Kadaise puoselėjau trumpai gyvavusią svajonę tapti architektu. Galbūt ją įkvėpė tuometis tėčio darbas – molinių namukų žvakidžių gamyba. Jis kuria molinius namukus, o aš štai statysiu tikrus. Bet veikiausiai tikroji priežastis buvo romantizuotas architekto profesijos suvokimas.
Juk architektas yra tas, kuris už viską labiau tiki savo vizija ir nepaisydamas jokių kliūčių tvirtai žengia pirmyn, kad miesto veide paliktų savąjį pėdsaką, kuris bus regimas prabėgus dešimtmečiams, o gal net šimtmečiams nuo jo paties mirties.
Tik vėliau skaitydamas Aynos Rand „Šaltinį“ ar mėgaudamasis pagal šią knygą belgų režisieriaus Ivo van Hovės pastatytu spektakliu suvokiau, kad visa ta svaja apie architektūrą buvo labiau susijusi ne su profesinio kelio pasirinkimais, o su laisvės samprata ir jos siekiu tuo metu, kai mokykla kaip tik skatina prisitaikyti, įsipaišyti į standartą tam, kad būtum sėkmingas.
Keturios sienos ir stogas
Ir štai jau vėliau atėjo Reinieras de Graafas su savo pirmąja knyga „Keturios sienos ir stogas. Sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“. Jau pats pavadinimas, kalbantis ne apie grožį, viziją, idealą, o tiesiog apie keturias sienas ir stogą, gali būti interpretuojamas kaip užuomina, kad vienu įtakingiausių pasaulio architektų biurų laikomo OMA partneris į architekto profesiją skatina pažvelgti apvalant ją nuo visų sukurtų bei susikurtų mitų, mitologijų ir stereotipų.
Architektas de Graafui yra tiesiog kūrėjas, atsidūręs ekonominių, politinių ir socialinių jėgų susikirtimo taške ir viso šio išorinio spaudimo kontekste besistengiantis išgyventi ir rasti savąjį kelią. Tai pasakius tampa akivaizdu, kad architektūra yra ne tik jos individualaus kūrėjo išraiška, tačiau ir laikmetį formuojančių politinių, ekonominių, socialinių jėgų išsiskleidimas. „Visiška architektūros priklausomybė nuo išorinių jėgų leidžia puikiai tas jėgas pažinti“, – konstatuoja de Graafas.
Dėl to tik dar svarbiau tampa kokybiška architektūros kritika, kuri kalbėtų ne tik siauram profesionalų ratui, tačiau ir platesnei visuomenei, kuri ne tik matytų tai, kaip plyta surišta su plyta, tačiau ir gebėtų užčiuopti minėtų jėgų veikimą. O tos kritikos, deja, kaip taikliai savo įvade de Graafo knygai pastebi architektūros kritikas Andrius Ropolas, šiandien Lietuvoje stinga. Stinga dėl įvairiausių priežasčių – kritikos baimės, interesų persipynimo, žiniasklaidos nesuinteresuotumo ir t. t.
Juk knygos pavadinimas gali būti interpretuojamas ir kaip kritika ne tik patiems savo profesiją mitologizuoti bandantiems architektams, tačiau ir visuomenei, kuri nelavindama savo skonio, neišmanydama procesų visur mato tik keturias sienas ir stogą ir nėra pajėgi atskirti geros ir blogos architektūros, nėra pajėgi perskaityti architektūroje užkoduotų laiko žinučių.
2017 metais pasirodžiusi de Graafo knyga, kurios lietuvišką vertimą parengė Mantė Zagurskytė-Tamulevičienė, o išleido leidykla „Lapas“, susideda iš skirtingų esė, įvairiais pjūviais skrodžiančių architekto profesiją. Autorius leidžia pažvelgti į architektūrinių konkursų užkulisius, svarsto apie miestų ateitį, kritikuoja ne tik populiarias architektūros, tačiau ir socialines teorijas.
Skaitant de Graafą kyla klausimas ir dėl architektų darbo su autoritariniais režimais, kurie gali ne tik mobilizuoti milžiniškus išteklius dideliems projektams, tačiau ir iki minimumo supaprastinti visas procedūras, kurių taip gausu demokratijose. Kokios pozicijos šiuo atveju turėtų laikytis architektas – galvoti apie tai, ką palieka ateičiai, ar svarstyti apie tai, kokiems autoritarams leidžia pasitelkti savąjį vardą?
Knygoje de Graafas atsiskleidžia ne tik kaip kritiškas, kandus, nuogąstavimų dėl to, ką apie vieną ar kitą jo išsakytą mintį pagalvos koks nors jautresnis, įžeidesnis kolega, nesuvaržytas, nuo savicenzūros laisvas savojo laikmečio stebėtojas, tačiau ir kaip talentingas literatas.
Savo ruožtu pasakyčiau, kad šią knygą į rankas paimti verta vien dėl nuostabaus joje esančio teksto apie viešąsias erdves. Ši esė liudija, kad ne atmintis, o užmarštis gali būti viešosios erdvės sėkmės sąlyga, tad galbūt nebūtina stengtis kiekvienos erdvės užpildyti monumentais ir reikėtų leisti patiems miestiečiams kurtis tą atmintį, o ne už juos sukurti.
Kita vertus, teigia de Graafas, viešoji erdvė turi būti išvaduota nuo bet kokio tikslo, išskyrus patį egzistavimą, tad visos pastangos kurti ir planuoti viešąją erdvę jai keliant įvairiausius planuotojų sukurtus kriterijus nuo sveikos gyvensenos iki vartojimo skatinimo kaip tik ne kuria, o griauna viešąją erdvę.
