„Rusų kultūra tiesiogiai nepriklauso tautai, kultūra priklauso visiems“, – sako iš Archangelsko kilęs žinomas Lietuvos džiazmenas, instaliacijų autorius ir režisierius Vladimiras Tarasovas. Ir priduria užjaučiantis Rusijos kultūros veikėjus, kurie yra priversti bėgti iš šalies: „Jie turi išvykti, antraip jiems galas. Neišvažiavę jie bus jei ne nužudyti, tai įkalinti. Bus kaip su Navalnu...“
Jaunas būgnininkas V. Tarasovas į Lietuvą atvyko 1967 metais ir išgarsėjo kaip legendinio trio Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas, kuris, beje, buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Nacionaline premija – narys.
V. Tarasovas grojo ir garsiojoje „Neringos“ kavinėje, kur buvo galima sutikti sovietų disidentus Praną Morkų, Juozą Tumelį, Tomą Venclovą. Čia lankėsi ir į Vilnių atvykę svečiai – poetai Josifas Brodskis, Vladimiras Vysockis ir net fizikas, disidentas, Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas.
Šiandien Vladimiras Tarasovas yra pasaulinio lygio muzikantas, dirbantis įvairiose šalyse – JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje. 2020 metais į Lietuvos žiniasklaidos akiratį jis pateko dėl to, kad Radvilų rūmų muziejui padovanojo savo kolekciją „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“.
Šiandien jis „barbarišku ir beprotišku“ vadina Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.
„Rusijos Federacija vadinama šalis tiesiog peržengė bet kokias teisėtumo ribas. Ir viskas vyksta kaip pas mafijos bosus... Prisimenu tą pirmąjį Putino pasakymą „skandint unitaze“, mums jau tada viskas buvo aišku, nes taip kalba tik mafijozai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Tiesiog labai stebina žmonės, kiek daug jų juo tiki ir palaiko. Tai šokiruoja“, – interviu LRT.lt sakė V. Tarasovas.
– Vladimirai, į Vilnių 1967 m. persikėlėte iš Archangelsko. Tada jums buvo apie 20 metų... Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Lietuvoje?
– Man tada dar net nebuvo 20-ies, buvau 19-os. Taip atsitiko, kad tuo metu buvau Archangelske, į kurį grįžau iš Leningrado; buvo 1967-ųjų kovas. Žinote, kodėl taip tiksliai prisimenu? Nes kovo 8 dieną jau buvau Vilniuje ir gyvenau „Gintaro“ viešbutyje. O priešais viešbutį žydėjo daugybė tulpių, tiesiog gėlių jūra, ir tai man įstrigo atmintyje.
Taigi, gastrolių į Archangelską atvyko orkestras „Nemuno žiburiai“. Tai buvo Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestras, toks tarsi estrados-džiazo orkestras, bet labiau džiazo. Ir susirgo jų būgnininkas, atrodo, apsinuodijo, todėl groti niekaip negalėjo.
Jie pradėjo ieškoti, ar mieste neatsirastų būgnininkas. Filharmonijoje jiems papasakojo apie mane. Atvykau pas juos jau koncerto dieną. Jie manęs paklausė, ar skaitau natas. Aš skaičiau, mes surepetavome. Trumpai tariant, aš sugrojau tame koncerte. Gavau pinigų, buvau labai laimingas ir parnešiau juos visus mamai.
Bet įdomiausia buvo kitą rytą. Iš ryto prie mūsų namų privažiavo juoda „Volga“. Ją pamačiusi mama pagalvojo, kad atvažiavo kažko suimti. Archangelske ir taip aplink vien Gulagas, vien lageriai, ką dar ten besuiminėti. Bet jei atvažiuoja juoda „Volga“ ir dar su tokiais nesuprantamais stiklais, nelieka abejonių, kad kažką išsiveš. Žiūriu pro langą, o iš „Volgos“ išlipa filharmonijos direktorius ir Lietuvos orkestro dirigentas.
