Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, visuomenėje vis aštriau keliamas klausimas apie rusiškos kultūros įtaką propagandos sklaidai. Pasigirsta minčių, esą visiškai nesvarbu, ar rusiška kultūra yra klasikinė, ar šiuolaikinė. Vien jos priklausymas šalies kultūrinei erdvei yra pakankama sąlyga tų kultūrinių artefaktų bent jau kol kas neliesti. Ar požiūris į rusišką kultūrą turėtų karo aplinkybėmis keistis? Ką gali daryti paprastas pilietis, o kada turėtų įsikišti valstybė?
Šią temą „Būtent!“ festivalio diskusijoje aptarė informacinių karų ir propagandos specialistas, Vilniaus universiteto docentas dr. Mantas Martišius, Vilniaus universiteto kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė ir Kauno technologijos universiteto politikos antropologas dr. Arvydas Grišinas. Diskusiją moderavo publicistas Donatas Puslys.
Rusų kultūra – pirmas pardavėjo batas tarpduryje
M. Martišius įsitikinęs, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą nebeįmanoma galvoti apie Rusijos kultūrą kaip apie nekaltą ir nedarančią jokios įtakos politinei sąmonei. Atvirkščiai – kultūra, anot jo, skirta pramušti ledus.
„Kultūra yra pirmas pardavėjo batas tarpduryje. Ji gali kabinti. Jeigu jums patinka klasikinė rusų literatūra, tuomet jums galbūt patiks klasikinė rusų muzika, jei patinka muzika, tuomet galbūt pasidomėsite ekonominiais projektais, jeigu domitės ekonomika, galbūt pritarsite ir politikai? Ji juk jūsų tiesiogiai neliečia…“ – renginyje Birštone kalbėjo docentas.
Anot jo, kultūra yra Rusijos valstybės būdas įtvirtinti save kaip neužklausiamą galią, nuolat komunikuoti savo valstybės didingumą.
„Po vasario 24-osios man kaip ir viskas aišku: Čaikovskis, Dostojevskis ir Tolstojus šiandien gali palaukti, tačiau tai nereiškia, kad juos išmesime į šiukšlyną, bet tol, kol vyksta karas, labai žavėtis jais negalime“, – apie dabartinės padėties ypatingumą kalbėjo M. Martišius.
Nepaisydamas griežtos pozicijos rusiškos kultūros atžvilgiu, VU Komunikacijos fakulteto docentas M. Martišius atmetė požiūrį, kad priešiškos valstybės kultūrą reiktų drausti valstybiniu lygmeniu.
„Draudimas turėtų būti labiau pilietinis. Visi čia yra adekvatūs žmonės. Jeigu nueinate į laidotuves, saliutų neleidžiate, o jei lankotės restorane, tai į staltiesę nosies nešniurkščiate. Nėra kur nors parašyta, kad to negalima daryti, už tai jums gresia bauda. Tai bendro suvokimo klausimas. Tokio bendro suvokimo reikia ir situacijoje, ką turėtume daryti su Rusijos kultūra“, – kalbėjo mokslininkas.
Kultūra – kur kas platesnis darinys nei tik meno kūriniai
Diskusijoje dalyvavęs politikos antropologas A. Grišinas kultūrą laiko plačiai siekiančia. Ši sąvoka, anot jo, apima ne tik aukštąją kultūrą, bet ir įvairius papročius, spontaniškus pasakymus. Dėl kultūros sudėtingumo, platumo, įvairialypumo sunku atsakyti į klausimą, ką daryti su priešiškos valstybės kultūra, mano KTU mokslininkas,
„Jeigu dabar kaimynas kitam kaimynui įspirtų į užpakalį, kaži ar neišgirstume nelietuviškų keiksmažodžių“, – šmaikščiai klausimą kėlė A. Grišinas. Jis pabrėžė, kad po sovietinės okupacijos ir milžiniškos rusų kultūros įtakos kai kurie kultūriniai dalykai yra įsišakniję pasąmonėje. Vienas tokių dalykų – rusiški keiksmažodžiai.
Politikos antropologas išskiria dvi kultūros dalis. Kultūra galima vadinti laikyseną, elgseną, beveik pasąmoningus klodus, esančius mumyse. O kitas dalykas yra kultūros artefaktai: meno kūriniai, kuriuos galime apčiuopti.
Profesorė I. Vaišvilaitė pažymėjo, kad rusiškų keiksmažodžių kultūra Lietuvoje yra peržengusi ribą, kuri pačioje Rusijoje niekada nebuvo peržengta. Anot I. Vaišvilaitės, Rusijoje keiktis viešai visuomet buvo priimta ir normalu tik tam tikros socialinės klasės vyrams. Moterys nesikeikdavo – nebent, anot profesorės, „jos priklausė visiškam socialiniam dugnui“.
I. Vaišvilaitė apgailestavo, kad Lietuvoje ši riba jau senokai peržengta – rusiškai keikiasi didžioji dauguma, visiškai nesvarbu, kokia jų socialinė klasė ar lytis.
„Eidama dėstyti į universitetą girdžiu mane aplenkiančias studentes, jos keikiasi rusiškai kaip krovikai“, – sakė profesorė.
Rusiškos kultūros įtaka – ilgos imperinės politikos išdava
Anot I. Vaišvilaitės, 18 amžiaus Rusijoje ima populiarėti tendencija rusišką kultūrą ir meną iškelti aukščiau kitų. Toks požiūris patenka ir į Lietuvą 19 amžiuje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tampa Rusijos imperijos dalimi. Vėliau Stalinas pradeda sąmoningai naudoti religiją ir kultūrą kaip minkštąją galią, siekia išaukštinti Rusijos kultūrą.
