„Skorinos įrašymas į lietuvių kultūrinę tradiciją neturi nieko užgauti. Tai šiandien svarbu mums, kurie čia, Vilniuje, minime Skoriną, ir visiems kitiems, kurie to pas save tinkamai padaryti negali“, – teigia Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos direktorius literatūrologas, kultūros istorikas, vertėjas, knygotyrininkas dr. Sigitas Narbutas.
Lietuva mini Pranciškaus Skorinos (1470–1551) Vilniuje išleistos „Mažosios kelionių knygelės“, o kartu ir spausdinto žodžio Lietuvoje 500-ąsias metines.
Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių biblioteka saugo nemažai autentiškų dokumentų, susijusių su Pranciškumi Skorina ir jo veikla Vilniuje. Tie dokumentai atskleidžia laikotarpį, kuriame gyveno P. Skorina, pasakoja ir apie kitas asmenybes, prisidėjusias prie spausdinto žodžio gimimo.
– Pirmiausia norisi sužinoti, kokias Vilniaus vietas galime sieti su P. Skorina?
– Šiemet sukanka 500 metų nuo vieno mūsų kultūrai reikšmingo įvykio. Apie 1522 metus Vilniuje iš Polocko kilęs rusėnas P. Skorina išspausdino pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje knygą. Ji buvo pavadinta gražiai poetiškai – „Mažoji kelionių knygelė“. Nors ji tik knygelė, bet jos reikšmė didžiulė. Šituo leidiniu LDK įsirašė į kultūringųjų spaudos – kaip itin progresyvios komunikavimo priemonės – meną įsisavinusių Europos valstybių gretas. Būtent dėl šio įvykio mes turime teisę džiaugsmingai švęsti jo jubiliejų.
Pačiame Vilniuje vietų, menančių P. Skoriną, yra išlikę, tik nelabai daug. Yra žinomos vietos, kur tikrai P. Skorina lankėsi, dirbo ar gyveno. Viena iš tokių vietų yra pažymėta gražia Metraštininko skulptūra Stiklių g. 4 kiemelyje. Spėjama, kad ten stovėjusiuose Vilniaus burmistro Jokūbo Babičiaus namuose P. Skorina ir buvo įkūręs pirmąją kunigaikštijoje spaustuvę.
Taip pat galime paminėti ir rotušę, nes ten dirbo žmonės, finansavę P. Skorinos veiklą ir Prahoje, ir Vilniuje. Be abejonės, reikia nurodyti ir Arkikatedrą baziliką, kadangi XVI a. 3 dešimtmetyje P. Skorina dirbo Vilniaus vyskupui Jonui iš Lietuvos kunigaikščių. Tad Arkikatedroje tikrai turėjo lankytis. Šias vietas neabejodami galime sieti su P. Skorina.
P. Skorinos darbai Vilniuje nutrūko, galima sakyti, tragiškai. Niekas negali pasakyti, kaip viskas būtų klostęsi, jei P. Skorina būtų realizavęs visus sumanymus. Jo misija, jo parvykimas į Vilnių apie 1520 metus nebuvo atsitiktinis. Jo čia laukė rimti darbai ir anaiptol ne religinių knygelių spausdinimas.
Su P. Skorinos vardu yra susijęs Vilniaus miestas ir Vilniaus magistratas. Iki P. Skorinos turėjo praeiti apie 130 metų, kad Vilniaus mieste atsirastų knygos poreikį jautusių, todėl negailėjusių savo lėšų finansuoti jo veiklą, žmonių sluoksnis. Tai buvo Vilniaus magistrato nariai, burmistrai. Ir tarėjai.
Magistrato ir to žmonių sluoksnio atsiradimą lėmė Lietuvos valdovų, didžiųjų kunigaikščių privilegijos Vilniaus miestui. Pirmąją tokią privilegiją 1387 metais suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Ji buvo viena iš trijų tuomet išduotųjų privilegijų (antra – Vilniaus vyskupijai, trečia – Lietuvos kilmingiesiems). Vėliau kiekvienas didysis kunigaikštis Vilniaus magistratui suteikdavo papildomų teisių ir laisvių.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, viena iš pačių turtingiausių Lietuvos atminties institucijų, džiaugiasi galėdama parodyti keletą išlikusių autentiškų dokumentų, susijusių su P. Skorinos vardu. Apskritai noriu pasakyti, kad Vrublevskių biblioteka yra vienintelė pasaulyje biblioteka, kuri išsaugojo didžiausią valdovų privilegijų Vilniaus miestui rinkinį.
