Praėjo ketveri metai nuo pirmosios „Juodosios panteros“ („Black Panther“, 2018) dalies, kuri įnešė kiek šviežio oro į „Marvel“ kino visatą. Deja, 2020-ųjų m. rugpjūtį pasaulį apskriejo žinia, kad Vakandos karalių T‘Čalą suvaidinęs aktorius Chadwickas Bosemanas mirė po ilgos kovos su vėžiu. Juostos režisierius Ryanas Coogleris tuo metu jau buvo parašęs scenarijų antrajai daliai. Sukrėsti tokios netekties, „Marvel“ studija ir kino kūrėjas vis dėlto nusprendė neatsisakyti juostos tęsinio, kuriame Vakandos karalius jautriai išlydimas į amžiną poilsį.
Ievos Šukytės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“
Pirmoje „Juodoji Pantera. Vakanda amžiams“ („Black Panther: Wakanda Forever“, 2022) scenoje karalienė Ramonda (akt. Angela Bassett) dukrai Šuri (akt. Letitia Wright) praneša, kad jos brolis T‘Čala iškeliavo pas protėvius. Jaunoji sesuo iki paskutinės sekundės bandė sukurti sintetinį augalą, turintį galių išgelbėti jos brolį, tačiau liga buvo greitesnė. Ši skausminga ir intymi dviejų moterų scena įveda į juostą, taip pat pažymėdama, kad būtent šios veikėjos atsidurs filmo centre.
Po gražios ir didingos laidotuvių ceremonijos pagal vakandiečių papročius, pagrindiniai herojai ir visa tauta susiduria su sunkiausia užduotimi – kas pakeis Juodąją panterą? Pasaulio didžiosios valstybės šalį mato kaip lengvą taikinį, tačiau į sostą atsisėdusi Ramonda Jungtinių tautų susitikime visus įspėja: mes žinome, ką jus šnibždate, tačiau Vakanda nepasiduos.
Nepavykus gauti stipriausio metalo visoje visatoje vibraniumo, amerikiečiai šio aptinka Atlanto vandenyne, tačiau nespėjus jo ištraukti, visą įgulą išžudo iš vandens išnirusios paslaptingos mėlynos būtybės. Pamažu mes esame supažindinami su kita, į vakandiečius panašia tauta, kuri nuo 16 a. vibraniumu sukūrė karalystę po vandeniu. Slapta nuo viso pasaulio gyvenanti actekų tauta, vedama karaliaus Namoro (akt. Tenoch Huerta) patyrė kolonizacijos ir vergovės kančią, kai į Meksiką atkeliavo baltaodžiai ir pradėjo naikinti jų civilizaciją. Šis gedinčioms Ramondai ir Šuri pasiūlo suvienyti jėgas, tačiau Vakandos ir Talokano vertybės išsiskiria: pirmieji siekia išlaikyti taiką, kai kiti nori sunaikinti visą sausumos pasaulį už patirtą skausmą ir niekinimą. Iš čia kyla akivaizdus dviejų stovyklų konfliktas, kuris tampa varomąja siužeto jėga. Susidūrusi su nauja grėsme, Vakanda, vedama karalienės Ramondos, princesės Šuri, kariuomenės vadės Okojė, M‘Baku ir T‘Čalos mylimosios šnipės Nakijos, suvienija jėgas, bando pasipriešinti talokaniečiams.
Tačiau be šio išorinio konflikto esama ir kito, vidinio, kurio yra draskomos pagrindinės veikėjos. Ramonda, jaučianti tvirtesnį ryšį su protėviais, įsitikinusi, jog T‘Čala jų nepaliko ir vis dar yra šalia. Tuo tarpu Šuri visiškai pasineria į technologinius atradimus, negali susitaikyti su brolio mirtimi ir prieštarauja motinos mintims. Bet būtent jai reikės patirti didžiausią transformaciją, kad vakandiečiai galėtų pasipriešinti kitai tautai.
„Juodoji Pantera. Vakanda amžiams“ yra paskutinė ketvirtosios „Marvel“ fazės juosta, ji nėra tipinis studijos superherojų filmas. Veiksmas jame rutuliojasi lėtai ir daugiau laiko skiriama veikėjų arkoms ir jų augimui. Nuo pirmos akimirkos tonas yra žymiai rimtesnis ir tamsesnis nei kitų juostų.
