Sausio 6-ąją paminėtos 130-osios lietuvių poeto, literatūros teoretiko Vinco Mykolaičio-Putino gimimo metinės. LRT KLASIKAI rašytoja Aldona Ruseckaitė teigia, kad iki šiol neskelbti literatūros klasiko laiškai mylimosioms ir jų atsiminimai atskleidžia dar negirdėtus poeto gyvenimo faktus. Vienas įdomiausių – „vilko plauko“ teorija. Ja V. Mykolaitis-Putinas mėgino paaiškinti, kodėl jam taip sunkiai sekasi susibičiuliauti su žmonėmis.
Sakėsi turįs vilko plauką
Literatūros klasiko gyvenimą nagrinėjanti A. Ruseckaitė praėjusiais metais išleido biografinį romaną „EMMI“. Kaip aiškina pati knygos autorė, tai keturių V. Mykolaičio gyvenimo moterų – žmonos Emilijos, motinos Magdalenos, sesers Magdalenos ir mūzos Irenos Kostkevičiūtės – vardų pirmosios raidės.
Pati A. Ruseckaitė pažintį su V. Mykolaičiu, kaip ir daugelis, pradėjo vidurinėje mokykloje, skaitydama jo kūrinius. Be to, visai netoli jos gimtojo Ingavangio kaimo buvo ir rašytojo tėviškė – Pilotiškės. Vis dėlto moteris juokiasi, kad ten įkurtame rašytojo memorialiniame muziejuje jai pirmą kartą apsilankyti pavyko tik dirbant muziejininke.
„Mes, jaunuolių grupelė, 1971 m. sugalvojome, kad reikia nuvažiuoti į V. Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus Pilotiškėse atidarymą, nes arti. Netgi pasiprašėme sunkvežimio vairuotojo, susėdome į tą kėbulą, nuvažiavome. Įsivaizduojate, ten buvo tiek daug žmonių – mokslininkai iš Vilniaus ir visur. Tas namas nedidelis, <...> kieme pabuvome, o kai jau reikėjo eiti į vidų pažiūrėti, ten neįleido ir grįžome kaip musę kandę.
Ir tada buvo labai juokingas momentas. Studijavau, gyvenimas kažkur sukosi, ten mano kraštas, bet nelabai pakeliui, ir aš taip į tą muziejų ir nenuvažiavau. Kai pradėjau dirbti skyriaus vedėja Maironio literatūros muziejuje, tuometė direktorė Marija Macijauskienė mane pasikvietė ir pasakė: „Turite nuvažiuoti į Pilotiškes, į V. Mykolaičio muziejų, apsižiūrėti ir pakeisti ten ekspoziciją.“ Ir mane tada toks juokas suėmė, kokie yra likimo keliai – vienu metu neįeini, o paskui turi nuvažiuoti ir pakeisti, kas ten yra“, – pasakoja LRT KLASIKOS pašnekovė.
Moteris aiškina, jog pažintį su rašytojo gyvenimu per savo darbą muziejuje ji tęsia jau daugelį metų, o minčių biografiniam kūriniui „EMMI“ turėjo jau seniai. Be to, V. Mykolaitis vienaip ar kitaip susijęs ir su pirmųjų jos biografinių romanų herojais – Maironiu, Salomėja Nėrimi, Žemaite ir Vytautu Mačerniu.
„Pagalvojau, kad per tas keturias moteris kaip nors galiu pereiti ir per V. Mykolaičio tam tikrus gyvenimo ir kūrybos momentus, nesiekdama visko atskleisti, nes gyvenimas sudėtingas, didelis, kūrybos daug, bet ką taip naujai radau. Perskaičiau neskaitytų ir nežinotų Emilijos laiškų, perskaičiau neskelbtus sesers Magdalenos laiškus (jų yra Lietuvių literatūros ir tautosakos institute), irgi buvo labai įdomūs, šiek tiek ir brolio Juozo Mykolaičio laiškų“, – dėsto A. Ruseckaitė.
Rašytoja teigia, jog vienas įdomiausių atradimų buvo „vilko plauko“ teorija – V. Mykolaičio-Putino bandymas paaiškinti savo tam tikrus charakterio ir būdo bruožus. Apie tai rašytojo mūza I. Kostkevičiūtė užsimena viename 1971 m. atsiminimų puslapyje.
