„Nors dabartinė Rusija man visada buvo atgrasi ir šlykšti šėtono imperija, vis dėlto galvojau, kad šėtonas, nors ir būdamas antagonistas viskam, kas moralu ir žmogiška, vis dėlto turi šalto racionalumo ir proto likučių. Turėjau naivių iliuzijų, kad jis skaičiuoja, kad Rubikono neperžengs ir nepradės makabriško Armagedono. Peržengė, ir patyriau bene sunkiausią sukrėtimą gyvenime“, – teigia 58-ojo „Poezijos pavasario“ laureatas Liudvikas Jakimavičius.
– Pakvietęs jus į šį pokalbį, tik vėliau sumojau, kad nepasveikinau tapus šiųmečio „Poezijos pavasario“ (PP) laureatu. 58-uoju. Tad tai dabar ir darau: man regis, išleidote daugeliu atžvilgių gražią knygą, jau pavydžiu sau tų valandų, kai įsigavo pirmieji jos įspūdžiai. Į ką atkreipiau dėmesį? Kad autoriui rūpi pastanga liudyti savąją kiltį, jaustis saitu su išėjusiais, įsitvirtinti savo žemėje, net jei poezija ir gyvenimas išvijo iš gimtųjų namų. Ar rūpi?
– Ačiū už sveikinimus. Tebeabejoju, ar esu jų vertas, bet jei jau taip atsitiko, tai reikia įsijausti į nedėkingą laureato vaidmenį ir progą. Tikiuosi kaip nors peršokti švenčių barjerą stipriai nenukentėjęs ir nesusikūlęs it kliunkis kiaušinis.
Mano rūpesčių diagnozę nustatei bemaž teisingai, tik norėčiau mažumėlę ją pakoreguoti. Tai, ką pastebėjai, labiau siekiamybė, nei atsitikęs faktas. O apie savo rūpestį esu parašęs eilėraštį ir įspraudęs į „Paliktas paletes“. Pats į save dažnai žvelgiu su atlaidžia šypsena, ironizuoju, kad ir skaitytojas nežvelgtų į mano kuriamą personažą kaip į nuobodybę rimtuolį – perdūną ir moralistą, atrodantį grėsmingai. Gal kartais ir pavyksta. Štai tas eilėraštukas:
Norėjau rūpintis
visais ir viskuo.
Dabar raktu kiauroje kišenėje
visą dieną rūpinausi,
kad nepamesčiau,
tikrinau,
ar yra savo vietoje,
buvo,
bet pamečiau –
rupūžiokas išslydo.
– Pasakysiu kiek keistą įžvalgą: esate pirmasis karo laiko PP laureatas. Duok Dieve, gal ir paskutinis. Nors tų karų per 60 festivalio metų būta daug, vis dėlto į šį, neverta nė minėti, esame įtraukti kaip reikiant. Iš esmės paimti įkaitais. Kokiomis nuotaikomis gyvenate po vasario 24-osios?
– Duok Dieve, kad kitų metų „Po Pa“ vyktų nebe karo sąlygomis. Stumiu tolyn iš galvos mintis ir įkyrias nuojautas, kad tai, kas vyksta, yra tik žiedeliai ir didelės pasaulinės katastrofos prologas. Vasario 24-oji užgriuvo mane netikintį, kad tokie dalykai gali įvykti. Nors dabartinė Rusija man visada buvo atgrasi ir šlykšti šėtono imperija, vis dėlto galvojau, kad šėtonas, nors ir būdamas antagonistas viskam, kas moralu ir žmogiška, vis dėlto turi šalto racionalumo ir proto likučių.
Turėjau naivių iliuzijų, kad jis skaičiuoja, kad Rubikono neperžengs ir nepradės makabriško Armagedono. Peržengė, ir patyriau bene sunkiausią sukrėtimą gyvenime. Tiesiog nokautą, iš kurio negaliu pabusti iki pat šiandien. Paslikas griuvo mano tikėjimas, kad žmogaus pavidalą turintys gyviai turėtų turėti ir kokių nors žmogiškumo bruožų. Pasirodo, klydau. Prasikrapštau iš akių traiškanas ir vis dar negaliu patikėti, kad visai šalia mūsų gyvena orda, gentis iki žmonių. Beje, ne tik šalia mūsų, bet ir tarp mūsų. Jei ta tauta taip save teigia ir pozicionuoja, ji neverta vadintis žmonių tauta, o yra padarų, iki žmonių padermė. Tolokai iki beždžionių ir iki kiaulių.
