, įstojęs į Kembridžo universitetą, neturėtų su padėklu kavinėje lakstyti, o galėtų ten sėdėti ir mokytis laisvu metu tai, ką jis įstojo studijuoti“, – teigė K. Sabaliauskaitė.
R. Zemkauskas provokavo rašytoją sakydamas, kad kartais „sveika ir su padėklu palakstyti“, tačiau K. Sabaliauskaitė nesutiko.
„Visą gyvenimą studijavau ir dirbau, niekam to nelinkėčiau, tai yra žiauriai sunku“, – akivaizdžiai graudinosi „Silva Rerum“ autorė.
Diskusijos moderatorius ją guodė sakydamas: „O pažiūrėkite, koks puikus rezultatas išėjo.“
Salėje griaudėjo plojimai.
Medijų forumas – tai tęstinis renginys, Kultūros ministerijos iniciatyva pradėtas rengti 2018 metais. Tikslas – sukviesti žiniasklaidos atstovus ir visuomenę diskutuoti aktualiomis temomis, susijusiomis su visuomenės informavimu, nuomonės pliuralizmo, medijų raštingumo ir kitais aktualiais klausimais.
