„Kas čia per šlamštas?“ ir „kodėl jis tiek kainavo?“ – tūlas vilnietis girdi šūkaujant aplink „Krantinės arką“, jau beveik legendinį Vlado Urbanavičiaus kūrinį, plačiau žinomą kaip tiesiog „vamzdis“. Atmetimo reakcija – natūrali, nes modernistinis menas – ne pats lengviausias riešutėlis ne tik lietuviams.
Buvęs BBC kultūros žurnalistas Willas Gompertzas, bandydamas padėti įveikti atstumą tarp sunkiai suprantamo, kartais atstumiančio modernaus meno ir žiūrovo, parašė knygą „Ar tai menas?“ (ją 2019 m. išleido MO muziejus, iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda).
Knygoje – 150 modernaus meno istorijos metų. Pagrindinė autoriaus intencija – paversti modernaus meno kūrinį suprantamesniu, išvengti meno „elitizmo“, suteikti kūriniui istorinį kontekstą.
W. Gompertzas į MO muziejų atvyko naujos parodos „Susitikimas, kurio nebuvo“ proga, atidarymo savaitgalį skaitė paskaitą ir nustebino gausiai susirinkusius žiūrovus, iliustruodamas savo idėjas lietuviško modernaus ir šiuolaikinio meno pavyzdžiais.
Autorius knygoje pasitelkia humorą ir literatūrinį stilių, jo teigimu, konteksto supratimas ir istorijos išmanymas leidžia „atrakinti“ meno kūrinius, kurie iš pat pradžių sukelia reakciją „o kas čia per šlamštas?“
– Jūsų išskirtinumas knygų apie meną kontekste, kad gebate paversti modernų meną prieinamu žiūrovui. Atrodo, kad šiuolaikinis menas gali būti sunkiai suvokiamas – klampūs tekstai, sudėtingos sąvokos, toks būdas „prisistatyti“ atstumia. O koks jūsų metodas? Nuo ko pradedate?
– Sutinku su jumis, kad šiuolaikinis menas – sunkiai prieinamas žiūrovui. Anksčiau dirbau Londono galerijoje „Tate“, ten daug meno kūrinių aprašymų buvo sunkiai suprantami, o tuo pat metu – nė kiek nepadėjo suvokti meno kūrinių.
Nusprendžiau apsilankyti komikų kursuose, man atrodė, kad būtent komikai moka tuo pat metu ir pasakyti tiesą, ir linksminti. Pagalvojau, kad galėčiau būtent šito pasimokyti. Aišku, supratau, jog esu labai prastas komikas. (juokiasi)
Supratau, kad jeigu įmanoma į meno kūrinio supratimą įtraukti bent gabalėlį humoro, tuomet galima pasiekti žmones. Kai žmonės juokiasi, jie kažką atpažįsta, pati patirtis tampa bendra. Galima būtų žiūrėti į tai ir į kaip supratimo atspindį – besijuokiantys žmonės juokiasi iš to paties. Jeigu žvelgi į meno kūrinį, matai ką nors juokingo, o žmonės taip pat juokiasi, supranti, kad atsiranda ryšys.
Stengiuosi kalbėti apie meną kaip apie kasdienį dalyką, stengiuosi nežiūrėti formaliai, jeigu tik randu ką nors juokingo, ką galiu pasakyti, būtinai tai padarau.
Menas nėra sudėtingas dalykas, jis veikia paprastai. Vienas žmogus stengiasi kalbėtis su kitu žmogumi, tiesiog vietoj žodžių naudojami vaizdai.
– Kaip ir minėjote savo paskaitoje, menas ir menininkai 19 a. pabaigoje susidūrė su fotografija kaip technologija, jiems teko vėl iš naujo apsibrėžti savo buvimą pasaulyje. Jie nebegalėjo tapyti to, ką mato, – tą jau darė fotografija. Atrodo, kad jiems reikėjo mąstyti apie formą – apie tai, kaip būti kitokiems nei fotografija, atsitraukti nuo realizmo į kitas meno formas.
Kartais atrodo, kad būtent forma paverčia meno kūrinį neprieinamu žiūrovui, jeigu susitelkiame į formą, reikalingos žinios. O štai jeigu susitelkiame į grožį, tuomet viskas paprasčiau, jo „suprasti“ nereikia, jis universalesnis, prieinamas daugiau žmonių.