– Premijuotos knygos nugarėlėje pateikiamas autoriaus žodis, cituoju ištrauką: „Žinau, kad reikės pasiaiškinti, – ką turėjau galvoj, ką šia knyga, vienu ar kitu eilėraščiu norėjau pasakyti, ką ji man pačiam reiškia?..“ Ar galima sakyti, kad nujautėte, jog tų klausiančiųjų šįkart bus daugiau nei įprastai? Ar skaudu likti nepaklaustam, kai išleidi naują knygą?
– Atvirai pasakysiu – nenujaučiau.
Geras klausimas dėl pastebėjimo. Kiekvienam kūrėjui svarbu, kad jo sukurtas dalykas – pastatytas namas, pagimdytas vaikas, pasodintas medelis – būtų kitų pastebėtas ir pagirtas. O meno kūryba – ypač. Meluoja tas, kuris sako, kad jam nesvarbu, kad jis nelaukia atgalinės pašnekovo reakcijos. Kūryba, kaip besakytum, juk yra dialogas, ir to iš jos tikimasi, kai skiriamas valstybės finansavimas.
Jei kuri monologus pačiam sau, tai būk malonus, leiskis tuos monologus iš savo kišenės. Kodėl turėčiau aukoti pinigus už tavo narciziškus įnorius? Gal geriau juos skirsiu hospisui ar vaikų globos namams, kur auka bent jau turi akivaizdžią prasmę. Taigi, atsako visados lauki, ir smagu jo sulaukti, nes tai patvirtinimas ir paguoda, kad tai, ką darai, turi kokią nors prasmę.
– Ar nebaugu prabėgusio laiko? Tiksliau, kiek jo prabėgo ir kaip viskas pasikeitė – viduje ir aplinkui?
– Prabėgusio laiko visai nebaugu. Kodėl turėčiau bijoti, ko nebėra. Tiesa, žmonės bijo visokių vaiduoklių, kurių irgi nėra, bet man kažkodėl jie dar nesivaidena. Labiau bijau ateities, kuri jau dabar mus glumina makabriškais siurprizais.
– Skaitau jūsų biografiją – kiek įsimintinų, sakyčiau, iškilių darbų! „Gaisrininkų legendos“, „Šėpos“ teatras, „Popiežius ir pasaulis“, taip pat visos „TV juokų laidos“, kaip sako Valentinas Sventickas. Bet ar apie visa tai paklausi? Užtruks, todėl susituriu ir klausiu taip: ar neapima jausmas, kad į dabartį, jei nori būti suprastas, jau reikėtų kalbėti, kreiptis kitaip, kitais žodžiais, kitomis sintaksinėmis struktūromis?
– Viskas savo laiku. Šia prasme esu fatalistas. Savo laiku šmaikštavau, taip buvo lemta, kad kūriau gal groteskiškesnį pasaulį, ir tie šmaikštesni mano kūrinėliai turėjo paklausą. Kai kurie dalykai ir šiandien dar kiek aktualūs, jei žmonės juos prisimena. Pažiūrėsim, kaip bus po šimto metų? Šventai tikiu, kad tikrai pamatysime iš ten, iš belaikės erdvės, ir galėsime tuos reikalus aptarti kitame interviu, skirtu kitam adresatui.
– Į ką savo poezija kreipiatės jūs? Ką šiandien norėtumėte pasakyti bendraamžiams, taip pat jūsų mokyklą baigiantiems abiturientams? O išėjusiems draugams?
– Kuriu paprastiems žmonėms, panašiems į mane. Tad ir knygelę rašiau kuo paprastesniais žodžiais, kad žmonės suprastų, kad nepradėtų galvoti, jog poezija tolydžio virsta neiššifruojamų rebusų zona. Vengiau „literatūrščinos“, neaukojau turinio dėl gražesnės formos ir teksto plastikos. Todėl gal kai ką stebina, kad tie mano tekstai neįprasti akiai, per paprasti, balansuojantys ties ne literatūros riba. O man visados buvo įdomu tos ribos link eiti ir kaip kokiam plokščiažemininkui patyrinėti, kas yra ten, kur pasaulis baigiasi ir prasideda nežinia kas.
Savo išėjusiems draugams noriu pasakyti: gaila, kad per anksti išėjot, labai jūsų pasiilgstu, sapnuoju. Noriu pasikalbėti ir patikinti, kad greit susitiksim. Savo išėjusiems mokytojams noriu paatvirauti, kad jų pamokų nepamiršau ir tebesu prisiinkaravęs prie vertybių, kurias jie man diegė žodžiu ir savo buvimu. Klausite, kas tokie tie mokytojai? Nepradėsiu vardyti nuo Homero – neįsitektume interviu formate. Paminėsiu tik keletą, su kuriais teko gyvai susitikti ir bičiuliškai pabendrauti. Marcelijus Martinaitis, Henrikas Nagys, Sigitas Geda, Henrikas Čigriejus, Judita Vaičiūnaitė buvo mano mokyklos mokytojai ir geriausi mano draugai. Tikra Dievo dovana, kad teko su jais susitikti.
