Rugsėjo 24 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 62-ąjį koncertų sezoną pradėjo 1960 metais profesoriaus Sauliaus Sondeckio įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras. Pagirtina, kad, klausytojams pristatant kolektyvą, pagarbiai minimas įkūrėjo vardas, tačiau gaila, kad ryškiausi jo akcentai Lietuvos kultūroje bent vienu sakiniu neįvardijami.
Sezono pirmasis koncertas keistokas. Net nedalyvavo orkestro meno vadovas, smuikininkas Sergejus Krylovas. Aplinkui buvo šnabždamasi: kodėl nėra? Ar šis puikus smuikininkas kartais ne Rusijos politikos pusėje? O gal tai tiesiog nepagarba Lietuvos klausytojui? Neprisistatė su sezono pradžiai deramu repertuaru. Orkestro vasaros koncertų sezone įrašyti pasirodymai Švedijoje, Norvegijoje su... dirigentu Christianu Karlsenu.
Koncertas tapo visuomet klausytojų laukiamo pianisto Andriaus Žlabio pasirodymu su orkestru. Šis mėgino repertuariniais kūriniais užpildyti pirmąją dalį. Skambėjo Edvardo Griego siuita „Iš Goldbergo laikų“. Koncertmeisteris Džeraldas Bidva išmaniai vedė orkestrą. Kolektyvas grojo tikrai gerai, muzikantai – jautriai klausydami ir girdėdami vieni kitus. Neapsiėjo be nedidelių sutrikimų keičiantis ritminiam piešiniui tai vienoje, tai kitoje dalyje. Tačiau maloniai nuteikė ramią ekspresiją kūręs istorinių šokių vėrinys, smuikų ir gerai intonuojant grojančių violončelių ansamblio dialogai.
Latvių kompozitoriaus Georgo Pelēcio pjesę smuikui su styginių orkestru „Susitikimas su draugu“ atliko D. Bidva. Geras smuikininkas, tačiau trūko to „pipiriuko“. Gal jį galėjo šiai gana nuobodokai pjesei suteikti visada kūrybiškai, savitai muziką traktuojantis S. Krylovas?
Skambėjo ir retai koncertų salėse matomo kompozitoriaus Jono Tamulionio pjesės „Rojaus paukščiai“ ir „Toccaata diavolesca“, atseit – velniškoji. Puikios dvi bisams tinkančios pjesės. Ir beveik labai gerai atliktos. Tačiau vis tik ne aš viena pasigedau dirigento. Jis reikalingas ne tam, kad orkestras grotų kartu, bet tam, kad muzikos audiniui suteiktų dirigento ir kolektyvo individualios raiškos bruožų, kad išlaisvintų orkestrą iš ypatingo susikaupimo sąstingio, suteiktų kolektyvui laisvę muzikuoti, reikšti ekspresiją.
Ir nekeista, kad klausytojai laukė antrosios koncerto dalies. A. Žlabys atliko du Johanno Sebastiano Bacho klavyrinius koncertus: Nr. 7 g-moll ir Nr. 2 E-dur. J. S. Bacho kūryba neatsiejama nuo A. Žlabio repertuaro ir jo muzikinio mąstymo. Jis negroja šiaip „gražios muzikos“. Visada klausytojas girdi mintijimo gelmių paieškas. Prie instrumento sėdi žemai. Pirštai tampa tarsi stygų tąsa – lyg prilipę prie klavišo. Jokių nereikalingų rankų judesių (deja, be dirigento privalėjo kūno plastika susikalbėti su orkestru...).
Nesibaigiančios pilnakraujės melodikos plastikai paklūsta vienas svarbiausių Bacho muzikos bruožų – ornamentika. Į melodinį audinį įtraukiamas kiekvienas gilus garsas. Ypač žavėjo antrosios koncertų dalys.
Vienas svarbiausių įvairiais laikotarpiais kilusių klausimų: ar 18 amžiuje sukurta Bacho muzika tinkama naujoviškos raiškos klavišiniam instrumentui – fortepijonui? Kaip vertintų pats Bachas? Juk senieji klavesinai, klavikordai – savotiškas styginis kvartetas viename. Tačiau vienas didžiausių fortepijono privalumų – galimybė perteikti muzikos dainingąjį pradą šiandien akivaizdus. Tai girdėjome ir koncerte, kaip ir meistriškai valdomą artikuliaciją, prasmingus detache vietoje dažnai pianistų atliekamų staccato, perteikiant logiškas frazuotes, dinaminius kontrastus.
Atlikdamas Bacho koncertus pianistas nėra tas mums įprastas solistas. Jis – pagrindinis viso muzikantų ansamblio balsas. Tai ir juto klausytojai. Orkestras jautriai reagavo ir į solisto besiveržiančią ekspresiją, greitėjimo trečiosiose dalyse tendencijas.
Klausytojų prašomas solistas su orkestru pakartojo antrąją koncerto g-moll dalį. Padėkos aplodismentai dar skambėjo net ir pianistui ir orkestrui palikus sceną.