– Kokia aplinka supo P. Skoriną? Įdomu būtų įsivaizduoti, kas formavo tą knygos poreikį jautusių žmonių sluoksnį?
– P. Skorinos gyvenimą ženklina keturių valdovų valdymo laikotarpis, turėjęs įtakos spausdintų knygų atsiradimui. Šitas iškilus žmogus gimė 1470 metais, tiksli mirties data nežinoma. Yra žinoma, kad 1552 m. jo gyvo jau nebuvo. Tiesa, Kazimiero Jogailaičio valdymo metais P. Skorina dar niekuo nepasižymėjo.
O kiti trys valdovai mums svarbūs, nes susiję ir su P. Skorina, ir su jų valdymo metais įvykusiomis svarbiomis permainomis Lietuvos kultūroje. Pirmas iš tų valdovų yra Aleksandras Jogailaitis, valdęs 1492–1506 m., antras – jo brolis Žygimantas Senasis, taip pat jo sūnus Žygimantas Augustas.
Plačiau – vaizdo pasakojime:
Mes gyvename vaizdų laikais, mums svarbu pamatyti, kaip valdovai atrodė. Biblioteka turi seną leidinį, kuriame randame visų Lenkijos valdovų atvaizdus. Knyga išleista XVI a. pabaigoje, portretus nutapė to meto dailininkai, prie knygos parengimo ir išleidimo yra prisidėjęs vienas iškiliausių Radvilų giminės vyrų – Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila. Knyga išleista Kelne. Ši aplinkybė nekelia nuostabos, nes Vilnius tuo metu dar nebuvo pajėgus leisti tokių meniškų leidinių. Tai iš tikrųjų yra savotiškas dailės albumas.
Minėtų valdovų dvarai turi didelių nuopelnų Lietuvos knygos istorijai. P. Skorina yra pats svarbiausias ir ryškiausias, bet jis nebuvo vienintelis autorius, leidėjas, spaustuvininkas, vertėjas. Tuo metu, pradedant Aleksandru Jogailaičiu, buvo suvoktas spausdinto žodžio poreikis. Šitų valdovų dvaruose dirbo nemažai kitų asmenų, kūrėjų, parengusių, dažniausiai užsienyje, knygų, kurias mes šiandien vadiname ankstyviausiais Lietuvos leidiniais.
Su Žygimantu Senuoju yra susijęs vieno svarbaus asmens atvykimas į Lietuvą. Tai buvo popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, kuriam popiežius buvo pavedęs surinkti medžiagą, reikalingą palaimintojo karalaičio Kazimiero kanonizavimui. Atvykęs į Vilnių Z. Ferreris tą medžiagą surinko, jį konsultavo iškiliausi to meto valstybės žmonės, pradedant Vilniaus vyskupu Jonu iš Lietuvos kunigaikščių, baigiant Lietuvos kancleriu Mikalojumi Radvila. Z. Ferreris 1521 m. Krokuvoje išleido pirmąją karalaičio biografiją, kurioje be žinių apie būsimą šventąjį, jo stebuklus, jo gyvenimą yra pateikta labai šviesi, graži Lietuvos valstybės panorama, aprašyta jos istorija, nurodyta, kad Lietuvos valdovai ir kai kurios kitos kilmingųjų giminės yra kilusios iš romėnų.
Valdovų dvarai, jų įtaka knygos istorijai yra neabejotina ir stipri. Bet tai nebuvo vienintelė sritis, dariusi poveikį Lietuvos knygos atsiradimui bei raidai. Kitas knyginės kultūros židinys buvo Vilniaus ir Lucko vyskupų dvarai, tų katedrų aplinka. Kas iš šitų žmonių mums būtų svarbiausi? Tai Aleksandrą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pakėlęs Vilniaus vyskupas Albertas Taboras. Jo atvaizdo neturime, turime tik herbą.
Kitas – Albertas Radvila, dar vienas P. Skorinos amžininkas. Jo atvaizdas taip pat neišlikęs. Trečias – Jonas iš Lietuvos kunigaikščių. Turime spėjamą jo atvaizdą, tapytą gerokai vėliau. Na, ir garsusis Paulius Alšėniškis, jis P. Skorinos buvimo Vilniuje metu vadovavo Lucko vyskupijai, vėliau tapo Vilniaus vyskupu.