Žodžiu, jie atėjo pas mus, o dirigentas Jonas Cijūnėlis ir sako: „Taigi, Volodia, situacija tokia. Antrą valandą išskrendame į Vilnių. Turime jums lėktuvo bilietą, jei sutinkate, kviečiame dirbti orkestre“. Jie jau ir bilietą buvo nupirkę! Pažiūrėjau į mamą, mama pasakė: „Važiuok, ten tau bus geriau“. Sėdau ir atskridau. Taip aš atsidūriau Vilniuje.
– Ir iš karto pritapote? Nebuvo noro grįžti?
– Iš karto pritapau. Mane apgyvendino „Gintaro“ viešbutyje. Nuolat vaikštinėjau po Vilniaus senamiestį, mane sužavėjo šio miesto grožis ir net ne grožis, o tai, kad sovietų valdžiai šalyje įsigalėjus, galima sakyti, tik po karo, ten vis dar jautėsi normalios, laisvos šalies dvasia, palyginus, pavyzdžiui, su likusia Sovietų Sąjunga. Nepaisant to, kad Archangelskas buvo laisviausias Sovietų Sąjungos miestas, nes tais laikais ten buvo vieni užsieniečiai, jūreiviai.
Taip ir gyvenau pusantrų metų tame viešbutyje, 411 kambaryje, – niekada jo nepamiršiu. Mes juk visą laiką gastroliavome, bet numeris buvo rezervuotas man, filharmonija už jį mokėjo.
O po pusantrų metų mūsų orkestrą išformavo, nes grojome ne sovietinę estradą, o džiazą. Orkestras, beje, buvo tarptautinis, jame buvo daug latvių, lietuvių, rusų, žydų – visiškas internacionalas – toks normalus džiazbendas. Paimkite bet kurį džiazo orkestrą, ir pamatysite, kad jis greičiausiai bus daugiatautis. O mes tiesiog buvome išmesti į gatvę.
– Eiti į kompromisus ir atlikti sovietines dainas nenorėjote?
– Ne, nenorėjome, negi dainuosim dainas apie partiją? Mes jų net nemokėjom. Žodžiu, grįžau į Archangelską, bet po dviejų mėnesių man paskambino Jonas Cijūnėlis ir pasakė, kad Lietuvoje paskelbtas konkursas į orkestrą, iškart grįžau ir buvau priimtas į Lietuvos radijo ir televizijos orkestrą, tapau jo būgnininku.
O po to jau niekur nebebuvau išvažiavęs. O ir tada išvykimas buvo priverstinis, tiesiog daugiau neturėjau, kur dėtis. Grįžęs jau išsinuomojau butą Vilniuje ir įleidau šaknis. Aš, žinoma, „vilnietis“, Vilniaus žmogus. Ir labai džiaugiuosi, kad Vilniaus 700 metų jubiliejaus minėjimas prasidėjo mano koncertu. Labai myliu šį miestą, čia gimė mano vaikai.
– Prisimenant praėjusių metų įvykius, duodamas interviu laidai „Rusų gatvė“, palyginote karo Ukrainoje pradžią su savo 1985-ųjų džiazo programa „Drumtheatre“, kuri buvo skirta Gulage žuvusiems žmonėms. Greitai bus metai nuo karo Ukrainoje pradžios, su kuo palygintumėte savo dabartinius jausmus?
– Taip, šiandien (sausio 24 d. – red.) yra 335-oji karo diena... Kalbant apie „Drumtheatre“, ši programa buvo skirta žmonėms, kurie buvo įkalinti ir mirė lageriuose. Sovietų valdžia už nieką įkalino daugybę žmonių. Prisiminkite, kaip rašė Solženicynas? „Kiek davė? – 25 metus. O už ką sėdi? – Už nieką. – Meluoji, už nieką duoda 10 metų.“
„Rusų gatvei“ daviau interviu pirmosiomis karo dienomis ir tuo metu buvo labai slegiantis jausmas. Programoje „Drumtheatre“ skamba ir elektronika, ir varpai, ir grandinių garsai, girdisi ir mano būgnas. Man elektronika visada yra kilimas, ant kurio dėlioju gyvą garsą. O būgnas buvo tarsi gyvo žmogaus balsas, kuris visiškai nesupranta, kas vyksta, nes niekas tuo metu nesuprato, kas šalyje vyksta. Juk valdant carui tai buvo pakankamai klestinti šalis, nepaisant visų Nikolajaus II pliusų ir minusų. Tačiau staiga ta gauja užgrobė valdžią, ir viskas pasikeitė.