„Tuose atsiminimuose ji pasakoja, kaip Vilniaus universitete (VU) Literatūros katedroje šventė V. Mykolaičio-Putino šešiasdešimtmetį. Visi susėdo, kalbėjosi ir V. Mykolaitį apėmė toks atvirumas, jis pradėjo pasakoti apie vaikystę ir užsiminė, kad atrodo, jog galvoje turįs vilko plauką. Jam kartais norisi nurauti visus galvos plaukus, jog tą plauką išrautų. O tas plaukas susijęs su tuo, kad jis visą laiką uždaras, mažai su kuo susibičiuliavo, kad jis tarsi nepritraukia žmonių, yra vienišas.
<...> Man tas vilko plauko prisipažinimas buvo toks paties savęs įvertinimas, suvokimas. Jeigu kiti sakydavo, kad V. Mykolaitis uždaras, išdidus ar dar koks, tai jis ir pats tą suvokė“, – teigia biografinio romano „EMMI“ autorė.
Eilėraščiai – lyg būtų parašyti šiandien
Kaip pasakoja LRT KLASIKOS pašnekovė, visuomenei mažiau girdėtų faktų apie rašytoją galima sužinoti ir iš praėjusiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistos knygos „Dienoraštis, 1938–1945“, kurioje surinkti iki šiol neskelbti V. Mykolaičio dienoraščiai.
A. Ruseckaitei ypač įdomu pasirodė tai, kaip kritiškai literatūros klasikas juose pasisakė apie bolševizmą ir Sovietų Sąjungą, kaip stipriai vylėsi, jog sąjungininkai amerikiečiai ir anglai neleis ir vėl okupuoti Lietuvos ir pavyks atkurti nepriklausomybę.
„Dienoraštyje daug tokio bolševizmo įvertinimo, koks jis baisus, kaip jis žmogų sugniuždo, kaip prispaudžia. V. Mykolaitis vėlgi save įvertina – nebenorės niekur pasirašyti, nieko sovietų valdžiai nedirbs, nepritars, ir pats sau kelia klausimą – ar atlaikysiu? Tas klausimas, keltas 1944 m., iš tikrųjų išsipildė: <...> jį visą laiką sekė saugumas, jis ir atlaikė, ir neatlaikė“, – akcentuoja moteris.
Anot A. Ruseckaitės, įdomi ir istorija, susijusi su viena žymiausių V. Mykolaičio poemų, „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu“). Kaip pasakoja rašytoja, jos autorystė ilgus metus buvo nežinoma, V. Mykolaitis ją raštiškai pripažino tik 1966 m.
„Iki tol sklandė gandai, kad tai nėra V. Mykolaičio, čia gal išsigalvojimas, nors daug kas žinojo, kad tikrai jo. Ir netgi žmonės gavo tremties po keletą metų, pas ką rado nuorašus, nes plito nuorašais“, – teigia pašnekovė.
Sovietinės cenzūros uždrausta poema, peikianti žmogiškųjų vertybių netekusius engėjus, pasak A. Ruseckaitės, gaji ir šių dienų kontekste. „Suprantame, kaip tai atsimušė į 21 a. 3 dešimtmečio pradžią, kaip viskas viskas tinka“, – sako ji.
Nors šiemet paminėtos jau 130-osios V. Mykolaičio-Putino gimimo metinės, apie rašytoją žinome tikrai ne viską. Kaip pabrėžia biografinio romano „EMMI“ autorė, palūkėti teks ir dar porą dešimtmečių.
„I. Kostkevičiūtei V. Mykolaitis buvo pavedęs ir savo dienoraščių, ir kūrybos, ir taip toliau. Ji išreiškusi valią, kad absoliučiai asmeninis archyvas VU bibliotekoje būtų atvertas tik 2040 m. Žinoma, jis nėra net aprašytas, bet universitete kartotekoje yra. Pasižiūrėjau, ten yra 1100 lapų.
Pasakysiu gal tokį gana asmeninį dalyką. I. Kostkevičiūtė po V. Mykolaičio-Putino mirties buvo ištekėjusi už dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus. Vieną sekmadienio popietę man paskambino vyriškis, pasakė: „esu dailininkas Aloyzas“. Truputį išsigandau, galvojau, turbūt gausiu barti dėl kokių nors parašymų. Bet jis labai mandagiai, labai maloniai pakalbėjo, padėkojo.
<...> Įsivaizduoju, jei būčiau prašiusi, galbūt ir būtų leidęs pasižiūrėti. Bet šiuo atveju solidarizuojuosi su Irena, kaip moteris su moterimi: jeigu ji ką nors labai nori slėpti iki tol, kol jau kokios nors kartos nebebus, kokių nors žmonių, kurie atmena, tegul stovi. Jeigu kada nors kam nors bus įdomu, tai kas nors tyrinės, gal ką parašys“, – sako A. Ruseckaitė.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su klasika“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
