2016 metų „Eurovizijos“ konkurso nugalėtoja Jamala tiki, kad muzika gali pakeisti pasaulį. „Pažiūrėkit, kaip garsenybės, kurias mato daugybė kitų žmonių, vienijasi... Nuo grupių „Pink Floyd“ iki „Måneskin“, Billie Eilish. Palaikymas – didžiulis“, – sako ji, už visokeriopą pagalbą dėkoja taip pat ir lietuviams.
Apie kasdienybę, kūrybą, požiūrį į kritiką dėl politinių vingių „Eurovizijos“ pasaulyje su „Midsummer Vilnius“ viešnia kalbasi Vaidotas Burokas.
Išsamiau – reportaže.
„Tai, ką dabar darau dėl Ukrainos, – tarsi misija. Po vasario 28-osios, kai atsidūriau Stambule, pradėjau, sakykime, nuosavą frontą. Organizavome daug konferencijų, renginių Ukrainai palaikyti. Rinkome lėšas humanitarinei pagalbai, vaikams. Prie šių veiklų prisijungė ir visa mūsų komanda. Aišku, dauguma draugų lieka Kyjive“, – sako Jamala.
Jos vyras nuo karo pradžios rinko lėšas karinei įrangai, aktyviai padėjo verslams, prisidėjo prie jų atkūrimo. „Visi savanorystės, taip pat ir mano kasdieniai darbai reikalauja palaikymo, pagalbos. Dviese su vyru darome viską, ką galime“, – sako Jamala.
Kalbėdama apie vykstantį karą, ji pabrėžia – kartais sunku paaiškinti žmonėms, ką tenka išgyventi esantiems Ukrainoje.
„Kasdien žūva vaikai ir moterys, kariškiai, kurie apskritai neturėjo būti kariais. Jie buvo šokėjais, programų vedėjais, gydytojais, kitų sričių atstovais. Jie nenorėjo šio karo, jo neprovokavo. Tai, ką matote dabar, – mūsų vieninga šalies gynyba. Šie žmonės mūsų pasididžiavimas. Dėl jų turiu galimybę čia su jumis kalbėti, laikytis savo fronte, dalydama interviu, koncertuodama, platindama istorijas, kurios vyksta mano šalyje... Įsivaizduokite, kasdien prabundi su žiniomis iš namų, kiekvieną minutę tikrini „Telegram“ arba kitus šaltinius... Neįmanoma pailsėti nuo karo, priprasti prie jo, neįmanoma atostogauti. Kasdien mėginu surasti žodžių, kaip paaiškinti žmonėms, ką reiškia pabusti ir girdėti, kaip skamba sirenos garsai, bėgti slėptis į rūsį... Tuo metu mūsų kariai fronte bando kuo nors apsigobti, kad tik galėtų sušilti“, – sako Jamala.
Paklausta, ar karas pažabojo kūrybą, Jamala atsako nuolat galvojanti apie naują turinį, dainas, tačiau prisipažįsta nesanti tas pats žmogus, koks buvo anksčiau.
„Mano dainos jau gali skambėti visai kitaip, nes pati esu kitokia. Kai renginiuose dainuoju savo dainą „1944“, į ją įdedu visą savo skausmą. Žinote, kai kurie žmonės gali apkabinti medį, kai kurie gali garsiai šaukti ir taip išleisti emocijas, o aš dainuoju. Tai mano ramstis. Per dainas atiduodu visą skausmą. Manau, muzikos poveikis mums yra žymiai didesnis, nei manome. Muzikuodami galime pasakyti svarbius dalykus, net ir sustabdyti blogį. Žinoma, tai nenutiks greitai, tai – ilgalaikis procesas. Vis tik atsidavimas šiam procesui turi būti šimtaprocentinis“, – tvirtina Jamala.
2016-aisiais, taip pat ir per šių metų „Euroviziją“ garsiai skambėjo aibė kritiškų komentarų, kad tai nebe dainų konkursas, o politinis renginys, tačiau Jamala, reaguodama į juos, sako: „Negalite kaltinti žmonių, kurie balsavo už grupę „Kalush Orchestra“, jei daina jiems patiko. Žmonės tiesiog nusprendė meile ir pagarba palaikyti pačią dainą, Ukrainą. Aišku, tiksliai negali žinoti, ką galvojo balsuojantieji, bet Ukraina nugalėjo. Viskas.“
„Beje, pirmiausia, ką pamatome prasidėjus „Eurovizijai“, tai į sceną žengiantys dalyviai, keliantys savo šalių vėliavas. Jei yra vėliava, yra ir himnas. Jei yra himnas – tai jau politika. Kai stovi ant scenos su vėliava – siunti žmonėms žinią: esu iš šios šalies. Ir tai nėra tik spalvos. Suprantu, kad kartais žmonės galvoja, jog „Eurovizijoje“ viskas yra muzika. Tačiau bet kokiu atveju negaliu atsieti savęs nuo asmeninės ir savo šalies istorijos“, – įsitikinusi Jamala.
Prisimindama savo pergalę „Eurovizijos“ konkurse, Jamala teigia, kad daina „1944“ siekė atkreipti dėmesį ir į tai, kas Ukrainoje prasidėjo 2014-aisiais. Pasak pašnekovės, tąkart Europa nesureagavo.
„2016-aisiais visiems jau buvo tas pats, visi apie tai buvo pamiršę. Europa šią okupaciją priėmė. Taip, pamiršo, taip jau atsitiko, ką padarysi. Dabar matome, kur mus atvedė toks abejingumas. Nesu politikė, bet tai, kas vyksta dabar, – aišku net ir vaikui. Tai absoliutus nesąžiningumas, kai kaimynas ateina pas tave ir sako: „O, man patinka tavo žemės dalis, aš noriu ją pasiimti.“ Vaikas, nesigaudantis politikoje, ir jis supranta, kad yra tam tikros taisyklės, susitarimai tarp valstybių, jų reikia laikytis... 2016-aisiais dainavau apie 1944-uosius, savo prosenelę, Krymo totorių likimą, skausmą... Ir taip, tai iš tikrųjų ir apie 2014 metų įvykius. Deja, daina šiuo požiūriu tąkart dėmesio neatkreipė. Tik dabar, kai keliauju ir rūpinuosi pagalba Ukrainai, visi man sako: „Dieve, Jamala, juk tu jau tada dainavai apie tai. Ir štai kas nutiko“, – sako Jamala.
„Kai dabar dainuoju tą dainą, ji skamba pernelyg skausmingai, pernelyg gyvai. Šiandien... ji atskleidžia visiškai kitą istoriją. Tiesa, skaudu. Esu ketvirta savo kartos moteris, priversta bėgti iš savo namų, palikusi viską. Tai absoliutus istorijos pasikartojimas. Tragiškas pasikartojimas to, kas vyko 1944-aisiais“, – sako Jamala.
Išsamiau – reportaže.