„Tuo metu suformuojamas naujasis rusiškos kultūros panteonas. Jis de facto yra stalininis ir pradedamas transliuoti visam pasauliui. Net gyvendami pirmojoje Lietuvos nepriklausomoje respublikoje nebuvome atsparūs: Rusijos atstovybė čia vežė daugybę savo kultūros dalykų, skatino vertimus“, – pasakoja I. Vaišvilaitė.
Ji pabrėžia, kad rusiškos kultūros įtakos permąstymas ir įvertinimas, pauzė, apie kurią kalba ir kiti pašnekovai, yra būtini. Rusijos valstybė padarė didžiulę įtaką tiek lietuviškai, tiek ukrainietiškai kultūrai, tačiau be rusų kalbos mokėjimo pats persvarstymas, konteksto padėčiai suteikimas apskritai negalėtų įvykti – kaip bus prieita prie šaltinių, išsiaiškinta tiesa?
D. Puslys prisiminė neseniai viešojoje erdvėje pasirodžiusį Josifo Brodskio eilėraštį, kuriame jis atsiskleidžia kaip priešiškas ukrainietiškai kultūrai. Moderatorius kėlė klausimą, kaip elgtis tokioje situacijoje, juk J. Brodskis yra žinomas disidentas.
Profesorė I. Vaišvilaitė išliko skeptiška: „Esu girdėjusi, kaip Rusijos žydai visame pasaulyje laužo galvas, kad jų vaikai nebemokės rusiškai ir nebegalės ta kalba naudotis tam, kad pažintų didžią kultūrą. Yra vienas J. Brodskio eilėraštis ir visas J. Brodskis. Taip, Rusijos kultūroje yra imperinių elementų, bet ką mes darysime su Kiplingu ir britų imperializmu? Arba prancūzų be galo nacionalistinėmis didžiavalstybiškomis apraiškomis kultūroje? Tai yra didžios kultūros požymis ir jis yra toliau stiprinamas valstybės. Tada jau pradedame kalbėti apie cancel culture ir verčiame paminklą Kristupui Kolumbui. Kiekviena kultūra esti istorijoje ir toje istorijoje, kurioje ji atsirado. Jei draudžiame Brodskį, ką darome su Kudirka?“ – klausė I. Vaišvilaitė turėdama omenyje „Tautiškos giesmės“ autoriaus Vinco Kudirkos antisemitines pažiūras.
Profesorė neslėpė nusivylimo, kad girdėdama įvairių jaunųjų politikų griežtą poziciją klasikinės rusiškos kultūros atžvilgiu mato „jaunuosius chunveibinus ir komunistus“, politinis bet kokios kultūros draudimas kultūros istorikei atrodo veikiau kaip autoritarizmo, o ne brandžios demokratijos požymis. Vietoje to I. Vaišvilaitė siūlo permąstyti kultūrą ir suvokti kontekstą.
Mokytis rusų kalbos – pasiduoti rusiškai propagandai?
Diskusijoje iškilo ir jautrus rusų kalbos mokymosi mokykloje klausimas. Moderatorius D. Puslys, svarstydamas apie idėją atsisakyti rusų kalbos mokymo mokykloje, klausė: „O jei nustojame mokyti ir mokytis rusų kalbos, tai pradedame analizuoti Rusijos politiką iš angliškų šaltinių?“
M. Martišius teigė, kad „Lietuvos nepasiekia Kinijos propaganda, nes niekas nemokame kinų kalbos“. Anot pašnekovo, visiškai kitaip funkcionuoja rusiška propaganda, nes gana didelė dalis lietuvių vis dar moka rusų kalbą, gali vartoti rusišką kultūrą originalo kalba, todėl ir Rusijos valstybės transliuojamos mintys lengviau pasiekia visuomenę.
Kultūros istorikė I. Vaišvilaitė su M. Martišiaus pastebėjimu nesutiko: „Jei jau propaganda, tai ji pas mus ateina lietuviškai, per lietuviškus veikėjus. Tam, kad propaganda ateitų, reikalingos smegenys, o ne kalbos mokėjimas“, – propagandos veikimo principą nusakė pašnekovė.
Galiausiai prie diskusijos prisijungė ir „Būtent!“ festivalio dalyvė, rusų kalbos mokytoja. Moteris išsakė savo perspektyvą ir požiūrį į rusų kalbos draudimą ir mokymąsi mokyklose. Mokytoja atskleidė esanti iš Lietuvos žydų šeimos, nukentėjusios per Holokaustą, o jos gimtoji kalba – rusų.
„Kalba visų pirma yra įrankis. Nelabai svarbu, kokia kalba kalbi, svarbu, ką tu sakai ta kalba. Jonas Basanavičius turėjo galimybę važiuoti mokytis į Sankt Peterburgą arba į Varšuvą. Jis pasirinko Peterburgą. Norėčiau priminti, kad daugybė Lietuvos inteligentijos atstovų buvo mokęsi Sankt Peterburge ir nieko blogo iš ten neatsivežė, o kaip tik budino tautą“, – dėstė viešnia iš auditorijos.
Savo poziciją išreiškusi mokytoja pridūrė, kad sovietmečiu rusų kalba jai tapo pasaulinės literatūros šaltiniu – vertimus rusų kalba ji skaitydavo su didžiausiu malonumu, tai buvo jos langas į platesnę pasaulio kultūrą.
I. Vaišvilaitė pasidalijo, kad nors mokėsi Maskvoje, visą pasaulinės kultūros arealą sovietmečiu pažino ne skaitydama rusiškai, o veikiau lenkiškai – tiek aukštoji pasaulinė kultūra, tiek visi gandai iš Vakarų ją pasiekdavo skaitant lenkiškus pasaulinės literatūros vertimus ir lenkišką spaudą.