– Modernus ir šiuolaikinis menas išplėtė suvokimą, kas yra gražu. Pavyzdžiui, pačiu gražiausiu dalyku tampa tiesa. Daug savo gyvenimo praleidžiame nekalbėdami tiesos, slėpdamiesi nuo jos, slėpdami tai, ką iš tiesų galvojame, – galbūt bijome būti nesuprasti arba įžeisti ką nors.
Šiuolaikinis ir modernus menas siekia pasakyti tiesą per iliuziją. Juk visas menas yra melas, iliuzija.
Modernus menas kaip tik atvėrė meną, pavertė jį kur kas svarbesniu ir paveikesniu, nei jis buvo anksčiau. Tam tikra prasme renesansinis menas dabar mums atrodo kur kas teatrališkesnis, gal net ir nuobodus, jei jau esame matę Cezanne`o paveikslus.
O štai modernus ir šiuolaikinis menas kur kas realistiškesnis, kalbantis apie kasdienybę, apie mus pačius. Kitaip nei jūs sakėte, šiuolaikinis menas netgi arčiau realizmo.
– Dažnai girdime žmonių reakcijas į modernų meną – „kas čia per šlamštas“. Kas po tuo slepiasi? Kaip perkopti šią reakciją? Kaip prisileisti modernų meną arčiau savęs?
– Lengva atmesti meną sureaguojant, kad „mano penkiametis sūnus galėjo šitai nupiešti“. Institucijos šiuo atveju labai svarbios, pavyzdžiui, MO muziejus, galerija „Tate“, George`o Pompidou centras Paryžiuje pristato tam tikrus menininkus, o juos parenka kuratoriai, akademikai, kurie ilgai domėjosi būtent tam tikru menininku, mano, kad jis yra vertas mūsų dėmesio. Reikia suteikti galimybę institucijoms mums parodyti meną, kuratoriai juk nepokštauja ar nesišaipo atlikdami savo darbą.
Kad ir amerikiečių tapytojas Cy Twombly – jo paveikslai atrodo vaikiški, o jie sąmoningai sukurti būtent tokie. Jeigu jie rodomi institucijose, galbūt reikia klausti, kodėl? Ką juose pamatė žmonės, besirenkantys juos? Kas juose yra? Turime leisti sau skirti laiko tam, kad suprastume, ką gi šis menininkas norėjo pasakyti.
Galbūt kas nors daugiau slepiasi už to, ką pamatei? Įdomu, kad, kai tik pradedi atidžiau žvelgti, atpažinti, kai matai kokį nors kūrinį kitą kartą, jis kur kas labiau tave paveikia.
Panašiai jaučiuosi su muzika. Ar visos jūsų dešimt mėgstamiausių dainų jums patiko iškart, kai tik išgirdote? Man – visiškai ne. Iš pat pradžių maniau, kad jos siaubingos, bet suteikiau joms galimybę, o dabar jas labai mėgstu. Kartais taip ir su žmonėmis – pirmą kartą juos sutikęs galvoji, kokie jie siaubingi, o štai galiausiai kai kurie iš jų tampa geriausiais draugais.
– Kai pavadinime kokį nors dalyką meno kūriniu, kaip pasikeičia tas dalykas? Kam apskritai reikia vadinti ką nors meno kūriniu? Ką tai keičia? Kam dar reikalinga sąvoka „meno kūrinys“, kai bet kas juo gali būti ir bet kas gali būti menininku? Kartais atrodo, kad pavadinus meno kūrinį tokiu, objektas tarsi įgauna kažkokio taurumo, tampa svarbesnis nei kiti daiktai.
– Matyt, pats garsiausias to pavyzdys – prancūzo Marcelio Duchampo „Fontanas“. Tas objektas tėra pisuaras, kurį M. Duchampas nusipirko parduotuvėje. Jis pakeitė šio dalyko kontekstą. Jis mūsų prašo žvelgti į tą objektą kitaip, patupdydamas jį į meno galeriją.
Manyčiau, kad tai labai reikšmingas ir naudingas dalykas visuomenėje. Buvimas galerijoje, kokio nors objekto pavadinimas meno kūriniu leidžia mums į juos žvelgti kitaip, atkreipti dėmesį.
Juk šiaip gyvendami daugelio dalykų nepastebime, jie praplaukia, tarsi juos „užregistruojame“, bet nesugebame iš tiesų pamatyti. Menininkai turi galimybę mus priversti pažiūrėti į tuos dalykus, kurių iki šiol nepastebėjome. Taip ir žmogus tampa kur kas atidesnis, jautresnis jį supančiai aplinkai, jam atsiveria pasaulis.