Jeigu kalbėtume apie šiandieną, supraskite, čia nėra ir negali būti jokių žodžių. Rusijos Federacija vadinama šalis tiesiog peržengė bet kokias teisėtumo ribas. Ir viskas vyksta kaip pas mafijos bosus... Prisimenu tą pirmąjį Putino pasakymą „skandint unitaze“, mums jau tada viskas buvo aišku, nes taip kalba tik mafijozai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Tiesiog labai stebina žmonės, kiek daug jų juo tiki ir palaiko. Tai šokiruoja.
O prisimenant karo Ukrainoje pradžią, tai aš paskutiniu lėktuvu grįžau iš Kyjivo, parskridau vasario 23 d. Ten su Kyjivo orkestru repetavau koncertą, kuris turėjo vykti kovo 26 d. Operetės teatre. Prieš tai man paskambino iš mūsų ambasados ir pasakė: „Vladimirai, grįžkit namo, nes bus karas“. Bet aš netikėjau.
Vasario 24 dieną Vilniuje prasidėjo knygų mugė ir aš turėjau joje dalyvauti. Nusipirkau lėktuvo bilietą 23 dienai ir išskridau. Tuo reisu, beje, skrido ir mūsų savivaldybės delegacija, skrido ir Vilniaus meras Šimašius, dar juokavome – koks gali būti karas... O 24 dieną kažkaip automatiškai anksti ryte atsikėliau ir pajutau, kad kažkas atsitiko. Atsidariau naujienas ir tiesiog negalėjau patikėti savo akimis – Rusija užpuolė Ukrainą.
Trūksta žodžių. Tai barbariška ir beprotiška.
– Praėjusį kartą buvome susitikę jūsų parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ atidarymo proga ir kaip tik kalbėjomės apie to meto menininkų konformizmą ir nonkonformizmą... Kokie jausmai jus apima šiandien stebint rusų inteligentijos blaškymąsi?
– Man gaila tų žmonių, kurie yra priversti išvykti. Jie turi išvykti, antraip jiems galas. Neišvažiavę jie bus jei ne nužudyti, tai įkalinti. Bus kaip su Navalnu...
– O sulįsti, kaip tada, į pogrindį?
– Koks ten pogrindis, dabar visai kiti laikai. Juk dabar yra moderniosios technologijos ir jie viską mato, kas vyksta. Per socialinius tinklus jie suras bet ką.
Daug žmonių išvyko iš Rusijos. Aš dažnai lankausi Berlyne, Vienoje ir matau, kiek žmonių išvyko. Nekalbu apie ukrainiečius, jų milijonai – daugiausia moterys, kurios bando kažkaip įsikurti, prisitaikyti, vargšės su vaikais, be vyrų. Tai baisu, suprantate?
O rusai, atvirkščiai, – jauni, sveiki šaukiamojo amžiaus vaikinai. Nemažai jų – menininkai, kurie buvo priversti išvykti, viską prarado, suprantate? Tokie kaip, pavyzdžiui, Dmitrijus Krymovas, genialus režisierius, vegetuojantis kažkokiam kambarėlyje Niujorke. Nes Niujorkas arba priima tave, arba nepriima. Laimei, man atrodo, Niujorkas vis dėlto priėmė Krymovą, kiek žinau iš mūsų bendrų pažįstamų. Tokie žmonės nesileidžia į kompromisus, jie išvyksta be kompromisų, išvažiuoja.
