Meno ir bažnyčios istorikę, diplomatę Ireną Vaišvilaitę neramina „veidrodinė“ rusiškos propagandos įtaka Lietuvoje. Tas rusų dehumanizavimas viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, anot jos, mažai kuo skiriasi nuo Rusijos vykdomo ukrainiečių demonizavimo. Baugu, nes primityvių ir agresyvių apibendrinimų autoriai automatiškai sau priskiria aukštesnės rūšies žmonių, turinčių teisę teisti, statusą.
Dar baisiau, kai nuosava tauta pateikiama kaip neklystanti ir nepakaltinama. „Vertėtų prisiminti, kad tik trumpo antisemitinės propagandos laiko ir savos valstybės žlugimo pakako, kad uolūs patriotai, kariškiai, mokytojai, bažnyčią lankę katalikai taptų nekaltų ir beginklių moterų, vaikų ir senelių žudikais, kad ūkininkai ir miestelėnai dalytųsi nužudytųjų turtą. O jei nuosava valstybė būtų metų metais raginusi ir siundžiusi – kas būtų buvę?“ – retoriškai klausia LRT.lt pašnekovė.
– Kokios yra istorinės Maskvos ir Kyjivo priešpriešos šaknys ir kuo Kyjivas, Ukraina buvo (yra) svarbūs Rusijai? Vladimiro Putino teoriją apie Ukrainą, Sovietų Sąjungos / Lenino produktą, žinome. Tačiau kaip jis pats suvokia savo vaidmenį istoriniame kontekste?
– Klausimas sudėtingas ir gana platus. Labai trumpai ir labai apibendrinant galima būtų pasakyti, kad Ukraina ir Kyjivas Rusijai yra esminiai jos susikonstruoto istorinio ir tapatybinio naratyvo akmenys, bet nei Ukraina, nei Kyjivas niekada to naratyvo visiškai nepriėmė ir niekada nežiūrėjo į savo istoriją ir kultūrą per Maskvos prizmę. Todėl ukrainiečių kultūra, kalba, o dar labiau – valstybingumas ir bažnytinė nepriklausomybė Rusijai visada buvo sakytum raudonas skuduras.
Putino pareiškimas, kad Ukraina – Lenino produktas, yra niekada dar nevartotas melas, nors melų apie Ukrainos istoriją Rusija yra prigaminusi daugybę ir kai kuriuos labai sėkmingai išplatinusi ir įdiegusi.
Jei Ukraina visiškai atsiima savo istoriją, ką ji pastaruoju metu kaip tik gana intensyviai darė, jei pradeda taikyti kolonijinę Rusijos dalyvavimo savo istorijoje tyrimo ir interpretavimo prieigą, Rusija labai daug ko sau esminio netenka, pradedant ryšiu su Antikos ir Bizantijos pasauliu, t. y. visa imperine genealogija.
Netenka ir savo religinio reikšmingumo stačiatikių pasaulyje, nes apie pusę Maskvos stačiatikių dar visai neseniai sudarė ukrainiečiai. Reikėtų pridurti, kad Ukraina ir Kyjivas visada buvo daug labiau vakarietiški ir tarptautiški už Rusiją.
Apie Ukrainos gamtinių ir žmogiškųjų resursų svarbą Rusijai ir kalbėti neverta. Užvaldžiusi Ukrainą ji įgytų pasaulinį kai kurių metalų ir žemės ūkio produktų monopolį, o tai Rusijai reikštų dar vieną ekonominį svertą globalioje ūkio sistemoje.
O štai apie Putino savęs ir savo vaidmens suvokimą kalbėti nėra jokios prasmės, nes neturime jokio pagrindo tokioms įžvalgoms. Visa, ką sakė ir sako Putinas, yra propaganda ir tikslingas manipuliavimas.
Gal kada atsiras kokių kitų šaltinių apie šį asmenį kaip Rusijos vadovą, bet daug tikėtis nereikėtų. Galime tik pasakyti, kad jis yra sociopatas ir kad jo buvimas valdžioje šiai patologijai leido išsiskleisti ir ją užaštrino maksimaliai.
– Turbūt nesuklysime teigdami, kad Rusijos karas Ukrainoje yra ir Bažnyčių karas?