„Fontano“ pavyzdys kelia klausimus: kodėl tai meno kūrinys? Kodėl jis apskritai galerijoje? Kodėl jis taip atrodo? Ar čia skulptūra? Man gana įdomu, kai žmonės, žvelgdami į „Fontaną“, pradeda mąsliai glostyti savo smakrą ir ieškoti jame grožio. Nėra ten jokio grožio! Čia juk pisuaras. Grožis slypi idėjoje, o M. Duchampo idėja buvo mesti iššūkį mąstymui apie tai, kas yra ir gali būti menininkas, ką menininkas gali padaryti, kas apskritai yra menas, o taip pat kas tai nusprendžia? Visi klausimai, kuriuos ir jūs užduodate.
Šalia Vilniaus rotušės šiuo metu yra sudužęs automobilis – menininko Dainiaus Liškevičiaus kūrinys. Tai – jautrus kontekstui meno objektas, manyčiau, kad policija gavo nemažai skambučių, pranešančių apie automobilį, kad jį reikėtų patraukti [D. Liškevičiaus instaliacija „O kas, jeigu? / Situacija / Paralelės“ turėjo prie Vilniaus rotušės išbūti apie mėnesį, bet buvo pašalinta anksčiau, nes jau pirmąją „eksponavimo naktį“ jį išjudino, išdaužė langą ir į jo vidų įmetė paspirtuką, o vėliau naktimis prie instaliacijos budėjo apsauga. Menininkas nusprendė instaliaciją pašalinti anksčiau dėl šio meno mėgėjų „susidomėjimo“ – LRT.lt].
Kas prie rotušės stovintį D. Liškevičiaus sudužusį automobilį paverčia meno kūriniu? Menininkas nusprendė toje vietoje savo kūrinį patalpinti – nieko daugiau už to ir neslypi.
Kiekvienas gali pats nuspręsti, ką laiko meno kūriniu. Meno kūrinys neegzistuoja atskirai, vienas pats sau. Jis gimsta iš dviejų elementų – objekto, kurį sukūrė menininkas, ir to, kuris žiūri ir sprendžia.
Turime kur kas daugiau galios tai spręsti, nei atrodo iš pat pradžių.
– Savo paskaitoje minėjote tiek D. Liškevičiaus automobilį, tiek Sporto rūmus. Sakėte, kad nemanote, kad Sporto rūmai turėtų būti nugriauti. Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti, kodėl? Lietuvoje santykis su sovietiniu palikimu – daug įtampos kelianti tema.
– Puikiai suprantu, kad Sporto rūmai – pastatas, pritvinkęs įvairiausių prasmių. Visų pirma, pastatytas ant senųjų žydų bendruomenės kapinių [Šnipiškių žydų kapinės veikė šioje vietoje nuo 16 a. – LRT.lt], kurios buvo sunaikintos [galutinai likviduotos 1955 m. – LRT.lt].
Pats šiuo metu dirbu meno centre „Barbican“. Pastatas – brutalistinės architektūros ir modernizmo atspindys, panašiai ir su jūsų Sporto rūmais. Man pačiam pastatas yra labai gražus, nekreipiant dėmesio į tai, kas jį sukūrė ir dėl kokių priežasčių jis buvo sukurtas. Pastatas man gražus kaip objektas.
Taip pat skaitykite
Vilniuje kaip mieste pastebėjau daug modernizmo atspindžių – dabar MO parodoje pilna paveikslų, kurie yra modernūs, pats MO muziejaus pastatas, projektuotas Danielio Libeskindo, yra modernistinės architektūros pavyzdys, ateinantis iš būtent tos tradicijos, estetikos.
Sporto rūmai – istorijos, tradicijos tęsinys. Žinoma, tas pastatas gal kiek nepatogus, sudėtingas, problematiškas, keblus, bet juk daugelis meno tokie yra. „Barbicano“ centras, kurį minėjau, pastatytas ant subombarduoto Londono liekanų.
Sporto rūmai yra istorijos dalis, besikalbanti su kitomis istorijos dalimis Vilniuje, būtų gaila, jei šio pastato nebeliktų. Juk jis kalba apie tai, kas nutiko po to, kai jis buvo pastatytas, per kontrastą parodo, kas vyko šiame mieste. Pastatas buvo statytas žmonėms – sportui ir koncertams, o tai istorijos dalis.
Nors Sporto rūmai kupini istorijos, jausmų, skausmo, bet pasilikus šį pastatą mieste, galima leisti sau prisiminti ir mąstyti apie tą istoriją, svarbiausia – nepamiršti.
