„Bohemijos rapsodija“, „Rocketman“ „Elvis“ – pastarieji metai į kino sales atnešė ne vieną juostą apie žymius atlikėjus. Filmuose skambančios garsių dainininkų dainos ir charizmatiškos aktorių suvaidintos asmenybės žiūrovams sukelia nostalgiškus prisiminimus ir atveria mėgstamų žvaigždžių privačius gyvenimus bei kūrybinius užkulisius. Prieš pat Kalėdas Lietuvoje pasirodė dar vienas – „Bohemijos rapsodijos“ scenaristo Anthony McCarten parašyta juosta „Aš noriu šokti. Whitney Houston filmas“ („I Wanna Dance with Somebody“, 2022), mininti garsios atlikėjos mirties dešimtmetį.
Apie Whitney Houston, kuri laikoma vieno geriausių balsų savininke, pastaraisiais metais filmų tikrai netrūko. 2015 m. pasirodė vaidybinė juosta „Whitney“, o 2018 m. – tokio paties pavadinimo Kevino Macdonaldo dokumentinis filmas, kuris buvo parodytas ir Lietuvoje. Tad ką naujo pasako naujausia „Sony“ studijos biografinė juosta?
Galbūt pradėti reikėtų nuo to, kad ją prodiusavo Clive‘as Davis – Janis Japlin, Bruce Springsteen, Billy Joel ir kitus garsius atlikėjus atradęs žymus muzikos prodiuseris. Būtent jis atvedė Whitney Houston į „Arista Records“ ir pavertė ją didžiausia tuometine žvaigžde. C. Davis šiuo metu yra vyriausiasis kūrybos vadovas „Sony Music Entertainment“ įmonėje. Tad juostą galime laikyti ir puikiu pretekstu parodyti save patį kaip puikų atlikėjos mentorių ir kūrybinį partnerį.
Kaip ir dauguma tokio žanro juostų, „Aš noriu šokti“ pasakoja visiškai konvencinę biografinę istoriją. Į 144 min. filmą režisierė Kasi Lemmons bando sutalpinti beveik visą dainininkės gyvenimą. Pradedant nuo 1983-ųjų, kuomet Whitney buvo dar tik paauglė, iki pat 2012 m. – juostoje aprėpiamas visas atlikėjos kelias į šlovę ir tragiškas jos nuosmukis.
Žinoma, galima ginčytis dėl recenzijos pradžioje minėtų juostų meninės vertės, tačiau jose nepaneigiamai buvo ugnelės, galėjusios „užvesti“ žiūrovus. Ar tai buvo Elvio judantys klubai, ar Eltono Johno ekstravagantiški kostiumai – šie filmai siekė sukurti įsimintiną pramogą, nepaisant to, pavyko jiems tai iki galo ar ne.
„Aš noriu šokti“ neturi visiškai jokios ugnies, net ir žiežirbų sunkiai pamatysi. Istorija blanki ir nuobodi, galbūt būtent dėl to, kad filmą prodiusavo Houston prodiuseris, tikriausiai bandęs išvengti bet kokių kontroversiškų temų.
Filmo kūrėjai teigė, kad šiuo filmu nori švęsti atlikėjos kūrybą ir gyvenimą, o dauguma prisimena paskutinį jos gyvenimo dešimtmetį: kovą su narkotikais ir nelaimingą santuoką su Bobbiu Brownu. Deja, pasirinkdami tokią neutralią poziciją jie sukūrė visiškai neįsimintiną filmą, kuris tikrai nesulauks tokios sėkmės kaip „Bohemijos rapsodija“. Besidangstydami už gražių žodžių, kūrėjai tikriausiai vengė pažvelgti į skausmingą Houston gyvenimą, kainą, kurią dainininkė turėjo sumokėti tapdama Amerikos numylėtine žvaigžde. Visi jos santykiai – tiek numanomas romanas su geriausia drauge Robyn Crawford, nesutarimai su šeima ar narkotikų vartojimas – nėra atvirai rodomi filme. Visa istorija apibarstyta cukrumi, net ir kalbant apie karjeros nuosmukį ar tai, kad beveik visi Houston pinigai buvo išvaistyti jos turtą valdžiusio tėvo.
Tiek „Elvis“, tiek „Rocketman“ siužetą vystė per dainininko ir vadybininko santykius. Filmuose buvo bandoma atskleisti ir tamsiąją muzikos industrijos pusę, kuomet vadybininkai ir prodiuseriai tiesiog siekė užsidirbti pinigų, nesvarbu, kokia kaina. Čia dėl akivaizdžiai paminėtų priežasčių C. Davis, įkūnytas aktoriaus Stanley Tucci, vaizduojamas kaip gerasis Houston muzikos krikštatėvis. Jie kartu ieško dainų, kurios tampa hitais, tik atlikėjai visiškai jas patvirtinus. Antroje filmo pusėje parodoma, kaip vyras ją įkalbina gultis į reabilitacijos kliniką. Kaip ir visose tokiose juostose, mes niekada nesužinosime, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Kiekvienas Whitney pažinojęs žmogus, tikėtina, apie ją papasakotų skirtingai, tik tikriausiai žymiai įdomiau.
Dainininkę suvaidinusi britų aktorė Naomi Ackie savo išvaizda visiškai neprimena Whitney Houston. Išties žvelgiant į ją ekrane, sunku įsivaizduoti, kad tai ta pati „I Wanna Dance with Somebody“, „I Will Always Love You“ dainų atlikėja. Panašu, kad net ir į pačią juostą prodiuseriai nenorėjo investuoti lėšų. Houston pasaulinis turas, 1994-ųjų Nelsonui Mandelai skirtas koncertas ar himno atlikimas „Superbowl“ metu atrodo itin pigiai nufilmuoti. Akis bado prasti specialieji efektai, kuriais bandoma sukurti didelės žmonių masės įspūdį, kai prie scenos akivaizdžiai stovi mažas būrelis žmonių.
Sunku įsivaizduoti, kaip ši juosta pagerbia atlikėją. Whitney Houston pardavė milijonus albumų, iki šių dienų tikriausiai yra sėkmingiausia moteris atlikėja, užkariavusi visų mūsų širdis savo nuostabiu balsu. Tačiau šis filmas yra tik mažas jos šešėlis, visiškai neparodantis, kodėl ji nusipelnė būti muzikos aukštumose.