Su Albertu Taboru yra susijusi knygelė, kuri saugoma mūsų bibliotekoje. Tai garsiausio XV ir XVI a. sandūroje gyvenusio lenkų teologo Jono iš Osvencimo arba Jono Sakrano Vilniuje parašyta teologinio pobūdžio knyga, kurioje apibūdintas ir įvertintas stačiatikių tikėjimas. Ši knyga buvo labai populiari, iki 1530 m. ne kartą perleidžiama Vokietijoje ir Lenkijoje. Ją sudaro pratarmė, dedikuota Vilniaus vyskupui, ir trys dalys.
Pirmoje autorius trumpai apibūdino knygos parašymo aplinkybes: paminėtos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro pastangos Florencijos unijos dvasia suvienyti valstybę, taip pat siekis ją apginti nuo Maskvos, vedant stačiatikę Maskvos kunigaikštytę, aptarti sunkumai, iškilę dėl uošvio veiksmų prieš Lietuvos valdovą, taip pat aprašytas Lietuvos stačiatikių didikų priešinimasis savo valdovui ir išdėstyta keturiasdešimt įvairaus pobūdžio rusėnų stačiatikių tikėjimo „klaidų“.
Antroje dalyje autorius pateikė tų „klaidų“ analizę, pasitelkdamas katalikų mokymą ir Bažnyčios istoriją.
Trečioje jis pagrindė būtinybę perkrikštyti stačiatikius rusėnus, taip pat griežtai pasisakė prieš katalikų vedybas su stačiatikiais. Visa tai buvo labai aktualu Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, kuri Maskvos agresijos akivaizdoje bandė konsoliduoti keliareligę visuomenę.
Kitas dokumentas, kurį turime, yra įspūdinga, išpuošta, rankraštinė knyga. Joje perteikti mano minėti Vilniaus vyskupo Alberto Radvilos Vilniaus katedros kapitulai suteikti statutai. Knygos originalas datuojamas 1515 m. Šita rankraštinė knyga mums leidžia paminėti ir patį Albertą Radvilą. Jo nuopelnai Lietuvos religinei kultūrai yra dideli. Pirmiausia dėl tos priežasties, kad jis ne tik rūpinosi teisiniu Vilniaus vyskupijos gyvenimo sureguliavimu, bet buvo tas žmogus, kuris pirmasis kreipėsi į popiežių Leoną X, matyt, karaliaus Žygimanto Senojo pavedimu, ir paprašė pradėti karalaičio Kazimiero kanonizavimo bylą.
– Kurį žmogų galime laikyti labiausiai susijusį su P. Skorina ir jo knygų leidyba?
– Labai svarbus žmogus – Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių. Jis nusipelno mūsų paminėjimo ir šviesaus atminimo dėl daugelio priežasčių. Jonas buvo renesansinio išsilavinimo asmenybė, jis rūpinosi Vilniaus katedros puošimu ir visokeriopu sutvarkymu, pradedant statybų reikalais ir baigiant knygų leidyba. Jo rūpesčiu į Vilnių keliavo geresni architektai, statybininkai, stikliai, kalviai, kurių reikėjo įrengiant Vilniaus katedrą ir kitas vyskupijos bažnyčias. Jis kvietėsi tuos žmones, juos aprūpindavo, leisdavo jiems čia dirbti, tokiu būdu kėlė Vilnių, iš medinio versdamas mūriniu.
Jono nuopelnai Lietuvos knygos kultūrai yra irgi dideli, jam priklauso viena iš įspūdingesnių, ankstyviausių Lietuvos knygų – „Vilniaus vyskupijos statutai“, parengti ir išleisti jo rūpesčiu. Ta knyga yra labai reta, jos Lietuvoje neturime. Tačiau turime Vilniaus katedros kapitulos raštų rinkinį. Jų nuorašai daryti XVI a. pabaigoje.
Vienas tų nuorašų perteikia Jono iš Lietuvos kunigaikščių raštą, kuriuo jis siūlo įkurti Vilniaus katedros kantoriaus pareigybę. Raštas datuotas 1523 m., vienas iš liudininkų, šiame rašte pasirašiusių žmonių yra P. Skorina. Jis čia pavadintas physicus Franciscus. „Fizikais“ XVI a. pradžioje vadinti medicinos gydytojai. Ir tai nieko nuostabaus, mes žinome, kad atvykęs į Vilnius P. Skorina dirbo Jono iš Lietuvos kunigaikščių sekretoriumi ir jo asmeniniu gydytoju.