Kita vertus, yra žmonių, kurie jaučia neįtikėtiną atsakomybę už tai, ką jie daro. Jie negali leisti išsivaikščioti teatrui, kuriame, pavyzdžiui, trupę sudaro 300 ar 400 žmonių, todėl yra priversti likti. Tai nėra konformizmas. Laimei, jie tyli.
Turiu omenyje būtent tą kūrybinės rusų inteligentijos dalį, kuri uždarė savo feisbuko paskyras, bet toliau dirba teatruose. Ir netgi stato uždraustų režisierių spektaklius, tik vietoje jų pavardžių rašo „režisierius“.
– Tačiau yra ir tokių teatro vadovų, kaip, pavyzdžiui, Konstantinas Chabenskis, kuris ėmė ir atleido kitaip mąstančius aktorius Nazarovus dėl jų pasisakymų karo Ukrainoje tema...
– Tai siaubinga. Girdėjau apie tai, tai siaubinga. Chabenskis yra tikras niekšas. Jam pačiam reikėjo pasitraukti. Dmitrijus Nazarovas – geras aktorius, jiedu su žmona – padorūs žmonės.
Aš kaip tik ir norėjau pasakyti, kad yra antra kategorija žmonių, kurie deklaruoja savo poziciją ir pasiduoda tokiems dalykams. Jie laidoja savo garbę, jie jau ją palaidojo. Ir ką Chabenskis bekalbėtų apie bandymą apsaugoti teatrą, tai daroma ne tokiu būdu. Tu jo nesaugai, atvirkščiai, tu jį naikini.
– Jei grįžtume prie konformizmo temos, taip išeina, kad karas viską sustatė į savo vietas?
– Tam tikra prasme taip. Tapo aišku, kas yra kas. Kita vertus, suprantate, karas viską sustatė ne į savas vietas, nes apskritai daug kam čia tiesiog nėra vietos. Tai yra šalis, kuri pamynė teisę, kur klesti nevaržomas banditizmas ir žmonės daro ką nori. Turiu omenyje ne žmones apskritai, turiu omenyje Putiną, jo kariuomenę, aplinką ir visus, kurie jam dirba.
Ir aš niekaip negaliu suprasti ir priimti tos visuomenės dalies, aktorių, muzikantų, kurių feisbuko paskyros yra aktyvios, kurie elgiasi taip, tarsi visai nebūtų karo.
Užtat vienas mano draugas, nuostabus muzikantas iš Sankt Peterburgo, pačioje karo pradžioje feisbuke parašė: „Gerbiamas Prezidente, kokią jūs turite teisę mano vardu skelbti karą?“ Štai kur tikras džiazmenas.
O visi kiti ką... Jie ten ką tik atšventė sovietinio džiazo šimtmetį. Koks dar šimtmetis? Buvo keletas muzikantų, sukūrusių savo stilių, o likusieji tiesiog kopijuodavo Vakarų muzikantus, daugelis jų taip ir liko mėgėjų lygyje. Už tai taip pat reikia „dėkoti“ sovietų valdžiai.
O tie šiandieniniai „džiazmenai“, kurie visu būriu bėgo stoti į „Vieningąją Rusiją“, juk tai tiesiog žiauru. Partijos džiazmenas yra kažkoks absurdas. Tačiau net vertinant iš profesionaliosios pusės, jie niekada nebuvo džiazmenai. Jie tiesiog yra geri džiazo atlikėjai. Žinoma, jie gali nukopijuoti Charlie Parkerį ar Ellą Fitzgerald, bet kūrybiškumo prasme jie yra nulis.
Ir tokių dauguma; paimkime kad ir Jurijaus Dudio interviu su Oskaru Kučera, kuris agituoja už Putiną. Tai siaubinga.
– Jūs 1999–2003 metais vadovavote Lietuvos rusų dramos teatrui, kuris neseniai buvo pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą. Iš Lietuvos operos ir baleto teatro repertuaro buvo pašalinti spektakliai pagal rusų kompozitorių kūrinius. Kaip vertinate šią rusiškos kultūros boikoto bangą, besiritančią ir per Lietuvą, ir per Europą?
