Kai 2019 m. pasirodė Joe Berlingerio filmas „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ ir dokumentinis miniserialas „Pokalbiai su žudiku: Tedo Bandžio įrašai“ („Conversations with a Killer: The Ted Bundy Tapes“), žmonės internete vėl pradėjo aptarinėti vieną labiausiai pagarsėjusių serijinių žudikų.
Ievos Šukytės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“
„Tiktok“ platformoje jaunos merginos kėlė vaizdo įrašus, kur jos neva ruošiasi į pasimatymą su Tedu ir yra jo nužudomos. Bundy prisipažino išprievartavęs ir nužudęs 30 jaunų moterų ir merginų, tačiau dauguma vis tiek negalėjo patikėti jo kraupiais nusikaltimais vien dėl vyro dailios išvaizdos ir charizmos. Holivudinė žudiko biografinė juosta nevengė seksualizuoti nusikaltėlį, kurį įkūnijo aktorius Zacas Efronas. Žinomų ir išvaizdžių aktorių pasirinkimas prisidėjo prie serijinių žudikų romantizavimo ir šlovinimo, po to atsirado šių gerbėjų bendruomenės.
Rugsėjo 21 d. „Netflixe“ pasirodė serialas „Dahmeris – monstras: Jeffrey Dahmerio istorija“ („Dahmer - Monster: The Jeffrey Dahmer Story“), pasakojantis apie 9-ajame ir 10-ajame deš. vyrus, daugiausiai homoseksualius juodaodžius, žudžiusį žudiką. Serialas iškart tapo viena žiūrimiausių internetinės platformos produkcijų, Lietuvoje iki šiol besilaikanti pirmoje vietoje. Nors šis žudikas mūsų šalyje nebuvo žinomas, tai – ne pirmas kūrinys apie nusikaltėlį. 2002 m. filme „Dahmer“ jį vaidino Jeremy Renneris, o prieš 5-erius metus juostoje „Mano draugas Dahmeris“ („My Friend Dahmer“) jį įkūnijo Rosas Lynchas, geriau žinomas jaunosios kartos žiūrovams iš „Netflixo“ serialo „Chilling Adventures of Sabrina“. Tad koks buvo serialo kūrėjų Iano Brennano ir Ryano Murphy tikslas vėl papasakoti šią istoriją?
Serialo pabaigoje išgirstame frazę, kad niekada nesužinosime, kodėl Jeffrey įvykdė šiuos nusikaltimus. Tačiau net jei kūrėjai ir nebando aktyviai atsakyti į šį klausimą, didžiąją serialo dalį jie skiria pačiam nusikaltėliui ir jo gyvenimui. Jau pirmoje serijoje sužinome, kaip Jeffrey buvo sučiuptas policijos, todėl daugiau intrigos nelieka. Tolimesniuose epizoduose šokinėjama tarp Dahmerio vaikystės ir dabarties. Matome, kaip jo besilaukdama motina gėrė tabletes, vėliau išsiskyrė su tėvu ir 18-metį paliko vieną namuose, ir su juo daugiau niekada nebesikalbėjo. Mylintis tėvas ir močiutė nenorėjo matyti jo keisto elgesio ir homoseksualumo, mokykloje jis buvo nesuprastas savo bendraamžių ir kartais susilaukdavo patyčių.
Serialo kūrėjai siūlo visiškai tradicinę prieigą, kurią ne kartą matėme filmuose ar serialuose apie serijinius žudikus. Tiesa, bandydami paaiškinti nepaaiškinamą jo elgesį, jie dramatizuoja įvykius, pateikdami klaidingus faktus. Niekur nėra teigiama, kad motina jauno Dahmerio niekada nelaikė rankose. Tėvas apie sūnaus eksperimentus su negyvais gyvūnais sužinojo tik per teismo procesą ir niekada neskatino sūnaus užsiimti tokiu keistu hobiu, kaip rodoma seriale.
Iš tiesų jis užaugo visai normalioje šeimoje, kuri po skyrybų iširo. O tai nėra labai jau išskirtinis atvejis. Tačiau vis tiek išgirstame tuos pačius tipinius klausimus: jei kas nors būtų pastebėjęs, nukreipęs pas gydytoją ar suteikęs tinkamą meilę, galbūt jis nebūtų pradėjęs žudyti?