– Kam dar be vyskupo dvaro rūpėjo knygos?
– Vilniaus vyskupų dvarai ir Vilniaus bei Lucko katedrų aplinka buvo antras, bet toli gražu ne paskutinis šaltinis, davęs mums ankstyvųjų leidinių. Dar vienas labai svarbus šaltinis buvo ne kas kita kaip Vilniaus vaivadų ir didžiųjų kanclerių aplinka. Lietuvos kanceliarijoje brendo iš esmės visi svarbesni mūsų kultūros, knygos žmonės. Galima paminėti Mykolą Lietuvį, jo sūnų Venclovą Agripą ir daugybę kitų.
Iš Vilniaus vaivadų, P. Skorinos amžininkų, mums būtų svarbiausi du: Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila jaunesnysis, dirbęs šitose pareigose nuo 1506 iki 1521 m., taip pat jį 1522 m. tame poste pakeitęs Albertas Goštautas. A. Goštautas dabar yra minimas, nes Valdovų rūmuose galime pamatyti įspūdingą jam priklausiusį vadinamąjį Goštauto maldyną.
M. Radvila mūsų kultūrinėje atmintyje nėra toks gyvas, apčiuopiamas, koks turėtų būti. Šitas žmogus yra susijęs su dviem labai svarbiais mūsų kultūros įvykiais. Vienas iš jų – tai Pirmasis Lietuvos Statutas. M. Radvila vadovavo grupei žmonių, kurie parengė anksčiausią Lietuvos Statuto versiją. 1521 m. jis mirė, darbą perėmė A. Goštautas, kuriam priklauso to Statuto tvirtinimo nuopelnai. Karalius Statutą patvirtino 1529 m., tačiau A. Goštautas, kaip rašo teisės istorikai, buvo tas žmogus, kuris sustiprino Lietuvos valstybingumą ginančias nuostatas, jos buvo įrašytos į Lietuvos Statutą. Galima sakyti, kad A. Goštauto pastangomis buvo iš naujo suredaguotas Lietuvos Statutas. Tad šio Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo kanclerio nuopelnai Lietuvos knygos kultūrai yra milžiniški.
Dėkodamas karaliui už patvirtintą Lietuvos Statutą, A. Goštautas pasakė giriamąją kalbą Vilniaus Seime.
Ji keliais variantais pasiekė mūsų dienas kartu su Statuto nuorašais trimis kalbomis (lenkų, lotynų ir rusėnų). LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomas A. Goštauto pagiriamojo žodžio karaliui Žygimantui Senajam lenkiškas tekstas (XVIII a. nuorašas). Jis įdomus ir tuo, kad mokslinėje literatūroje apie jį mažai kalbama.
Kaip minėjau, yra žinoma, kad pirmoji Statuto versija susijusi su M. Radvila jaunesniuoju. Kitas jo nuopelnas yra tai, kad jis telkė išsilavinusius žmones. Vienas iš tokių žmonių buvo garsus poetas, tada jis buvo teisininkas, dvasininkas, Mikalojus Husovianas (jis vaivadai vienu metu tarnavo teisininku). Mes bibliotekoje turime autentišką dokumentą, parašytą Husoviano ranka. Tai yra 1519 m. Vilniaus vaivados M. Radvilos išduotas raštas bajorui Jonui Slavinskui. Raštas neseniai buvo sutvarkytas, restauruotas. Išliko ir vaivados antspaudas. Šitą raštą surašė notaras M. Husovianas.
– Kaip jau supratome, P. Skorina nebuvo vienui vienas su savo idėja spausdinti knygas. Tai byloja ir apie pačios valstybės sugebėjimą, pajėgumą tai daryti?
– P. Skorinos knygų reikšmė – didžiulė. Pirmiausia jos stiprino ir tvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos būtį, pagrįstą stipria kultūrine jos piliečių tapatybe. Skorinos knygos tai darė kartu su kitomis reikšmingomis permainomis valstybėje ‒ ūkio, teisės ir kitomis inovacijomis.