– Suklysime. Tai ne Bažnyčių, o Rusijos vadovybės drauge su Maskvos patriarchatu kariaujamas karas. Iš karto reikia pasakyti, kad dabartinis Maskvos patriarchatas yra Stalino kreatūra, kuri jam buvo reikalinga kaip papildomas ideologinis instrumentas kare. Todėl Stalinas 1943 metais sustabdė Maskvos stačiatikių bažnyčios persekiojimą ir „leido“ patriarchu išrinkti dar 1927 metais visišką lojalumą bolševikų valdžiai pareiškusį arkivyskupą Sergijų.
1941 metais, karo su nacistine Vokietija išvakarėse, visoje SSRS buvo likę tik 4 gyvi ir neįkalinti Rusijos stačiatikių vyskupai ir apie 500 kunigų. Suteikęs taip atgaivintam Maskvos patriarchatui galimybę egzistuoti ir net kai kurių privilegijų, Stalinas jį visiškai pajungė KGB kontrolei. Tą patį jis siekė daryti su visomis SSRS gyvavusiomis religinėmis bendruomenėmis, bet atrodo, kad visiškas bažnytinės vadovybės užvaldymas buvo pasiektas tik Maskvos patriarchate.
Po karo Stalinas naudojo patriarchatą siekdamas SSRS įsitvirtinimo stačiatikių kraštuose ir siekė, kad Maskva, o ne Konstantinopolis gautų pirmenybės autoritetą tarp ortodoksų Bažnyčių.
Nesileidžiant į istorinius ekskursus toliau, galima pasakyti, kad šios ambicijos, kiek prigesusios vėlyvuoju sovietmečiu, ne tik atsigavo, bet ir suklestėjo, ir įgijo iki tol nebūtą užmojį į valdžią Rusijoje atėjus Putinui.
Derėtų pridurti, kad nereikia tapatinti viso Maskvos stačiatikių klero ir tikinčiųjų su tuo, kas buvo ir yra aptartasis Maskvos patriarchatas. Istorikai ir besidomintieji gerai žino ir apie klero ir tikinčiųjų pasipriešinimą sovietų režimui, ir apie opoziciją dabartinei patriarchato politikai. Maskvos patriarchas Kirilas, tiesą sakant, yra mažai populiarus tarp savo klero ir tikinčiųjų.
– Koks Kirilo vaidmuo dabartiniame konflikte? Kokiais įsitikinimais ir vaizdiniais grįstas jo veikimas?
– Kirilo negalima atskirti nuo dabartinės Rusijos valstybės politikos. Jis, kaip ir Putinas, yra imperialistas. Bažnyčios valdyme tai įgijo net kuriozinę formą.
Tapęs patriarchu Kirilas ėmėsi suvatikaninti patriarchatą, įtvirtinti Maskvos pirmenybę kitų stačiatikių bažnyčių atžvilgiu ir padaryti savo bažnyčią lygiaverčiu Visuotinės Katalikų Bažnyčios partneriu.
Jis siekė Maskvos stačiatikių bažnyčią pristatyti kaip pasaulinę, aktyviai kūrė jos parapijas užsienyje ir pasiekė didelės dalies Rusijos užsienio stačiatikių bažnyčios, atsiskyrusios nuo Maskvos po bolševikų revoliucijos, „sugrįžimo“.
Jis įsivaizdavo save stačiatikių popiežiumi – tą rodo net į iškilmingas patriarcho liturgijas įvestos nuo popiežiaus mišių nukopijuotos maldos kitomis nei rusų kalbomis, taip pabrėžiant Maskvos stačiatikybės universalumą. Jis intensyviai keliavo po pasaulį – Afriką, Aziją, lankėsi net Antarktidoje.
Nežinau, kiek teisinga, bet Kirilas laikomas ir „Rusų pasaulio“ ideologijos kūrėju. Bet kuriuo atveju jis tą ideologiją suteologino ir panaudojo Ukrainos užpuolimui pagrįsti, todėl susilaukė pasaulio stačiatikių teologų pasmerkimo kaip eretikas. Kirilas tiki išskirtine Rusijos ir jos stačiatikybės misija ir yra savotiškas dabarties kryžiuotis, nes pritaria tos misijos vykdymui karine jėga.