Galbūt I. Brennanui ir R. Murphy reikėjo daugiau dėmesio sutelkti į Dahmerio aukas ir kaip jų mirtys paveikė jų artimuosius ir visą miestą. Į juos kamera daugiau pakrypsta tik antrojoje serialo pusėje. 6-oje serijoje „Silenced“ daugiau dėmesio skiriama vienai iš Jeffrey aukų Toniui, kuriam, kaip serialo kūrėjai siūlo, žudikas jautė didesnį prieraišumą. Charizmatiškas juodaodis vaikinas buvo itin mylimas savo šeimos, tačiau jo kurtumas, kaip sufleruojama, neva patraukė Dahmerį jį suvilioti. Vienoje įdomesnių serijų aukos perspektyvą matome ir per garsinius sprendimus. Perėjimai į visišką tylą leidžia geriau pajausti, kaip vaikinas jaučiasi aplinkoje ir paties Dahmerio apsuptyje.
Tiesa, didžioji dauguma Jeffrey aukų buvo juodaodžiai arba kitų etninių mažumų vyrai. Taip pat dauguma jų buvo homoseksualai. Dvi pažeidžiamos Amerikos grupės, dėl kurių retai kreipiamasi į policiją arba, kaip parodoma seriale, mažai kas daroma.
Būtent antroje serialo dalyje nuo „kodėl“ pakrypstama prie „kaip jam pavyko“? Čia daugiau žvelgiama į sociokultūrinę aplinką – vyravusį rasizmą ir homofobiją to laiko Jungtinėse Valstijose, dėl kurių Jeffrey pavyko nužudyti tiek vyrų. Nors, kai kurių šaltinių teigimu, policijos elgesys nėra visiškai teisingai atkurtas, siekiant serialą tik labiau paaštrinti.
„Dahmer“ yra pagal visas taisykles sukaltas serialas, kuris pasižymi aukšta gamybos kokybe. Nuo pat pradžių per garso takelį ir veikėjo aplinką kuriama bauginanti ir niūri atmosfera. Prie to prisideda kompozitoriai Nickas Cave’as ir Warrenas Ellis, kartu kūrę muziką ne vienam filmui apie nusikaltėlius.
Gamybos dizaineris Matthew Floodas Fergusonas dirbo prie „Ratched“ ir „Amerikietiškos siaubo istorijos“ serialų. Todėl jiems nebuvo sunku panardinti žiūrovą į Dahmerio pasaulį. Tiesa, jame nėra tiek smurto, kiek gali pasirodyti iš pradžių. Žmonių kūnų pjaustymas ar eksperimentai su jais daugiau paliekami mūsų pačių vaizduotei, nukreipiant kamerą į šoną pjūklų garso fone.
Tačiau po seriale praleistų dešimties valandų vis tiek kyla klausimas, kokia šio kūrinio esmė ir ką juo norima pasakyti? Galime naiviai manyti, kad jis skirtas priminti Dahmerio kraupias žmogžudystes, kurios sudrebino Milvokį ir visą Ameriką. Kad ir kaip žiūrėtume, visas dėmesys nukreiptas į serijinį žudiką, tad nemanau, kad serialas kiek nors pagerbia pačias aukas ar jų šeimas, kurios dėl šio sėkmės yra priverstos iš naujo patirti siaubą. Ironiškai suskamba Jeffrey kaimynės Glendos Clevelend žodžiai, kad žudikui leidžiama pasirodyti nacionalinėje televizijoje, kai tuo tarpu niekas nesikreipia į nukentėjusiuosius. Tą patį daro pats „Netflixas“, nors ir bando kritikuoti ne tik to laiko žiniasklaidą ar tam tikras institucijas, bet ir pačią visuomenę, kurios dalis per Heloviną rinkosi rengtis kaip Dahmeris ar siuntė jam meilės laiškus į kalėjimą. Internetinė platforma sąmoningai serialą išleido rugsėjo gale, artėjant didžiausiai rudens šventei Amerikoje. Todėl tikėtina, kad šiemet padaugės žmonių, per Heloviną imituojančių jo išvaizdą.
Kad ir kaip aktorius Evanas Petersas puikiai atkurtų kanibalą žudiką, šis serialas nepasiūlo nieko naujo nei apie patį Dahmerį, nei kvestionuoja, kaip turėtume vaizduoti tokius nusikaltėlius ekrane ar apskritai elgtis su jais medijoje.
Spalio 7 d. tas pats J. Berlingeris „Netflixe“ išleido dokumentinį serialą „Pokalbiai su žudiku: Jeffrey Dahmerio įrašai“ (Conversations with a Killer: The Jeffrey Dahmer Tapes), kuris tik dar labiau paskatins susidomėjimą šia asmenybe ir prisidės prie serijinių žudikų romantizavimo, nesvarbu, kokie kraupūs šių nusikaltimai būtų.
Ievos Šukytės apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Pilno metro“