P. Skorinos gyvenimas ir darbai rodo ir kitas kultūrų sąveikos tendencijas. Kultūros inovacijos tuo metu į Lietuvą plaukė ir iš Krokuvos, ir iš Paduvos bei Sienos, ir iš Karaliaučiaus bei Vitenbergo, ir iš Vienos bei Prahos. Pastaroji aplinkybė verta įdėmesnio vertinimo ir tolesnių tyrimų.
Nuo Vytauto brolio Butauto (XIV a.) laikų Praha buvo tas židinys, kuriame radosi baltiška Viduramžių raštija. P. Skorina joje pratęsė rašymo bažnytine slavų ir rusėnų kalbomis tradiciją ir realizavo naują – spausdinimo kiriliniais rašmenimis – galimybę. 1522 ir 1525 m. tai buvo pakartota Vilniuje. Tad netenka stebėtis, kad būtent čia, senojoje Lietuvos sostinėje, tuo metu buvo realizuota ir galimybė rašyti lietuviškai.
Veikiai atėjo 1547-ieji, kai Lietuva, jau turėjusi spausdinimo lotynų ir slavų kalbomis įgūdžių, spausdinto žodžio repertuarą papildė dar ir lietuviškais tekstais. Po šešerių metų (1553) prasidėjo LDK lenkiškos spaudos istorija. Ir tai nebuvo pabaiga...
– Apibūdinkite P. Skorinos knygas, kuo jos ypatingos?
– P. Skorina savo leidinius iliustravo, jos laikomos XVI a. pirmosios pusės čekų, taip pat ir lietuvių bei rytų slavų spaudos šedevrais. Jie kupini mįslių. P. Skorina savo iliustracijose įamžino ir tuos žmones, kurie padėjo jam leisti knygas, pradedant karaliais ir baigiant Vilniaus miestiečiais. Pastaruosius labai sunku identifikuoti.
Tarp tų žmonių, kuriuos jis įamžino „Rusėniškoje Biblijoje“ (Prahoje išleistoje 1517–1520 m.), yra Albertas Goštautas ir Mikalojus Radvila. Iliustracijoje, kuri puošia „Skaičių knygą“ (tai viena iš „Rusėniškosios Biblijos“ knygų), matome daug žmonių, lydinčių Sandoros skrynią. „Skaičių knygoje“ aprašoma, kaip Izraelio žmonės nuo Sinajaus kalno patraukė į jiems Pažadėtąją žemę, būsimą tėvynę. Izraelio žmonės, pasidaliję į gentis, gimines su vėliavomis žengia ir lydi Sandoros knygą. Viena iš genčių P. Skorinos valia turi vėliavą, kurioje yra A. Goštauto herbas. Kita giminė turi vėliavą, kurioje yra Mikalojaus Radvilos ragai. Matome ir daugiau Lietuvos kilmingųjų herbų. Galima sakyti, Lietuvos giminės lydi šitą Sandoros skrynią į Pažadėtąją žemę. Tokių žavių atradimų Lietuvos dailės istorikai yra padarę.
Svarbu paminėti, kad P. Skorina kiekvieną knygelę palydėdavo savo pratarme ir pabaigos žodžiu. Kai kurie pabaigos žodžiai yra svarbūs, nes juose nurodoma, kas išvertė, kas išleido, kada ir kur tai padaryta. „Rusėniškosios Biblijos“ kiekviena knyga turi jo pratarmę, Vilniaus leidiniai taip pat. Vilniuje P. Skorina išleido dvi knygelės, tai „Mažoji kelionių knygelė“ ir „Apaštalų laiškai ir darbai“.
Mūsų biblioteka turi vieną autentišką P. Skorinos Prahoje 1519–1520 m. išleistą „Rusėniškosios Biblijos“ dalį. Tai yra „Skaičių knyga“. Ji yra defektuota. Neturi nei pradžios, nei pabaigos. Bet ji išliko. Turime ir fotografuotą šios „Skaičių knygos“ versiją (2014 m. pasirodė Minske).
Baltarusijos nacionalinė biblioteka 2013–2017 m. išleido fotografuotines visų P. Skorinos leidinių kopijas. Tada bibliotekai vadovavo Romanas Matulskis, vyriausiasis šio kapitalinio leidinio redaktorius buvo jo pavaduotojas Aleksandras Suša. Prasidėjus karui, A. Suša buvo atleistas. Mat jis viešai suabejojo, ar dera minėti kai kurias sovietmetį menančias datas, kai neminima baltarusių spaudos pradžią ženklinanti „Rusėniškosios Biblijos“ pirmos dalies (Psalmyno) pasirodymo diena – rugpjūčio 6-oji. Baltarusijoje dabar vyksta baisūs dalykai. „Valomos“ aukštosios mokyklos, kultūros, mokslo ir meno įstaigos. Jose dirbo nemažai režimui oponuojančių baltarusių inteligentų.