– Kaip Rusija dabar Rytų Ukrainoje „vaduoja“ rusus, turbūt lygiai taip jai rūpi ir maldos namų likimas, Kyjivo Rusios šventovės? Ar vis dėlto jos labiau saugomos, tik neišvengiamai nukenčia dėl karo veiksmų?
– Sunku pasakyti. Informacija renkama, nužudytų dvasininkų ir nukentėjusių ar visai sunaikintų bažnyčių skaičius nėra galutinis, atrodytų, kad daugiau nukentėjo Ukrainos autokefalinės ir Kyjivo patriarchato, graikų katalikų ir evangelikų kleras ir maldos namai.
Tačiau daug dalykų apie rusų užimtas teritorijas mes nežinome. Senosios Kyjivo ir Černihivo šventovės, regis, nenukentėjo.
– Dabar nemažai diskutuojama apie rusų tautos atsakomybę. Tačiau ar paprasta apibrėžti, kas šiandien nusako rusą: kalba, gyvenamoji vieta, pasaulėžiūra?
– Rusas yra tas, kas save tokiu laiko. Ir rusas yra žmogus. Abu dalykai svarbūs ir labai liūdna, kad antrą teiginį jau reikia ginti. Rusijos pilietybę turi labai daug kitokios etninės priklausomybės asmenų ir tikrai niekas negali pasakyti, kiek jų save laiko rusais. Taip pat daug rusų kilmės asmenų turi kitų valstybių pilietybę ir neturi rusiškos. Kiekviena tapatybė yra sudėtinga ir jos supaprastinimas ar instrumentinimas yra labai pavojingi.
Nuo 2014 metų Rusijos propaganda labai aktyviai ir išradingai dehumanizavo ukrainiečius. Vakarų komentatoriai, teigę, kad Rusija savo piliečių nerengė karui prieš Ukrainą, klydo, nes atidžiai visos Rusijos žiniasklaidos niekas nesekė. Putino pasisakymai apie Ukrainą ir ukrainiečius buvo viso to naciai-fašistai-benderininkai-chocholai-ne tauta ir ne valstybė išspauda. Rusijos kariuomenė buvo parengta Ukrainos visuomenės „apvalymui“, ir, manau, dar daugiau apie tą programą sužinosime.
Baisimės tuo, ką Raudonosios armijos kariai 1944–1945 metais darė vokiškose (ir ne tik) žemėse, bet pamirštame visiškai vokiečius ir jų sąjungininkus nužmoginusią sovietų propagandą ir kariuomenės vadovybės laikyseną.
Todėl mane gąsdina veidrodinė šitos rusiškos propagandos įtaka Lietuvoje. Turiu omenyje rusų kaip tokių nužmoginimą ir nuasmeninimą mūsų viešojoje erdvėje, ypač socialinėje žiniasklaidoje. Pareiškimai, kad rusai yra kažkokia supuvusi, degradavusi, nežmonių tauta, tokie ir dar bjauresni primityvūs ir agresyvūs apibendrinimai atstumia dar ir tuo, kad jų skelbėjai automatiškai sau priskiria aukštesnės rūšies žmonių, neklystančių, turinčių teisę teisti ir niekinti, statusą.
Jau nekalbu, kad visai nacionalistiniu formatu kaip tokia neklystanti ir nepakaltinama pateikiama ir nuosava tauta. Verta visgi prisiminti, kad prieš keliasdešimt metų tik trumpo antisemitinės propagandos laiko ir savos valstybės žlugimo pakako, kad uolūs patriotai, kariškiai, mokytojai, bažnyčią lankę katalikai taptų nekaltų ir beginklių moterų, vaikų ir senelių žudikais, kad ūkininkai ir miestelėnai dalintųsi nužudytųjų turtą. O jei nuosava valstybė būtų metų metais raginusi ir siundžiusi – kas būtų buvę?
Manau, laikas, o gal netgi pavėluota sustoti ir stabdyti tokią retoriką. Labai laukčiau visų Lietuvos religijų žodžio ir veiksmo, nes visos religijos žino apie žmogaus, kaip tokio, prigimtį ir yra pašauktos žadinti žmonių žmogiškumą. Politikai irgi turi savo atsakomybę šioje srityje.
