Pianistės Mūzos Rubackytės biografijoje – turtingas repertuaras, ryškiausios pasaulio koncertų salės, susitikimai su talentingiausiomis muzikos asmenybėmis, o kas nutinka, kai koncerto šurmulys nurimsta? Kiek darbo ir jėgų tenka įdėti tam, ką žiūrovai išvysta scenoje? – klausiama leidyklos „Tyto alba“ LRT.lt portalui parengtame tekste.
Apie tai atvirai autobiografijoje „Gimusi po fortepijonu“ pasakoja pasaulinio garso pianistė. Knygoje – gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse, neretai dramatiškos ir kartu juokingos, jaudinančios staigmenos užkulisiuose, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai.
Kviečiame į knygos pristatymą ir susitikimą su M. Rubackyte birželio 13 d., pirmadienį, 17.30 val. Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje. O susitikimo belaukiant, kviečiame skaityti knygos ištrauką, kurioje M. Rubackytė atskleidžia griežtą savo dienotvarkę prieš koncertą.
***
„Gaveau“ avantiūra
Vienos įsimintiniausių mano karjeros akimirkų – koncertai „Gaveau“ salėje. Paryžiaus „Gaveau“ – viena autentiškiausių tarptautinę reputaciją pelniusių koncertų salių, garsėjanti puikia akustika ir grožiu. Priešingai nei kitų salių, kur esu kviečiama direkcijos ar prodiuserių, šios salės veikla yra privačių žmonių rankose. Taigi, ją reikia nuomotis – sumokėti didelę sumą, kad būtų galima surengti koncertą, ir pačiam pasirūpinti reklama, kad netektų groti tuščioje salėje! Nieko nuostabaus, kad niekada nė nekilo mintis pačiai organizuoti ir groti rečitalio „Gaveau“!
Per vieną koncertą susipažinau su anglu Ivanu Bealu ir jo žmona prancūze Renée. Juodu iškart susižavėjo mano muzika ir nusprendė remti mano artistinius projektus. Pirmiausia surengė keletą mano rečitalių Londone – ten jie valdo daug knygynų bei žaislų parduotuvių ir turi platų pažįstamų ratą. Londono „Wigmore“ salė panaši į Paryžiaus „Gaveau“, tik mažesnė. Ji – nelyginant brangakmenių skrynia ir pasižymi išskirtine akustika. Bičiulis Ivanas Bealas prodiusavo šešis mano rečitalius. Kiekvienas jų buvo įrašytas ir išleista plokštelė. Pasitelkiant mūsų ambasados Didžiojoje Britanijoje logistiką po koncerto kaskart buvo rengiamas nuostabus priėmimas, skirtas Lietuvos įvaizdžiui stiprinti. Rinkosi labai gausi publika – muzikos žinovai ir daug draugų. Matydamas tokį pasisekimą, vieną dieną Ivanas pasiūlė:
– Ar nenorėtum pagroti Paryžiuje, „Gaveau“ salėje?
Labai sujaudinta keletą minučių pasvarsčiau ir su įkarščiu atsakiau:
– Tai būtų nuostabu!
Taip prasidėjo „Gaveau“ avantiūra!
<...>
Iki koncerto likus vienai dienai, apsistojau viešbutyje, įsikūrusiame tame pačiame rajone kaip ir „Gaveau“ salė: norėjau atsiriboti nuo visų galimų kasdienių problemų. Visada taip elgiuosi net ir tuose miestuose, kuriuose turiu nuosavą butą. Šį ritualą pradėjau Vilniuje, kad man netrukdytų skambantys telefonai ir aplinkiniai nekeltų įtampos. Elektros gedimas ir užlietas butas nemalonūs visiems, bet koncerto dieną apie juos negali būti jokių kalbų. Išjungiu telefoną ir nebeskaitau elektroninių laiškų.
Alainas būna šalia, spinduliuoja užkrečiama ramybe ir kiek įmanydamas man padeda prieš koncertą – ypač pasiruošti pagal įprastą ritualą. Keliuosi vėlai ir pasimėgauju karšta atpalaiduojančia vonia. Einu prie fortepijono apšilti ir repetuoju, kol technikai ruošia mikrofonus. Vienuoliktą valandą įrašau visą rečitalį, – tai sunki užduotis, nes groju viena, be publikos ir šiek tiek jaudindamasi prieš artėjantį vakarą. Taip pat stengiuosi per generalinės repeticijos įrašymą neatiduoti visos energijos, kad jos nepristigčiau per vakaro rečitalį ar koncertą ir nepavargtų rankos. Baigusi įrašinėti, ko nors lengvai užkandu, nes mano skrandis prieš koncertą nėra talpus. Būtina vengti riebių maisto produktų arba – dar blogiau – tokių, nuo kurių sutriktų virškinimas, kiltų alergija arba pasireikštų intoksikacija.