– Žinote, kalbant apie karą palaikančius šiuolaikinės Rusijos dramaturgus ir režisierius, juos reikia kuo greičiau vyti lauk iš teatro su visais jų spektakliais. Apskritai, imk savo krepšį ir važiuok į Maskvą, gyvenk Kremliuje ir graužk ten savo sumuštinius su kūju ir pjautuvu. O kalbant apie rusų klasiką, tai kuo čia dėtas Puškinas?
Juk tas pats buvo ir Vokietijoje. Taip, nacizmas, fašizmas, bet niekas neneigė Bethoveno ar Goethe`s. Žinoma, Ukraina turi visas teises apskritai uždrausti rusišką kultūrą. Juos galima suprasti.
Vienintelis muzikinis televizijos kanalas, kurį žiūriu, yra „Mezzo“. Ten nuolat transliuojami Čaikovskio, Šostakovičiaus įrašai. Visa tai grojama, suprantate...
– Bet „Mezzo“ yra prancūziškas kanalas. O Lietuva, galima sakyti, yra pafrontės zonoje...
– Taip, tai Europos kanalas... Tiesa, kuo toliau nuo sienos, tuo mažiau reaguojama į tai, kas vyksta Ukrainoje. Niekur nėra tiek Ukrainos vėliavų, kiek pas mus, Lietuvoje, atvirai pasakysiu, nei Austrijoje, nei Vokietijoje, o juo labiau Prancūzijoje. Mes esame pasienyje ir puikiai suprantame pavojų...
Bet Rusų teatro pervadinimas, mano nuomone, visgi yra perdėta reakcija. Kam to reikėjo? Nemanau, kad tai buvo teisingas sprendimas. O jei jau būtinai reikėjo pervadinti, man labiau būtų patikęs pavadinimas „Teatras Pohuliankoje“.
Žinote, kai pradėjau dirbti Rusų dramos teatre, buvau nustebęs, kad daugelis ten dirbusių žmonių, įskaitant ir aktorius, nemokėjo lietuvių kalbos, net paprastu buitiniu lygiu. Tai buvo baisu. Bandžiau jiems aiškinti, kad tai Lietuvos rusų dramos teatras, o ne Rusijos dramos teatras. Ir dėl to kilo įvairių konfliktų su Rusijos ambasada ir kitais Rusijos veikėjais, kurie į teatrą ateidavo kaip į namus.
O banditizmą Rusijoje įgalino žmonės, apskritai praėję tik KGB ir marksizmo-leninizmo mokyklą, absoliučiai nieko nesuprantantys kultūroje.
Rusų kultūra tiesiogiai nepriklauso tautai. Kultūra priklauso visiems. Tą pats asmeniškai patyriau – kai pereini į tam tikrą lygį, supranti, kad priklausai visiems. Ir tai yra neišvengiama. Matote, Amerikoje aš esu amerikiečių muzikantas. 10 metų dirbau Prancūzijoje, kur buvau prancūzų muzikantas ir į gastroles važinėjau kaip prancūzas. Vėliau labai dažnai keliaudavau su vokiečiais ir atstovaudavau Vokietijai.
– Nacionalinės valstybės daugeliu atžvilgių yra praeities reliktas...
– Taip, ir Čaikovskis visada visiems priklausė. Ir Šostakovičius priklausė visiems, ir Buninas. Tas pats Tolstojus priklauso visiems ir net daugelio nemėgstamas Dostojevskis. Jis prarado visus savo pinigus kazino Baden-Badene, Vokietijoje, kur, beje, aš taip pat buvau ir taip pat pralošiau, bet tik per Dostojevskį. Baden-Badeno muziejuje koncertavome trise – aš, poetas ir dailininkas Dmitrijus Prigovas ir rašytojas Andrejus Bitovas.
– Bet ar nebuvo malonu pralošti tokioje kompanijoje?