– Gal galima manyti, kad tokį vangų Ukrainos priėmimo į Europos Sąjungą ir (ar) NATO procesą taip pat lemia istoriškai susiklostę santykiai? Buvusių imperijų įpėdinės – Rusija, Vokietija, Prancūzija, – nors ir patyrusios tarpusavio karų, visada bus linkusios palankiau viena kitą vertinti, labiau atleisti nusižengimus. Gal Ukrainos prisibijoma, nes, atsilaikiusi ir sukaupusi didžiulę karybos patirtį (taip pat simpatijas ir prestižą), ji gali tapti galinga vienijančia jėga ir reikšminga atsvara senosioms didžiosioms Europos valstybėms? Kitaip tariant, visiškai pakeisti jėgų pusiausvyrą rytinio sparno naudai?
– Nesutikčiau dėl kokio nors imperijų klubo ar jų sąmokslo.
Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad, kitaip nei Baltijos valstybės, nei Ukraina, nei Baltarusija, nei kuri kita buvusi sovietų respublika savo nepriklausomybės pradžioje nedeklaravo stojimo į ES ir NATO tikslų, o rinkosi buvimą Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje. To priežasčių buvo labai daug.
Narystės klausimas ėmė konkretizuotis tik po buvusių komunistinio bloko šalių ir Baltijos valstybių įstojimo, kai naujų narių pastangomis buvo suformuota ir pradėjo veikti ES Rytų partnerystės politika.
Rusijos kaimynystės politika tapo vis agresyvesnė ir ji ėmė priešintis Rytų kaimynystės valstybių suartėjimui ne tik su NATO, bet ir su Europos Sąjunga. 2013 metais Rusija faktiškai vetavo Armėnijos ir Ukrainos sutartis su ES, Ukrainoje išprovokuodama protestus, peraugusius į Maidaną, juo ir pasinaudojo pradėdama karą prieš Ukrainą.
O jei visgi kalbėtume apie ES vidaus reikalus, tai dera prisiminti Sąjungos struktūrinius fondus, kuriuos gavo naujos narės, ir pagalvoti apie Ukrainos dydį, jos industrinį ir agrokultūros potencialą, apie infrastruktūrai reikalingas investicijas ir tos valstybės vidaus politikos problemas iki 2014 metų. Valstybės ES narės labai skirtingai žiūrėjo į šitą situaciją.
– Keli klausimai glaustai. Ar pritariate rusų kultūros atšaukimui?
– Nepritariu jokios kultūros atšaukimui – t. y. aš esu prieš šį konceptą, nes man nepriimtina maoistinė jo kilmė. Kultūros revoliucija Kinijoje ir dar labiau tai, kas vyko Raudonųjų khmerų Kambodžoje, rodo, koks yra kultūros atšaukimo idėjos pagrindas, nes iš tikrųjų ne „atšaukiama“ kultūra, o persekiojami ir simboliškai ar realiai naikinami žmonės, kurie laikomi tos kultūros nešėjais.
Neseni pabandymai atšaukti kultūrą JAV institucijose labai gerai parodė, kad sprendimai būna labai subjektyvūs, priklauso nuo „atšaukiančiųjų“ kultūros ir dažniausiai baigiasi tuo, kad skaudžiai nukenčia žmonės.
Kartu manau, kad dabartinės oficiozinės ir masinės Rusijos kultūros raišką Lietuvoje reikia drausti kaip propagandą. Bet daryti tai pirmiausia vertinant turinį ir Rusijos kultūros institucijų ar veikėjų laikyseną. Jei asmenys ar institucijų vadovybė rėmė karą Ukrainoje, toms institucijoms kelias į Lietuvą turėtų būti uždarytas.
Apie agresyvaus turinio kūrėjus nėra ko kalbėti. Bet turint omenyje, kokį spaudimą šiuo metu Rusijoje patiria švietimo, mokslo ir kultūros institucijos, jos asmenys, nepasidavę ir neparėmę karo, turėtų būti laikomi karui priešiškais ir neboikotuojamais.
Beje, reikia turėti omenyje, kad oficialioji Rusija Lietuvą yra paskelbusi priešiška valstybe ir bet koks bendradarbiavimas ir bendravimas su Lietuva yra labai apsunkintas iš Rusijos pusės.
– Ar pritariate sovietų kariuomenės paminklų demontavimui Lietuvoje?
