Kaunas 2023 metus pasitiko turbūt sunkiai vaduodamasis iš 2022 metų šėlo, kuriam buvo ilgai ruoštasi, todėl 2022 kauniečiams buvo visai ne metai, o epocha. Alytus užbaigė metus dar gruodį, perduodamas Tauragei sunkų sostinę simbolizuojantį gintarinį medį. Vilnius jau nuo pernai kalbėjo apie savo jubiliejų. Sakot, kalbu apie sostines, tačiau jau teksto pradžioje klaidinu skaitytojus, nes išvardintų sostinių sąvokos veikia skirtinguose kontekstuose.
Taigi, Vilnius yra Lietuvos sostinė, kurią Gediminas susapnavo, o prieš 700 metų iš ten laišką parašė. Kaunas buvo viena iš 2022 metų Europos kultūros sostinių, be jo tuo metu dar buvo du kiti miestai. Alytus – 2022 metų Lietuvos kultūros sostinė, 2023 ja tapo Tauragė. Be to, yra dar mažųjų Lietuvos kultūros sostinių projektas, o ten sostinė kiekviename etnografiniame regione, o jų Lietuvoje yra penki.
Žodžiu, kur pasisuksi – ten sostinė, mažasis pasaulio centras. O ką reiškia gyventi centre? Kai gyveni centre, turbūt niekur nereikia vykti, nes reikalingiausi dalykai ten jau yra: paslaugos ir infrastruktūra, jų įvairovė. Tačiau svarbiausia čia – pats centro mąstymas. Ką reiškia tokia savivoka simbolinio centro žmonėms ir žmonėms iš periferijos, kuriems šis titulas teko tik trumpam, tik vieniems metams? Pirmoji mintis – tai psichologinės atskirties išnykimas arba bent šito iliuzija. Nes tai, ką mes matome, būdami tolėliau, nebūtinai mato visi kiti, tą supratau kalbėdama su vilniete.
Pasakiau, kad 2023 metais Tauragė bus Lietuvos kultūros sostinė, o manęs perklausė: „Šiais metais Kaunas, o dabar jūs?“. Puoliau iškart patikslinti, kad Kaunas – Europos, o Tauragė – Lietuvos. Ėmiau detalizuoti, kad Kaunas sostinės projektui ruošėsi gerą penketą metų, prie projekto dirbo didelė administracijos, vadybininkų, komunikacijos komanda. Tam net sukurtas atskiras VšĮ, o Tauragės ar kitos Lietuvos kultūros sostinės atveju ruošiamasi daug trumpiau, tai ir žmogiškieji ištekliai jau iš turimų resursų. Kalbant apie finansinius resursus, jie nepalyginami, todėl net neketinu ieškoti internete oficialių skaičių.
Tačiau ši maža sąvokų sumaištis prie kavos staliuko truputi ir džiugino. Kaunas tiek daug dirbo dėl Europos kultūros sostinės vardo, kad 2023 metais Lietuvoje žodžiai „sostinė“ ir „kultūra“, pavartoti viename sakinyje, išsyk tapatinami su Europa. Turėjau įtarimų, bet jau nesitikslinau, ar vilnietė per 2022 metus buvo nors kartą užsukusi į tą Kauną, tapusį Europos kultūros sostine. Yoko Ono parodos „Laisvės pažinimo sodas“ atidarymas Kauno paveikslų galerijoje įsiminė vieno vilniečio atvykėlio įspūdžiu, po kurio susidarė jausmas, kad gal ir mažokai to tikro simbolinio centro žmonių 2022 metais fiziškai pajudėjo iš Lietuvos sostinės į Europos kultūros sostinę. Net MO muziejaus paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ kvietė Kauną pažinti dar Vilniuje. Iš periferijos perspektyvos tai gana paradoksalu. Tuomet buvimas centre tikrai yra iliuzija, kuria įtiki tik nedidelė grupė žmonių, nes vilniečiai visada yra sostinėje ir to jau nepajudinsi, mat reikėtų perbraižyti žemėlapius. Todėl prasidėjus 2023 metams tenka įvertinti nevaldomai kylančius lūkesčius ir realybę, ką sostinės metai duos visų pirma mums, nes kiti yra kitur. Atimti iš jų žvilgsnį pernelyg sudėtingas uždavinys, ypač per gimtadienį.
Istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius pristatydamas Krzysztofo Czyzewskio knygą „Mažasis pasaulio centras“ apibendrina didmiesčio ir provincijos matymą ir mąstymą. Kad nevisavertiškumo kančios ateina iš sovietmečio „Jeigu tu ne Maskva, tai tu ne žmogus“ hierarchinio brutalumo, kai įsakymai nuleidžiami iš viršaus, kai ištekliai telkiasi centre, kai be sostinės formaliosios galios negali išgyventi. Todėl dabar išoriniai pranašumo požymiai, visokie reitingavimai ir laimėjimai, itin reikšmingi postkolonialui. Istorikas E. Aleksandravičius pastebi, kad šiuo metu „Materialiai mūsų miestai, miesteliai yra labai smarkiai pakilę. Patys ten gyvenantys žmonės tiki, kad jie yra tokios pat vertės, kaip kur nors niujorkiečiai, kad jie yra tokie patys, kad nieko įrodinėti čia nereikia. Atrodo, kad daiktai pralenkia žmonių dvasią“.
Todėl teksto pradžioje užsiminiau, kad periferijos gyventojams Lietuvos kultūros sostinės metai galėtų įkvėpti psichologinės atskirties nykimą, atrišti pačių tauragiškių įkalintą sąmonę nuo įsivaizdavimo, kad „Tauragie nieka nie“. Kultūros organizatoriams – padėti praplėsti auditorijas, nes šiuolaikybėje komunikacija yra ne prabanga, o tiesiog savaime suprantama darbinių procesų dalis. Kultūros sostinės marketingas prisidės ieškant partnerių, plečiant socialinį kapitalą, galbūt rasis poreikis naujiems simbolinės galios centrams, galintiems padėti šiuolaikiškai interpretuoti ir komunikuoti kultūrą ne išorės, o vidaus auditorijai, kurti naujas kultūros paslaugas. Kiekvienais metais, nesvarbu, koks miestas taptų Lietuvos kultūros sostine, kyla tas pats klausimas apie išliekamąją šios iniciatyvos vertę.
Tauragėje per Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginį auditorija girdėjo daug retorinių klausimų apie paribio krašto tapatybę. Per 2023 metus tikrai kils daugiau klausimų, o klausimai – tai postūmis reflektuoti pakitusią Tauragės tikrovę. Juk miestas kaip naujas ir žmonės veikia jame kiti.