Neįstengiu sumoti, ką pasakyti moksleiviams. Prisipažinsiu, jaunosios kartos nepažįstu. Kaltas. Todėl bijau ką nors patarinėti ar linkėti, kad nepasirodyčiau nei į tvorą, nei į mietą. Gal vieną dalyką vis dėlto patarčiau. Nebūkite konformistai. Jei manote ir pragmatiškas protas jums sufleruoja, kad prisitaikymas prie konjunktūros yra gera ir naudinga laikysena, tai manykite iš naujo ir tiek kartų, kol suprasite, kad buvote kvailys ir kad pragmatika nėra visų gėrių matas. Ypač kol esi jaunas.
– Jums buvo labai netolimas toks fenomenas kaip teatras. Ar dar tebėra, nenutolo? Už kurį pastarojo laiko spektaklį galėtumėte atsigulti scenos kryžiumi?
– Tikrai taip, buvau ir iki šios dienos likau žmogus prie teatro. Personažas, snaudžiantis už kulisų. Kiekvieną reiškinį, net menkiausią kūrinėlį, vertinu sverdamas, kiek jame yra dramaturgijos, draminės kolizijos. Be jos pasaulis būtų iki koktumo pilkas ir nuobodus, rutininis. Teatras per pastaruosius metus stipriai transformavosi ir keitėsi, ir mano akiai ne pačia geriausia kryptimi. Kartais pabendrauju su jaunais režisieriais, jie pasijuokia iš mano seniokiškų, „čemodaninių“ įsivaizdavimų, kad teatras be geros dramaturgijos negali būti gyvas.
Jie sako: „Tokio teatro jau seniai nebėra. Kaip paseno postmodernizmas, dabar jau sensta postpostmodernizmas, taip paseno ir klasika su visais ten šekspyrais ir čechovais. Na, o man atrodo, jei spektaklis nebegali išsiversti be ekranų, kamerų ir specialiųjų efektų, tai kažkas su juo negera atsitikę. Jis tolsta nuo prigimties ir darosi panašus į kažkokią plokščią beletristinę laikraštieną, nykias žmogaus kompleksų dekonstrukcijas ir pigų psichologizmą. Jei pats teatras save reflektuotų, pamatytų, kokia lėkšta ir suvaidinta dažnai yra jo siunčiama žinia žiūrovui.
– „Vai tai tai, vai tai tai, dega namas, ar matai? Gal ir dega, gal ir ne...“ „Meski akmenį, vaikine, – kaip tavęs aš nekenčiu“. Tai buvo mūsų studijų metų folkloras. Bet laikai keitėsi, gaisrininkai virto ugniagesiais, taip pat keitėsi, trumpėjo ir gesinimo skysčio įsigijimo laikas. Kokią arbatą šiandien gurkšnojate kurdamas? Ir, po šimts, prašau jau pasidalyti geru šaltibarščių receptu!
– Pridurkime dar išmintingiausią gaisrininkų patarlę: „Ko skubėti kaip į gaisrą, jei tik vienas namas dega“, ir turėsime tikrą „vai tai tai“. Laikai iš tikro keitėsi, bet kai kas liko vietoje kaip įkalta. Žmogaus prigimtis nesikeičia, tik kartais ima dominuoti gyvuliškieji jos pradai, visokius dvasingumus nustumdami į paraštes. Po to įvyksta dideli nusivylimai, potrauminės tuštumos ir neurozės, kol vėl grįžtama į normalumo būseną, jei nebuvo galutinai ištrinta kultūrinė atmintis ir pasiektas nebesugrįžimo taškas.
Mano galva, jei dar prisimenate sentencijas iš „Gaisrininkų legendų“, vadinasi, jos dar aktualios ir šiandien. Lygiai kaip nepraranda aktualumo šaltibarščių receptai, kurie galėtų būti statomi postpostpostmodernaus teatro scenose. Gal už spektaklį, pastatytą pagal šaltibarščių receptą, ir gulčiausi ant scenos kryžiumi, bet šiandien toks dar nepastatytas. Prisiek, kad niekam nesakysi. Išduosiu tau paslaptį – tiesiog nekenčiu šaltibarščių.