– Pritariu. Rusija jau porą dešimtmečių naudoja sovietinių karių palaidojimo vietas kaip ideologinį ginklą, į vieną plakdama kapus ir paminklus. Kare žuvusiųjų kapai yra saugomi tarptautinių normų ir susitarimų ir net Rusija šiek tiek ėmė tvarkyti Antrojo pasaulinio karo kapus arba leido juos tvarkyti valstybėms, kurių kariai žuvo kaudamiesi prieš Sovietų Sąjungą ir yra palaidoti Rusijos teritorijoje. Tiesa, tokių kapų yra labai mažai, nes sovietai dažnai savo kritusiųjų kapų nežymėjo, nekalbant apie priešų. Bet neturėtume jų mėgdžioti.
Tad reikia gerai parengti ir nukėlimą, ir komunikaciją, ypač tarptautinėse organizacijose, bet taip pat kalbėtis su sąjungininkais. Nes, be abejonės, būsime kaltinami karių kapų niekinimu. Blogiausia būtų, jei tas paminklų šalinimas būtų stichiškas ir demonstratyvus ir atrodytų, kad kariaujame su mirusiaisiais. Tokiose situacijose garsiausiai šaukiantieji nebūtinai siekia gėrio.
– 8 metus trunkantis karas Ukrainoje sugriovė pamatus, ant kurių po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurta Jungtinių Tautų (JT) organizacija. Nes viena iš JT Saugumo Taryboje veto teisę turinčių valstybių yra agresorė, grubiai pamynusi daugybę tarptautinių sutarčių. Kalbama apie JT neįgalumą, reformą ar net organizacijos bankrotą. Permainos turbūt neišvengiamos? Kokios jos galėtų ar privalėtų būti?
– Jungtinės Tautos jau senokai patiria labai rimtą krizę ir Saugumo Taryba savo pagrindinės funkcijos – stabdyti karinius konfliktus – neatlieka irgi seniai. Taip pat labai seni yra svarstymai apie Saugumo Tarybos ir visų JT reformą. Dabartinis generalinis sekretorius kaip tik bandė tokią pradėti.
Neišmanau visų JT veiklos plonybių tiek, kad galėčiau vertinti tuos planus, bet matėme, kad organizacijos chartija leidžia visai Saugumo Tarybai peržengti nuolatinės narės veto teisę. Nors ir buvo simbolinis, Rusijos narystės Žmogaus teisių taryboje sustabdymas irgi parodė, kad labai rimtais klausimais šiaip jau nuolat kritikuojama Taryba gali iš esmės sutarti.
Be abejo, dabartinis pasaulis yra labai susiskaldęs ir jame labai stiprios jėgos, siekiančios naujos pasaulio tvarkos, kurioje Jungtinės Tautos būtų tik įrankis tai tvarkai įgyvendinti. Tačiau norėčiau tikėti, kad padėtis nėra beviltiška. Labai daug priklauso nuo valstybių narių nuoseklaus ir atkaklaus įsitraukimo. Tai pasakytina ir apie Lietuvą.
– Ko palinkėtumėte jai per Didžiąją savaitę ir Prisikėlimo šventę?
– Ne visi yra krikščionys, ne visi supranta Velykas ar jomis domisi. Bet Velykų žinia mūsų gyvenamajam laikui yra labai svarbi ir tikintiesiems, ir ne – mirties ir blogio pergalė nėra galutinė. Didžioji savaitė parodo visą blogio galią, įvairias jo formas, jo keliamos kančios neišmatuojamą gylį. Bet nukankinto Teisiojo kapas pasirodo tuščias. Jis įveikia mirtį ir mirtis jam nebeturi galios. Velykos yra Gyvybės ir Gėrio pergalės šventė. Tad nepasiduokime blogiui – nevilčiai, pykčiui, neapykantai. Turėkime viltį, gręžkimės į šviesą, būkime šviesos vaikais, rinkimės Gyvenimą.
LRT.lt publikacijų cikle „Pokalbis karo fone“ Lietuvos meno kūrėjai, kultūros žmonės kiekvienas iš savo profesinės perspektyvos vertina Rusijos karo įtaką ir kylančius iššūkius.
Visos LRT.lt ciklo „Pokalbis karo fone“ publikacijos.