– Žinoma, malonu! Ten pralošė Turgenevas, pralošė Dostojevskis. Nuėjome į tą garsųjį kazino. Protingiausias pasirodė Prigovas – jis apskritai nelošė. Aš per penkias minutes pralošiau 100 ar 200 markių ir nusprendžiau, kad užteks. Mes su Prigovu tik sėdėjome ir žiūrėjome, o antrą valandą nakties nuėjome pasiimti Andrejaus Georgijevičiaus (Bitovo – red.) ir matome, kad jis laimėjo 2000 markių. Bitovas tame kazino išlošė 2000 markių! Bet mes su Prigovu esame „kandūs“ žmonės, todėl išėję iš kazino, sakome: „Andrejau Georgijevičiau, jūs nebesate didis rusų rašytojas. – Kaip, kodėl? – Nes visi didieji rusų rašytojai čia prasilošė.“
Ir žinote, ką jis padarė? Kitą rytą jis visus tuos pinigus atidavė Baden-Badeno stačiatikių bažnyčiai. Nuėjo ir paaukojo 2000 markių.
– Šiuo metu Lietuvoje apsistoję nemažai rusų, pabėgusių nuo Vladimiro Putino režimo. Tai ir žurnalistai, ir verslininkai, ir menininkai... Ar buvo susikirtę jūsų keliai su jais?
– Deja, ne. Tiesiog aš sukinėjuosi kituose menininkų sluoksniuose, daugiausia vakariečių. Šiuo metu turiu daug projektų su amerikiečių muzikantais, ten leidžiami mano įrašai. Taigi esu tiesiog integruotas į kitą erdvę. Tačiau kartais man paskambina prašydami pagalbos ir aš padedu kuo galiu.
Rusiška kultūra, žinoma, manyje gyvena, ji manyje yra. Kitas dalykas, kad po tiek metų aš jau esu tapęs kažkokiu mišiniu. Nežinau, blogai tai ar gerai, bet negaliu savęs tapatinti su viena kultūra nei muzikoje, nei bendravime.
Matote, kaip tik vakar vienam britų žurnalistui bandžiau atsakyti į klausimą, ar muzikoje yra tautiškumo pojūtis? Ir aš sakiau, kad nėra. Galima kalbėti apie klasiką, pavyzdžiui, Čaikovskį, Šostakovičių, kurie naudoja liaudies muzikos fragmentus. Bet kai žmogus groja saksofonu, o šalia dainuojamos lietuvių liaudies dainos, tai neturi nieko bendra su lietuvių liaudies menu. Tai yra eklektika, suprantate? O džiazas yra tarptautinis reiškinys, po trečiojo dešimtmečio tapęs absoliučiai internacionaliniu.
Grįžtant prie jūsų klausimo, žinau, kad pas mus yra atvažiavę daug rusų, čia rengiamos įvairios konferencijos, bet aš su tuo nesu susijęs. Galiu pasakyti tik tiek, kad jiems reikia padėti, jiems būtinai reikia padėti.
Nes jeigu šie žmonės išsakė savo poziciją ir pabėgo nuo teroro, jiems būtinai reikia padėti. Paimkime, kad ir tą istoriją su televizijos kanalu „Dožd“ – kas tai? Jie tiesiog metami drakonui į nasrus. Jis juk juos – am! Ir viskas. Ir kas tada? Dar daugiau tokių žmonių kaip Navalnas sėdės kalėjime. Kas čia gero? Todėl šiems žmonėms būtinai reikia padėti, ką aš, pagal savo galimybes, ir darau.
„LRT Novosti“ jūsų dėmesiui pristato projektą „Naujieji ir senieji: ukrainiečiai, rusai, baltarusiai“, kurio rėmuose pasakosime sąlyginai naujų (neseniai atvykusių) ir senų (čia gimusių ar ilgai gyvenančių) skirtingų tautybių Lietuvos gyventojų istorijas. Mus taip pat domina, ar tarp jų užsimezgė kontaktas – ar „naujieji“ ir „senieji“ bendrauja tarpusavyje?