Paskui ilsiuosi: paprastai keturiasdešimt penkias minutes nusnaudžiu. Po pietų dar valandėlę pagroju tuščioje salėje, kad būtų galima sureguliuoti apšvietimą. Auga įtampa; kita vertus, stengiuosi jai nepasiduoti, pakeisti ją į pozityvų pakylėjimą ir džiaugtis artėjančiu koncertu. Alainas neša mano lagaminą, rūpinasi koncertiniais drabužiais; kalbamės nedaug – jis rodo man kelią gatvėje, užkulisiuose, o aš einu lyg sapnuodama, užsisklendusi savo pasaulyje. Iki rečitalio likus porai valandų einame suvalgyti makaronų be nieko: prieš grojant labai svarbu sukaupti angliavandenių atsargų. Į rečitalį žvelgiu kaip į sporto rungtynes, tad, kaip ir atletai, valgau makaronų, kad užtektų energijos visam koncertui.
Viešbutyje prigulu kokias dvidešimt minučių pailsėti. Kartais net sugebu numigti, – visada nustatau žadintuvą, kad nereikėtų patirti dar didesnio streso. Jei tik įmanoma, apsistoju viešbutyje kuo arčiau salės: ne kartą teko su vairuotoju įstrigti eismo spūstyje… Savitvardai tai ne į naudą!
Atvykstu likus valandai iki koncerto ir einu į savo artistinį kambarį. Ramiai apsirengiu. Man dažnai prireikia pagalbos užsisegti visas sagas ir kabliukus – jų daugybė. O šį vakarą – ypač, nes grosiu su savo garsiąja karališkosios mėlynos spalvos suknele, Benoît auskarais ir Pelenės bateliais.
Kambaryje apie dvidešimt minučių pagroju, kad apšilčiau, ir atlieku keletą gilaus kvėpavimo ir autohipnozės pratimų: jie labai padeda valdyti įtampą. Visada sukalbu maldą ir susitelkiu.
Koncertas „Gaveau“ salėje – dar didesnis stresas, nes pasiruošimo krūvis yra dvigubas: reikia ir parengti meninę programą, ir pasirūpinti logistika. Lengviau atsikvepiu – salė pilna: atėjo draugai, pažįstami, daug žurnalistų. Man atrodo, kad jie manęs laukia ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Tikinu save, kad čia nieko ypatingo, kad jau seniai esu pratusi prie rečitalių. Vis dėlto kiekvieną sykį gniaužia nerimas ir pašėlusiai daužosi širdis. Laukiu užkulisiuose, lėtai įkvepiu ir pagaliau žengiu į sceną. Kartais trinkteliu per petį scenos darbuotojui – nelyginant sportininkas, einantis į aikštę, – ir paprašau jo taip pat pliaukštelėti ir man.
Atsidūrusi scenoje žingsniuoju ryžtingai, iškėlusi galvą, išdidi, besišypsanti… Atiduosiu visą save, viską, ką turiu geriausia. Pirmosios natos nepaprastai svarbios: turiu prikaustyti salės dėmesį. Viskas vyksta gerai, visiškai susitelkiu į savo interpretaciją. Esu taip gerai pasirengusi, kad man nekyla nei techninių sunkumų, nei muzikinio teksto problemų. Beje, į gastroles niekada nesivežu natų: jeigu jų reikia, vadinasi, nesu pakankamai pasirengusi.
Mano pasirinkta Schuberto Sonata a-moll mane labai įkvepia. Visa širdimi išgyvenu savo atliekamą muziką… ir leidžiuosi į lyrinę, dvasinę kelionę. Jaučiu, kad publika klausosi manęs aktyviai, salėje tvyro spengianti tyla: tai rodo, kad man pavyko juos sujaudinti. Daug ką atskleidžia ir plojimai. Artisto uždavinys – užmegzti ryšį su publika, patirti su ja bendrystę. Liszto perdirbtos fortepijonui Schuberto dainos – tikri šedevrai. Mintyse girdžiu tų dainų žodžius ir stengiuosi, kad mano fortepijonas dainuotų. Aš ir fortepijonas tampame viena, tai nebe „instumentas“, o veikiau mano pačios tęsinys. Kartu su jo stygomis virpa ir manosios. Atlieku keletą dainų, publika jas labai mėgsta, – visi žino „Ave Maria“ ir „Girių karalių“.
