Jei buvote Vilniuje, neabejotinai esate praėję ir barokinę Šv. Kotrynos bažnyčią. Istoriškai čia yra buvę ir maldos namai, ir butai, ir net sandėliai, o dabar čia ateinančius pasitinka atlikėjų kuriami muzikos garsai. Gidas Paulius Zaveckis nuima Kotrynai kaukę ir kviečia įminti kelias jos paslaptis.
„Noriu pakviesti pasivaikščioti po bažnyčią ir dalį benediktinių vienuolyno bei pažinti čia esančius slėpinius“, – siūlosi P. Zaveckis.
Jis pasakoja, kad dabartinės bažnyčios istorija prasideda apie 1620-uosius, kai didikų Horodeckių šeimos pakviestos čia atvyksta seserys benediktinės.
„Kotrynos bažnyčia unikali tuo, kad jos dalyje perestroikos laikais atlikti archeologiniai kasinėjimai ir tai parodė, kad po šita bažnyčia buvo metalurgijos centras, rasta spalvotų metalų lydymo krosnis. Manoma, kad teritorija ištuštėjo po 1610-ųjų Vilniaus gaisro, kadangi radinius visai neblogai datuoja čia rastos monetos. Na, ir benediktinės, spėjama, atsikėlė čia į gana tuščią teritoriją. Kai vėliau fundatoriai nupirko, suteikė joms šias žemes, vienuolynas tiesiog statėsi šioje vietoje“, – pasakoja gidas.
Iš pradžių bažnyčia buvo gana nedidelė, dalis jos įkomponuota į dabartinę bažnyčią. Pasak jo, bažnyčios likimas nelepino.
„Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną užrašą. Jis skamba, manyčiau, labai pranašiškai ir grėsmingai. Tai yra citata iš Naujojo Testamento: „Ar jūs žinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena dievo dvasia, ir tie, kas niokos Dievo šventovę, tie patys bus suniokoti“, – skaito P. Zaveckis.
Gido teigimu, bažnyčia ir vienuolynas stipriai nukentėjo 1655-aisiais per vadinamąjį maskvėnų tvaną, po beveik šimtmečio sekė didysis Vilniaus gaisras, po kurio bažnyčia įgijo dabartinį pavidalą, vėliau atėjo ir vadinamasis napoleonmetis.
„Vienuolyno patalpose įrengiama karo ligoninė, o bažnyčioje minima, kad vaistų sandėlius ir amžininkai mini, kad po viso to napoleono karių išsikraustymo, 7 metai užtrunka, kol bažnyčia ir vienuolynas įgyja įprastinį pavidalą“, – teigia gidas.
Kotrynos bažnyčia unikali simboliais, saugančiais nuo maro ir kitų užkrečiamų ligų. Pašnekovas juokauja, kad ir nuo kovido.
„Nesename kontekste verta paminėti vadinamą karavakos kryžių arba karavyką, jis matomas virš vieno šoninių altorių. Teigiama, kad šis kryžius tikrai saugojęs nuo maro, nuo kitų ligų“, – pasakoja pašnekovas.
„Į vargonų chorą vienuolyno laikais pasauliečiai negalėjo patekti, čia jau buvo vienuolių zona. Tačiau, nepaisant to, 19 amžiuje benediktinių vienuolyne, esančiame šalia bažnyčios, buvo pakankamai moterų pasauliečių. Jos buvo atsiunčiamos čia atlikti atgailą, už įvairius moralinius nusižengimus, tarp jų būta ir politinių kalinių“, – teigia P. Zaveckis.
Gidas pasakoja apie filantropę Antaniną Sniadeckienę, inicijavusią 1831 metų sukilimo dalyvio Simono Konarskio palaikų perlaidojimą.
„Už tai ir už kitų sukilėlių rėmimą ji buvo nuteista ir dalį šitos bausmės turėjo atlikti benedikitnių vienuolyne. Tačiau bausmė nebuvo labai griežta. Ponia buvo vyresnio amžiaus, netgi išsiprašė teisę kartą per savaitę iškeliauti į miestą pakvėpuoti grynu oru, ją turėdavo lydėti policijos eskortas“, – sako gidas.
Bėgant metams, keičiantis valdžioms, keitėsi ir pati bažnyčia. Gidas pasakoja, kad per sovietų okupaciją įrengtas 77-u numeriu pažymėtas butas, čia išlikę ir to laikotarpio interjero dekoro elementų.
„Vienuolyno laikais, manoma, čia buvo vienuolių koplyčia. Norėčiau atkreipti dėmesį į freską, jos motyvą, manoma, kad tai yra vadinamoji pergolė. Tai tokia tarsi sodų, parkų konsturkcijos dalis, dažnai apželdinta dekoratyviniais augalais. Jei įsižiūrėtume atidažiau į lapiją, pamatytume vynuoges. Naujajame Testamente labai gražiai Kristus yra palyginamas su vynmedžiu, o tikinčiųjų bendruomenė, tikintieji – su vynmedžio šakelėmis“, – teigia pašnekovas
Atgavus nepriklausomybę bažnyčia buvo restauruota, bet prie pirminės paskirties nebegrįžta. Dabar po skliautais jau ne vienus metus skamba nebe maldos, o muzikantų klausytojams dovanojama muzika.
Plačiau – birželio 9 d. laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše.