Turime ir fotografuotą „Mažosios kelionių knygelės“ kopiją. Šis leidinys mūsų, XXI a. skaitytojų, akimis reikalauja paaiškinimo ir supratimo. Ją sudaro 22 įvairios knygos. Iš jų svarbiausias yra Psalmynas. Matome ir Velykų sąrašą nuo 1523 iki 1543 m. Pagal šitą sąrašą mokslininkai spėja, kad knyga turėjo išeiti iki 1523 m., nes pirmoji data, kada reikia švęsti Velykas, nurodyta 1523 m. Todėl spėjama, jog išleista 1522.
Šios knygelės daug egzempliorių išlikę įvairiose pasaulio bibliotekose. Mes Lietuvoje neturime nė vieno. Turime tik du leidinius, tai Vrublevskių bibliotekoje saugoma „Skaičių knyga“ ir Vilniaus universiteto bibliotekoje – „Apaštalų laiškai ir darbai“ – Vilniuje išėjusi 1525 m. Abi knygos kadaise priklausė Vilniuje iki 1915 m. veikusiai viešajai Vilniaus bibliotekai, kuri buvo sukurta panaikinto Vilniaus universiteto bibliotekos pagrindu.
Iš viešosios bibliotekos Pirmojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai priartėjo prie Vilniaus, pačios svarbiausios vertybės buvo sukrautos į traukinį ir išvežtos į Maskvą. Tos knygos į Lietuvą grįžo po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau sugrąžinta buvo toli gražu ne viskas. Minėtas sugrąžino, kadangi maskvėnai turėjo gana daug rusėniškos Biblijos egzempliorių ir apaštalo laiškų.
– Gal ir ne visiems dabar XXI a. suprantama, kas ta rusėnų kalba, kaip ir kur ji buvo vartota. Papasakokite.
– Iki šiol baltarusiai, apibūdinantys P. Skoriną, nurodo, kad jis leido knygas senąja baltarusių kalba. Tai nėra tikslu. Jei jis taip būtų daręs, tai būtų laikomas tokiu kaip Liuteris, kuris į vokiečių kalbą šventraštį yra išvertęs.
P. Skorina to nedarė ir negalėjo daryti, nes vienintelė įmanoma kalba šventraščiui perteikti stačiatikių pasaulyje buvo bažnytinė slavų kalba. Visos jo šventraščių knygos yra perteiktos bažnytine slavų kalba, o štai originalios pratarmės parašytos rusėniškai.
Minime rusėnus ir rusėnų kalbą, nes P. Skorinos gyvenimo metais nei Baltarusijos, nei baltarusių tuo metu nebuvo. Visi rytų slavai, kurių žemių nemažai turėjo LDK, kalbėjo savo tarmėmis, jie turėjo ir oficialią raštų kalbą, anksčiau ją vadino kanceliarine slavų kalba (mūsų Statutai, metrika surašyta rusėniškai).
Po lemtingo įvykio – Liublino unijos, – kai Lenkijos karalystė perėmė kelias pietines LDK vaivadijas, ėmė sparčiai formuotis baltarusių ir ukrainiečių tautos. Iš kalbos istorijos perspektyvos žiūrint, pirmieji baltarusių kalba sukurti paminklai datuojami XVI a. 8–9 dešimtmečiais, jie yra susiję su baltarusių humanistu ir švietėju Vasilijumi Tiapinskiu. Maždaug tuo pačiu laiku datuojami ir pirmieji ukrainiečių kalbos paminklai. Ukrainiečiai tada į savo kalbą išsivertė Motiejaus Strijkovskio kroniką.
Rusėnų kalba išnyko kuriantis, bręstant ir tvirtėjant baltarusių ir ukrainiečių kalboms, tačiau oficialiai jos vartojimas Lietuvos kanceliarijoje buvo panaikintas 1697 m., o jos vietą užėmė lenkų kalba.
