Pristatyta autobiografinė pianistės Mūzos Rubackytės knyga „Gimusi po fortepijonu“. Joje – pasakojimas apie kelią į muziką, koncertų, gastrolių užkulisius, sovietinio ir Vakarų pasaulio susidūrimą.
Tarp Vilniaus, Paryžiaus ir Ženevos gyvenančios pianistės M. Rubackytės autobiografinė knyga prieš porą metų pirmiausia išleista Prancūzijoje. Keturiolika metų dėlioti prisiminimai, istorijos ir užrašyti pirmiausia prancūzų kalba.
„Kodėl? Todėl, kad tas Vakariečių naivumas ir mūsų istorijos, geopolitinių įvykių visiškas ignoravimas man parodė, kad reikia jiems per vieno žmogaus istoriją papasakoti, kas vyko mūsų šalyje. Visa knyga yra parašyta kaip šešių dalių simfonija. Parašyta keturiomis rankomis. Kartu su mano vyru, kuris darė mano interviu ir užsirašinėdavo mano interviu kelionėse, nes kitaip jis manęs pagauti negali. Ar lėktuve, ar traukiny. Ir toliau mūsų sekretorė spausdindavo, aš peržiūrėdavau ir visą tą permaldavau su savo padažu“, – pasakoja pianistė.
Lietuvišką šios knygos leidimą pianistė redagavo galvodama apie Lietuvos auditoriją – knygoje liko kiek mažiau politinio konteksto ir mūsų skaitytojams gerai žinomų datų. Taip pat prasiplėtė knygos dalys, pasakojančios apie Lietuvai ir asmeniškai pianistei svarbias asmenybes: kolegas, rėmėjus, buvusius studentus.
„Bet globaliai knyga – ta pati. Su ta pačia prizme – „Gimusi po fortepijonu“. „Gimusi po fortepijonu“ čia yra, be abejo, metafora, bet jis, tas instrumentas, atsirado man nuo pat gimimo. Aš grojau ir kitais instrumentais, bet tai – mano karalius“, – pabrėžia ji.
M. Rubackytė scenoje debiutavo būdama 7 m. Koncertas, kuriame ji skambino Haydną kartu su Lietuvos kameriniu orkestruu vyko Filharmonijoje. Fortepijono muzika M. Rubackytę lydėjo nuo vaikystės: ji augo su dviem pianistėmis ir pedagogėmis – mama Terese Gomolickaite-Rubackiene ir teta Irena Gomolickaite.
„Toks gana retas, nors pasitaikantis atvejis, kad šeimos nariai yra aukšto rango profesionalai. Plius, aš turėjau du, stereo tokį variantą. <...> Turėjau daug laimės turėti šias dvi dėstytojas, nes jos buvo nepaprasto skirtingumo, nepaprastai skirtingų atspalvių, įsitikinimų. Ir tai man parodė muzikinį pliuralizmą, aš neturėjau to antspaudo tokio tipiško sovietinio, kurį duodavo tik taip, o ne kitaip“, – nurodo pianistė.
Tačiau, anot pianistės, turėti dvi mokytojas ne visada būdavo paprasta: teta Irena dievino Vienos klasikus, o mama – didžiuosius romantikus. Todėl abi nuolat ginčydavosi, kurios „interpretacijos“ ją reikėtų mokyti.
„Vaikas groja ir aplinkui sėdi dvi profesionalės, su kova ir įtampa tarp jų pačių. Ir viena sako: ne, čia nepakankamai ritmiškai, o kita – ne, nepakankamai laisvai. Reiškia, aš, kaip vaikas, sukinėju galvą, galvoju, ką čia man daryt. Bet mano močiutė, klausydama iš virtuvės, sakė: palik tas beprotes, daryk, kaip tu nori. Reiškia, tie ginčai buvo neišsenkami, bet po truputį aš įgijau savo charakterį, nes reikėjo atsvaros toms labai stiprioms asmenybėms, su kuriomis aš gyvenau“, – prisimena pianistė.
Anot M. Rubackytės, pianistas – muzikos kūrinio vertėjas. Todėl jai svarbu ne tik tiksliai atlikti kūrinį , bet ir pripildyti jį asmeninių išgyvenimų, patirties. Dalis to, kas suskamba jos atliekamuose kūriniuose, – autobiografinėje knygoje.