Prie „Marvel“ kino visatos populiarumo tikrai prisidėjo į kūrinius įtraukiamas humoras, tačiau jis visuose filmuose pernelyg supanašėjo, o kai kuriais atvejais, tarkim, „Toras. Meilė ir griaustinis“ („Thor: Love and Thunder“, 2022), filmą tiesiog pavertė parodija. „Juodojoje Panteroje. Vakanda amžiams“ kiek šviesesnės nuotaikos suteikia Evereto Roso (akt. Martin Freeman) akistatos su Okoje ir buvusia žmona, CŽV vadove Le Fonten (akt. Julia Louis-Dreyfus) bei nauja veikėja Riri (akt. Dominique Thorne). Būtent dėl šios jaunos MIT genijės ir kilo konfliktas tarp dviejų tautų. Deja, būtų galima ginčytis, tačiau ši veikėja visiškai nederėjo su likusiais filmo herojais ir be jos filmas būtų buvęs net geresnis.
Jeigu juostoje ir trūksta Chadwicko Bosemano, likę aktoriai, ypač Ramondą ir Šuri suvaidinusios Angela Bassett ir Letitia Wright, užpildo šią tuštumą. Šį darbą režisieriui ir prodiuseriams palengvino ir tai, kad filmo veikėjai ir jų arkos jau buvo įvestos anksčiau ir šie pasirodė ne tik pirmoje „Juodosios panteros“ dalyje, bet ir paskutiniuose „Keršytojuose“. Net jei T‘Čala visada buvo pagrindinis herojus, kiti veikėjai atliko svarbius vaidmenis ir kolektyviai jam padėjo kovoti su priešais. Todėl antroje dalyje režisieriui nereikėjo iš naujo burti komandos, kuri stotų į akistatą su nauju priešu.
Juostoje taip pat nėra kitų superherojų, kurie, kaip jau tapo įprasta, persipina vieni kitų soliniuose filmuose. Tai iš tiesų tik sustiprino kūrinį ir jo scenarijų. Žiūrovai galėjo sutelkti visą dėmesį į juostos veiksmą, nėra antraeilių siužetinių linijų, kurias galima suprasti tik mačius visą iki tol sukurtą „Marvel“ turinį.
„Juodosios panteros“ pirma dalis iš kitų studijos juostų išsiskyrė kostiumais, gamybos dizainu ir muzika. Kaip tik už tai ji buvo įvertinta trimis „Oskarais“. Kompozitorius Ludwigas Göranssonas, kostiumų dizainerė Ruth E. Carter ir gamybos dizainerė Hannah Beachler sugrįžo į tęsinį ir sukūrė įstabų kinematografinį šedevrą. Švedų kompozitorius L. Göranssonas keliavo po Afriką ir Meksiką, įrašinėdamas vietinius instrumentus.
Taip jis sukūrė ryškų ir garsų turtingą takelį. Pirmoje dalyje vyravo repo žanro dainos, kurias kuravo ir rašė reperis Kendrickas Lamaras, o šioje daugiau persipina Afrikos ir Lotynų Amerikos, Meksikos įtakos būtent dėl filme įvedamos naujos tautos. Tačiau galima pajusti, kad juostos albumui pritrūko tokio kuratoriaus kaip K. Lamaras, kuris dainomis sugebėjo papasakoti istoriją. „Juodąją Panterą. Vakanda amžiams“ lydinčios dainos neturi vientisumo ir vienijančios linijos.
Mirusiam aktoriui skirta juosta yra geriausias jam sukurtas „paminklas“. Pagarba Ch. Bosemanui kaip aktoriui ir Juodajai panterai jaučiama nuo pirmos iki paskutinės filmo minutės. Net jei pačiai studijai labiau rūpėtų juostos pelnas, režisierius R. Coogleris ir visi aktoriai, dirbę su Ch. Bosemanu, atidavė jam savo pagarbą bei šioje dalyje išsprendė jiems labiausiai rūpimą uždavinį. Juodoji pantera atgimė, tik šį kartą ji labiau nešama kolektyvinės jėgos ir pastangų.
Ievos Šukytės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“