Pačiu laiku skelbiama pertrauka: po penkiasdešimt minučių trukusio grojimo – vis dėlto tam reikia daug ir fizinių, ir protinių pastangų – esu kiaurai šlapia ir išsekusi. Suknelę išdžiovinu plaukų džiovintuvu arba kartais persivelku kita, geriu daug vandens, suvalgau bananą, grūdų batonėlį ir prigulu nusnausti. Jei šalia yra Alainas, pamasažuoja man rankas, – kaip pats sako, tarsi būčiau boksininkė! Jis manęs beveik nekalbina, visada būna sujaudintas mano muzikos, ypač per rečitalį. Alainas man suteikia ramybės ir dažnai primena, kad labai manimi didžiuojasi. Pertraukai artėjant prie pabaigos, jis išeina pas mūsų draugus. Į „Gaveau“ net iš Šveicarijos atvyko jo tėvai, – mes labai artimi, tad buvau labai sujaudinta, kad jie atvažiavo. Alaino tėvai – melomanai, abu vis dar groja: mama Lotti skambina fortepijonu, o tėtis, buvęs pediatras Louis, griežia smuiku.
Po pertraukos viskas taip pat – toks pat nerimas, toks pat jaudulys. Grįžtu su tokiu pat įkarščiu ir džiaugsmu, lyg dar nebūčiau grojusi. Jaučiuosi gerai ir antrą dalį pradedu nuo kitų Schuberto dainų – labai gilių, dramatiškų, dvasingų. Publika klausosi sulaikiusi kvapą, aš lengvai užgaunu klaviatūrą, ją glamonėju, salėje visiškai tyku. Pereinu prie kolosalios Liszto Sonatos h-moll ir dabar jau groju savo gyvenimą. Toje sonatoje yra visko – romantinė Margaritos meilė, apgailestavimai, žlugęs gyvenimas, Fausto neviltis, Mefistofelio įkūnytas velnias. Grodama velnio liniją įsisiautėju, skambinu taip greitai, su tokiu įsiūčiu, kad net pati išsigąstu.
Vėliau mane pakeri Margaritos moteriškumas, paskui kyla filosofinių klausimų: kas aš, kur einu? Staiga prasiveržia gyvybė, vėl suskamba velnio atgarsiai, bet nusileidžia ir viską apgaubia dangiškas grožis. Galiausiai malonės akimirką kaip per stebuklą švelniai pakinta harmonija, įsižiebia grožis, nušvinta palaima, mano akyse žiba ašaros, kūrinį baigiu labai žema nata, kuri nuskamba it koks klaustukas… Ore pakimba neatsakytas klausimas… Lieku suakmenėjusi, nejudu… Niekas nedrįsta nė krustelėti. Paskui lėtai atsigręžiu – man reikia grįžti į žemę – nusišypsau… ir ima griaudėti audringi plojimai. Ramiai nusilenkiu, mėgaujuosi šia akimirka, jaučiuosi laiminga. Dirbu šį „darbą“ tam, kad galėčiau išgyventi tokias gražias gyvenimo istorijas.
– Ar pavyko? – klausia manęs salės darbuotojas.
– Verčiau klauskite, ne ar pavyko, o ką išgyvenau!
Gavau daug gėlių iš draugų ir gerbėjų – ne visus juos pažįstu. Po didelę puokštę padovanojo Alainas, Ivanas ir Renée, pati Lietuvos ambasadorė įteikė alyvų, mėgstamiausių mano gėlių. Jaučiuosi priblokšta: visa salė stovi ir garsiai šaukia „bravo“. Visas šešias puokštes atsargiai padedu ant žemės prie fortepijono ir vėl atsisėdu. Turiu susikaupti. Salė staiga nutyla. Bisui groju Liszto „Meilės svajas“ – šį kūrinį skiriu savo meilei ir visiems žmonėms, kuriuos myliu. Mintyse aidi eilės: „O, mylėk, kol gali mylėti, o, mylėk, kol nori mylėti.“ Publika nepaleidžia manęs nuo scenos, sugroju dar vieną bisą ir leidžiu suprasti, kad per dviejų valandų rečitalį jau viską pasakiau.
Ivanas surengė nuostabų priėmimą draugams, – susirinko daugiau nei du šimtai žmonių. Vakaras po koncerto – tiesiog magiškas, visi veržiasi su manimi šnektelėti, pasakyti, kokie jie sujaudinti; kai kurie net nebeįstengia kalbėti, ašaros jiems gniaužia gerklę; visi man reiškia dėkingumą ir šiltus jausmus. Man būtinos tokios akimirkos su publika. Ilgai daliju autografus, ant rečitalio programėlių ar kompaktinių plokštelių viršelių rašau keletą malonių žodžių, skirtų kiekvienam asmeniškai.
Po priėmimo su artimiausių draugų būreliu išvykstame išlenkti po paskutinę taurę. Vėl prisimenami visi muzikos sužadinti jausmai. Suvokiu, kaip smarkiai man pasisekė, kad esu taip palaikoma, kad scenoje atidavusi visą save atgal gaunu tiek daug meilės. Kokia graži gyvenimo dovana! „Gaveau“ buvo neįtikėtina patirtis ir nuostabi avantiūra. Nuo tada „Gaveau“ salėje koncertuoju kas antrus metus.