„Teisę į viešąją erdvę riboja tik viena sąlyga – negalima pažeisti viešosios tvarkos. Tad viešąją erdvę galima apibrėžti tik neiginiu – pagal tai, ko joje daryti negalima, o ne tai, kas galėtų ar turėtų vykti“, – rašo de Graafas ir taip teikia viltį visuomenei išsivaduoti nuo įvairiausio plauko planuotojų.
Šešėliai
Taigi, de Graafo knyga skatina ne tik apmąstyti architekto profesiją, tačiau ir ugdo skaitytoją skaityti architektūrą kaip ją formuojančių jėgų išraišką, o štai japonų autoriaus Junichiro Tanizakio knyga „Odė šešėliams“ kviečia apmąstyti santykį su tradicija ir tai, kaip kultūrą formuoja kūrybinga įtampa tarp to, kas sena, ir to, kas nauja.
Šią 1933 metais parašytą knygą iš japonų kalbos išvertė Jurgita Polonskaitė-Ignotienė, o išleido jau minėta leidykla „Lapas“. Ypač verta paminėti ir puikų Eglės Bazaraitės specialiai šiai knygai parašytą įvadą, kuris atskleidžia ne tik esminius Tanizakio biografijos epizodus, reikalingus suprasti, kaip kadaise karštas Japonijos modernizavimo ir vesternizavimo šalininkas galiausiai virto tokiu pat karštu tradicijos puoselėtoju.
Atskleidžia įvadas ir tai, kodėl „Odė šešėliams“, nors pats jos autorius ir pripažino apie architektūrą apskritai nieko nenusimanantis, šiandien yra privalomas skaitinys ne vienos architektūros studijų programos studentams. Galiausiai įvado autorė supažindina ir su dviem strategijomis, kurias pasitelkiant galima skaityti tekstą ir taip geriau jį suvokti.
Kiekvienas skaitytojas užvertęs paskutinį knygos puslapį galės atsakyti sau į klausimą, su kuo susidūrė – su karštu savo kultūros tradicijų gynėju, kartais perspaudžiančiu tiek, kad net ima svajoti apie japonų išrastą radiją ar gramofoną, kurie būtų galėję subtiliau perteikti japonų balso subtilybes, ar satyros, ironijos meistru, atskleidžiančiu radikalios pozicijos absurdiškumą atsisveikinus su sveiku protu.
Šiandienos kontekste, kai taisyti daiktą dažnai yra brangiau nei įsigyti naują, kai pats naujumo vaikymasis tampa savitiksliu dalyku, aktualiai nuskamba Tanizakio raginimai vertinti tai, kas sena, kas paženklinta laiko ir gali papasakoti istoriją. Svarbi man pasirodė ir mintis apie tai, kad grožio samprata kyla iš kasdienio gyvenimo tikrovės. Juk mes dažnai elgiamės priešingai – žinome, kaip turėtų būti, ir to šviesoje vertiname esamą situaciją dažniausiai matydami tik tą properšą, kuri skiria tikrovę nuo idealo.
Be to, autorius akcentuoja, kad grožis glūdi ne pačiame daikte, o šešėlių, kuriuos tas daiktas sukuria, raštuose ir šviesotamsos žaismėje. Kone Caravaggio paveikslai, kuriuose šviesa ir šešėliai kuria šv. Mato pašaukimo, šv. Petro nukryžiavimo žemyn galva ar Sauliaus atsivertimo kelyje į Damaską dramas. O gal veikiau tiesiog priminimas apie darnos, harmonijos svarbą ar paieškas kasdienybėje su visomis jos detalėmis.
Tanizakis idealizuoja net ir japonišką tualetą, tampantį savotiška meditacijos erdve klausantis lietaus šnaresio. Vis pabrėždamas tai, kaip šiandieninės technologijos, bėgantis laikas apsunkina tradicijos išsaugojimą, jis skatina suvokimą, kad tradicija nėra tai, ką galime turėti nieko nedarydami.
Priešingai – tradicija yra nuolatinis veikimas visų pirma kritiškai reflektuojant paveldą tam, kad atsirinktume, kas jame yra geriausia ir verta išsaugoti, o paskui ir kūrybiškai interpretuojant visa tai šiandienos kontekste. Tanizakiui akivaizdžiai rūpi žmogaus dvasios, jautrios tradicijai ir traktuojančios ją kaip svarbų instrumentą naviguojant šiandienoje, išsaugojimas, nes be tokios dvasios nuostatos net ir nuostabiausias paveldas virsta tik muziejiniu eksponatu, praradusiu gyvą ryšį su aplinka.
Nors tiesiogiai apie laiką jis ir nekalba, tačiau lėto laiko svarba sunkiasi kone kiekvienoje pastraipoje. Pastebėti detalę, susitelkti į akimirką, susilieti su aplinka – viso to skubėdamas, kai dar sėdėdamas mintyse jau kažkur leki, nepasieksi. Tad daugeliui, tikiu, ši knyga patiks ne tik dėl minčių apie estetiką, ne tik dėl tradicijos akcentavimo, tačiau ir dėl tarp eilučių išsakyto raginimo siekti užsitikrinti sau daugiau lėto laiko.
O geriausiai Tanizaki skaityti klausantis „Solo ansamblio“ dainos „Neturėjom dainos“, joje savais žodžiais apdainuojama atšiauri šešėlių kalba, tamsa, daina veikia taip, kaip ir šviesa, tiktai apsimeta nuodinga, taip pat gali būti pavadinta ode šešėliams ir paskata pamatyti grožį šviesotamsos žaisme.