Rusėnų kalba šiandien yra mirusi, tačiau jos daug kur yra mokomasi, Vilniaus universitete taip pat. Be jos išmanymo negalima perskaityti senųjų LDK dokumentų. Jos mokosi istorikai, taip pat slavistai. Rusėnų kalba buvo vartojama ne tik LDK, bet ir Maskvos valstybėje, Lenkijos rytiniame pakraštyje – tuose plotuose, kurie seniau sudarė Kijevo Rusią. XVI a. Maskvos valstybėje vartota rytinių slavų kalba jau tiek skyrėsi nuo vartotosios LDK, kad ją maskvėnai vadino lietuvių kalba.
– Susidarius vaizdą apie P. Skorinos veiklą tais laikais, kai spausdintos knygos tik skynėsi kelią, kyla klausimas, ar ne per mažai mes jį vertinome iki šiol. Tad kokios vietos šis Renesanso titanas nusipelno mūsų savimonėje, kultūros panoramoje ir kultūrinės raidos perspektyvoje?
– Atsakymas peršasi vienas: pačios aukščiausios – tokios, kokią joje jau užima Martynas Mažvydas. Tai būtų teisinga ir kultūrine, ir politine, ir juridine prasme. Juridine todėl, kad šių dienų Lietuvos Respublika savo valstybingumą kildina iš Didžiosios Kunigaikštijos (taip nurodyta Konstitucijos preambulėje). Politine todėl, kad Kunigaikštijos etnopolitinė tauta susidėjo iš dviejų narių: lietuvių ir rusėnų. Kultūrine todėl, kad abi šios tautos nusipelnė pasaulio kultūros raidai: lietuviai jai davė Mažvydą, o rusėnai – Skoriną.
Iki šiol mūsų broliai ir sesės baltarusiai nustemba, jei kas viešai polockietį Skoriną pavadina ne baltarusiu, bet lietuviu. Toks apibūdinimas turi prasmę ir teisę būti, jei XVI a. Polocką tebematome Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Tada jos gyventojai savaime ir visų pirmiausia mums tampa tikraisiais tos valstybės piliečiais – kaip andai sakydavo, čiagimiais.
Todėl šiandien teisinga Skoriną vadinti ir baltarusiu, ir lietuviu. Baltarusiu turime jį vadinti dėl pamatinės jo gyvenimo ir darbų reikšmės politinei, kultūrinei ir pilietinei moderniosios Baltarusijos būčiai.
Pavadindami jį lietuviu, mes nieku būdu neatimame jo iš baltarusių, o tik baltarusio Skorinos įvaizdį papildome kitais svarbiais bruožais, kitomis svarbiomis reikšmėmis, kurių jo „baltarusiškas“ paveikslas neturi.
Toks kūrybinis veiksmas – Skorinos įrašymas lietuvių kultūrinėn tradicijon – neturi nieko užgauti. Tai šiandien svarbu mums, kurie čia, Vilniuje, minime Skoriną, ir visiems kitiems, kurie to pas save tinkamai padaryti negali. Minėdami Vilniuje 500-ąsias „Mažosios kelionių knygelės“ metines, mes kartu pagerbiame ir P. Skoriną, ir visą keliatautę, įvairiareligę ir įvairiakalbę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją.
Rugpjūčio 6 d. Baltarusijoje anksčiau būdavo minima baltarusių knygos diena, nes pirmoji P. Skorinos išleista „Rusėniškosios Biblijos“ dalis, Psalmynas, pasirodė Prahoje 1517 m. rugpjūčio 6 d. Todėl nuo rugpjūčio pradžios teisinga minėti ir P. Skorinos „Mažosios kelionių knygelės“, vadinasi, ir lietuviškosios spaudos 500-ąsias metines.
Šį jubiliejų rugsėjį įprasmins keli svarbūs renginiai. Svarbiausias iš jų bus tarptautinė mokslinė konferencija, į kurią suvažiuos Renesanso knygos ir P. Skorinos tyrėjai iš viso pasaulio. Konferencija vyks Lietuvos mokslų akademijos salėje rugsėjo 22–23 d.
Tuo metu LMA Vrublevskių ir VU bibliotekos parengs ir visuomenei pristatys parodas, skirtas šitai reikšmingai datai. Parodos apie P. Skoriną tikrai papasakos daugiau, nei galima rasti vadovėliuose ar enciklopedijose, todėl maloniai kviečiu jas aplankyti.
