Rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Tomas Mūras“ pasirodė ne pačiu palankiausiu laiku – likus 9 dienoms iki vasario 24-osios, kai Rusija Ukrainoje pradėjo plataus masto karą ir visų dėmesys buvo prikaustytas prie jo. Praėjus 9 mėnesiams rašytojas sumanė priminti kūrinį publikai: įgarsino ir išleido jį kaip audioknygą ir pakvietė savo bičiulius į pikantišką instaliaciją sostinės burleskos klube „Nijinski III“. Renginyje būrėsi garsūs žmonės: nuo Seimo pirmininkės ir kultūros ministro, iki režisierių, laidų vedėjų ir kitų.
Uždaro renginio svečiams menininkai Otomo de Manuelis (Prancūzija), Rūta Mur, Valerija Gneuševa sukūrė audioknygos instaliaciją ir ero-mazoperformansą „Tomas Mūras. Materializacija“. Instaliacijos scenografė – Agnė Povilonytė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas.
Renginio svečiai, nusileidę į burleskos klubo rūsį, pateko į romano „Tomas Mūras“ (leidykla „Tyto alba“) pasaulį. Klubo erdvėse buvo įkurdintos meninės instaliacijos iš romano detalių – savotiško knygos pasaulio skeveldrų. Instaliacijas lydėjo romano fragmentų įrašai, kuriuose girdimas paties autoriaus balsas. Performanso metu transliuojamos ištraukos iš romano sujungė visus pasirodymus į vieną dramaturginį audinį.
Pagrindinis M. Ivaškevičiaus knygos personažas rašytojas Tomas Mūras į rezidencijas bėga ieškodamas laisvės, bėga nuo gyvenimo, kuris jį supančiojo, jis jame susipainiojo. Tikisi rezidencijose galėsiąs būti savimi, nieko nevaržomas. Tačiau gyvenimas rezidencijoje – ne šiaip gyvenimas, tai nuolatinis būvis, tam tikras gyvenimo tipas. Žmonės kraustosi iš vienos rezidencijos į kitą, jie nebeturi namų. Rezidencijos tampa jų namais ir iš esmės vienintele galimybe būti profesionaliais menininkais. Taip toji industrija sukurta ir rezidencijų gyventojus ji paverčia zoologijos sodu.
Knygos „Tomas Mūras“ idėja M. Ivaškevičiaus galvoje gimė 2017-aisiais, kai jis metus praleido menininkų rezidencijoje Vokietijoje, Bambergo miestelyje. Knygos personažas, įsitaisęs rašytojo galvoje, nepaliko jo dar ketverius metus – kol knyga buvo parašyta. Išleista ji šių metų vasario viduryje, likus devynioms dienoms iki karo Ukrainoje.
Audioknyga „Tomas Mūras“ įrašyta prieš savaitę. Paties autoriaus įskaityta knyga jau pasiekė pirmuosius klausytojus.
Renginyje Mariaus Ivaškevičiaus pasakyta kalba:
„Pasipriešinti likimui. Arba tariamam likimui. Karas nėra likimas. Karą sukėlė žmonės. Nenoriu vadinti jų šunsnukiais, nes tuo įžeisčiau šunis. Bet karą sukėlė žmonės ir tik žmonės jį galiu užbaigti. Grįžimas į normalumą yra taip pat pasipriešinimas karui. Skaityti knygas yra normali mūsų būsena. Knygas apie taiką. Nepamirštant tų, kuriems vis dar tenka gyventi kare. Jie, beje, taip pat skaito knygas apie taiką. Kai jų namuose yra elektra.
Rimtumas. Bijau rimtų žmonių. Žmogus iš prigimties yra žaismingas. Rimtais mus padaro nebent pareigos, statusas. Velniop visa tai. Man patinka šelmiai. Gyvenimas per trumpas, kad praleistume jį rimtai.
Įvaizdis. Tarnauti jam yra didžiausia nesąmonė. Nes tai nesame mes. Tai yra mūsų kūrybos vaisius. O kūryba turi tarnauti mums, bet ne atvirkščiai. Tomas Mūras tarnavo savo susikurtam įvaizdžiui. Ir kai užsimanė susigrąžinti save, išsinerti iš Tomo Mūro fantomo, jam tai jau nebepavyko. O gal pavyko... tik mes to nesužinosime.
Meilė ir laisvė. Du dalykai, kuriems verta tarnauti. Ant jų laikosi pasaulis. Tomas Mūras jų atsisakė, pabėgo. O kai norėjo susigrąžinti, buvo jau per vėlu. Ne, niekada nėra per vėlu. Tik jam neleido jo išdidumas. Velniop išdidumą, kai ant kortos pastatyta tavo meilė ir laisvė!
Bebaigdamas šią knygą staiga pajutau, kad Tomas Mūras traukia mane į save. Keršija už savo likimą. Supratau, pajutau, kad prarandu savo gyvenimo meilę. Po milimetrą kasdien. Ją bando atimti iš manęs. Ir išdidumas man neleidžia dėl jos kovoti. Aš grimztu tame savo išdidume kaip pelkėje. Aš tampu Tomu Mūru. Ir tada pasakiau sau – ne, aš nebūsiu Tomas Mūras. Velniop išdidumą – meilė ir laisvė yra viskas. O išdidumas paskui. Jis negali stoti skersai kelio meilei ir laisvei. Jis nevertas meilės ir laisvės. Taip mes išsiskyrėme. Tomas Mūras nuėjo savo keliais, o aš – savo. Bet esu jam dėkingas. Savo niekam tikusiu pavyzdžiu jis ištraukė mane iš tos išdidumo pelkės. Ir atvėrė akis, kad meilė ir laisvė yra viskas. Iki tol aš to nežinojau. Arba žinojau, bet ne taip aiškiai.
Meilė ir laisvė. Niekada niekam nė už ką jų neatiduokite. Ir jeigu bus tas teismas ir manęs, tiksliau, mano sielos paklaus, ką aš veikiau 2020-ųjų gruodžio 8-ąją... na, ką aš veikiau – mylėjau ir buvau laisvas. Kartu su tokiais pat kaip aš. Mes tiesiog šventėme gyvenimą, tą savo trumpą blykstelėjimą mūsų milžiniškos Visatos amžinybėje.“