Gerai dešimties vyrų kompanijai užganėdinti reikėtų mažiausiai kibiro šaltibarščių, o kibirui šaltibarščių reikia bent penkių litrų kaimiško gabalinio rūgpienio, trijų litrų virinto vandens, poros litrų marinuotų, stambia tarka tarkuotų burokėlių, gero pundo krapų, dviejų pundų svogūnų laiškų, penkių vidutinio dydžio tarkuotų šviežių agurkų, nuplikytų dilgėlių savo nuožiūra, saujos druskos, penkių virtų kaimiškų kiaušinių, o garnyrui – keturių kilogramų virtų arba skiltelėm ar lazdelėm paskrudintų aliejuje bulvių.
Įsidėmėkite, kad geriems šaltibarščiams visai nereikia pipirų, nors tikriems ukrainietiškiems barščiams jie būtinas ingredientas. Nepasimaukite dėl pavadinimų sąskambio panašumo. Susipirkite ir prisiskinkite reikiamą kiekį subproduktų, ir pirmyn. Atėjo pats šaltibarščių sezonas, kuris Lietuvoje truks nuo „Poezijos pavasario“ iki pat „Poetinio Druskininkų rudens“.
– Paskutinis klausimas: kas jūsų Lietuvoje iki šiol nenustoja siutinti?
– Nenustoja siutinti Lietuvoje ir ES prastėjantis alaus skonis. Mokslo pažanga ir naujosios technologijos alaus skonio prastėjimui „pasitarnavo“ tiesiogiai. Alus pasidarė sintetinis, neskanus ir nebegeriamas tų, kurie ką nors apie tikrą alų išmano. Todėl galutinai sugriuvo mano pasitikėjimas mokslu grindžiama pažanga ir tos pažangos rezultatais. Todėl ir mečiau gerti birzgalą, vis dar tebevadinamą alumi. Ir iš tikro sakau jums, kad tai mane erzina ir ne juokais piktina. Galėčiau pasakyti ir riebiau, bet tiek to, kitą kartą ir kita proga. O šia proga nusišypsokime, kol dar galime.
Kviečiame skaityti L. Jakimavičiaus eiles:
Nuo ko viskas prasidėjo
Buvau gal trejų
tolokai nuėjęs už daržinės, už daržų.
Prieš akis atsivėrė
padūmavęs, mėlynas Alanto slėnis –
buvo saulėtas vasaros pavakarys.
Neįtikėtina vaiskuma – apsvaigau,
pasiklydau smilgų lauke.
.
Tai tada pirmąsyk supratau,
Kad aš čia esu,
Kad aš esu aš,
Ir tada pirmąsyk nuliūdau.
.
Sugrįžau
Aš ir vėl
su savo vaikystės dviračiu –
su tuo,
atsispindinčiu tvenkinio vandeny
kitame krante,
kur meškerioja
atsispindintis vaikas,
pakrantėj numetęs dviratį,
rugpjūčio saulei
leidžiantis už debesų.
.
Ryto klientas
Tuščios gatvės,
tuščios kavinės –
snūduriuoja kepėjas
su baltu, pilnu sapnų kepelūšu –
blynelių su sūriu,
ir banguojančią jūrą ąsoty!
x x x
Stoviu prie vandenyno,
Tolėliau –
mano moteris stovi prie vandenyno –
žiūri į tolį.
.
Žiūriu į moterį
ir matau vandenyną
jos akimis.
.
Laiminga diena
Nieko gero
Ir nieko blogo
niekam šiandien nepadariau,
.
tik buvau išėjęs į gatvę
ir nusišypsojau.
xxx
Juodieji strazdai strazdanoti
baigia nulest mano vynuoges.
Ale kokie egoistai,
nė kekės man nepaliko,
.
O aš juos visą vasarą
šitaip mylėjau.
xxx
Veždavau tėvą
sodybon prie avilių –
buvo didelės pauzės tylos –
pats sau spėliodavau,
ką jis galvoja
apie mane?
.
Ir dabar,
kai važiuoju prie tuščių avilių –
iš ten,
ką
apie mane jis galvoja?
xxx
Tos mažos stotelės,
kuriose traukiniai nesustoja,
pačios gražiausios,
kaip ir tos moterytės,
stovinčios paryčio migloje –
geltona lazdele
palydinčios tolin
nubildančius
mūsų gyvenimus.
.
Kuliai
Ekleziasto vėjas
senatvėj
tave atbloškia
kaip varną į paliktą lizdą
.
sulytu plasnojančiu lietpalčiu
prie užrakintos bažnyčios,
kur buvai krikštytas,
.
kur andai
Vaižgantas
sakydavo žemaičiams pamokslus
apie gyvenimo vėją.
.
Dabar – ne tuščiom –
su svarbia knygele po pažasčia –
ligų istorijom
iš poliklinikos registratūros.
.
Mano tikėjimas paprastas,
kaimiškas.
Jei drožti mokėčiau,
Jį išdrožčiau iš medžio,
iš tuopos baltos.
