Álvaro Enrigue knyga „Staigi mirtis“: brutaliame teniso mače susitinka italų tapytojas Caravaggio ir ispanų poetas Quevedo

Roma, Navonos aikštė, 1599 metų spalio 4-oji, vidurdienis. Brutaliame teniso mače susitinka italų tapytojas Caravaggio ir ispanų poetas Quevedo. Abu palaidūnai gina savo garbę, nors ši sąvoka ima prarasti prasmę netikėtai išsiplėtusiame pasaulyje.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) šįmet tryliktą kartą rengia Metų verstinės knygos rinkimus ir kviečia skaitytojus ir knygos bičiulius balsuoti. Balsavimas baigiamas ir Metų verstinės knygos rinkimų rezultatai visose kategorijose paskelbiami balandžio 23 – Pasaulinę knygos dieną. Álvaro Enrigue „Staigi mirtis“ (leidykla „Rara“) dalyvauja konkurso Grožinės literatūros kategorijoje.

„Staigi mirtis“ – kaleidoskopiškas, vizionieriškas romanas, kuriame susiduria tolimi pasauliai, išsilenkia laikas, griūva ir liepsnoja senosios tradicijos. Knygoje, įmantriai sudėliotoje iš margų istorijos skiaučių, apstu meilės ir karo istorijų, popiežiškų dramų, meninių ir religinių revoliucijų, egzekucijų ir utopijų.

***

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Pirmas setas, pirmas žaidimas

Kairės rankos nykščiu, smiliumi ir didžiuoju pirštu jis pajuto kamuolio odą. Kelis kartus atmušė jį nuo grindinio, dešinėje rankoje sukiodamas raketės rankeną. Neskubėdamas žvilgsniu įvertino aikštelę, dėl pagirių ryški vidurdienio saulė nepakenčiamai akino. Giliai įkvėpė – teniso varžybos, kurios tuoj prasidės, buvo gyvybės ir mirties klausimas.

Nusišluostė prakaitu tviskančią kaktą ir vėl pasukiojo kamuoliuką tarp kairės rankos pirštų. Keistas tai buvo kamuolys: labai apspuręs, lopytas perlopytas ir šiek tiek mažesnis už įprastą, pagal kietumą, neabejotinai prancūziškas; ir atšokdavo grei­čiau negu oro pripildyti kamuoliai, su kuriais buvo įpratęs žaisti Ispanijoje. Jis pažvelgė į žemę ir kojos pirštų galais pakrapštė kalkėmis nubrėžtą liniją, žyminčią jo aikštelės ribas. Trumpesniąja koja atsistojo šiek tiek už linijos: netikėtumo faktorius, dėl ko jis buvo nenugalimas su kardu, galbūt padės ir žaidžiant rakete.

Jis išgirdo, kaip kitoje tarp jų ištemptos virvės pusėje nusikvatojo varžovas, laukiantis kamuoliuko padavimo. Kažkuris jį atlydėjusių padugnių sumurmėjo kažką itališkai. Vieną iš jų šutvės atpažino – tą vyrą ereliška nosimi, raudona barzda ir liūdnomis akimis, šventojo mokesčių rinkėjo modelį paveiksle „Šv. Mato pašaukimas“, kurį Šv. Liudviko prancūzų bažnyčia didžiavosi ką tik įsigijusi. Metė kamuoliuką aukštyn ir suriko: tenez! Pajuto, kaip įsitempė džiovintų žarnų pynė, kai jis iš visų jėgų dunkstelėjo į jas.

Jo varžovas nusekė akimis kamuoliuką, skriejantį galerijos stogo link. Tas pataikė į vieną iš kampų. Ispanas nusišypsojo – pirmasis jo padavimas buvo klastingas, nepaliečiamas. Anas, įsitikinęs, kad šlubis jam nėra varžovas, jautėsi visiškai ramiai. Skubriu ir šaižiu balsu, kuriais ispanai perveria sienas ir mintis, poetas pareiškė: jau geriau šlubis negu py****s. Kitoje aikštelės pusėje jo pokšto niekas neįvertino. Tačiau kunigaikštis iš savo vietos dengtoje galerijoje stebėjo jį su šelmiška padaužos šypsena.

Ilgainiui poeto aikštelės teisėjas taps Ispanijos valstybės tarnau­toju, nes titulas suteikė jam tokią teisę, bet iki 1599 metų rudens jis daugiau nieko nebuvo nuveikęs, tik susižalojęs kūną, pakenkęs geram savo namų vardui, privertęs sugniužti iš nerimo savo žmoną ir vedęs iš proto karaliaus favoritus.

Tai buvo žemaūgis, kresnas ir drąsus žmogus. Apskritaveidis, beveik komiška smailia nosimi, greipfrutų sėklų formos akimis, dėl ko jo žvilgsnis atrodydavo pašaipus net ir tada, kai būdavo nuoširdus, trumpais garbanotais plaukais ir apšepusiu smakru, dėl kurio atrodė kvailesnis, nei buvo iš tikrųjų. Žaidimą stebėjo su panieka ir pašaipiai, kaip ir visa kita, įsitaisęs po medine arkada, į kurios lubas turėjo atsimušti kamuo­liukas, kad padavimas būtų laikomas geru.

Lombardas stovėjo aikštės centre už bazinės linijos. Palinkęs į priekį ir kumptelėjęs jis laukė atšokant ispano mesto kamuoliuko. Jį atlydėjusi dykūnų šutvė šįkart pagarbiai tylėjo. Poetas smūgiavo ir vėl iškovojo tašką. Jis nukreipė kamuoliuką į palubę beveik savo pusėje, ir šis nukrito taip, kad varžovui jį atmušti nebeliko jokių šansų. Kunigaikštis šūktelėjo rezultatą: trisdešimt : love [1], nors iš tikrųjų jis pasakė „lof “. Italai suprato kuo puikiausiai.

Įgavęs pasitikėjimo, ispanas nusišluostė dešinės rankos delną į kelnes. Kairėje pasukiojo kamuoliuką. Poetas smarkiai prakaitavo, todėl net nereikėjo jo paspjaudyti. Ne karštis, o karštinė kamavo tuos, kurie nusileidę į drebulių skaistyklą jau bandė atsigauti po besaikio gėrimo. Pasukiojo nutirpusį kaklą į vieną ir į kitą pusę, užsimerkė, rankove persibraukė burną. Tvirčiau suspaudė kamuoliuką. Tas neįprastas rutulys turėjo kažką netaisyklingo, sakytum buvo ne kamuoliukas, o talismanas. Štai kodėl jo padavimai buvo tokie veržlūs, toptelėjo jam; kai teks pereiti į gynybinę pusę, o kamuoliukas grįš į savininko rankas, reikės būti labai atidžiam.

Suspaudė raketę ir išmetė kamuoliuką aukštyn. Tenez! Smogė į jį taip stipriai, kad vėl pastatęs savo šlubąją koją ant grindinio pajuto, jog žemės rutulys sekundės dalį, regis, nustojo suktis. Kamuoliukas aikštingai atšoko nuo galerijos pastogės. Lombardas įsitempė visu kūnu. Ispanas bandė atsikirsti stipriai, bet nesugebėjo. Padėtis nepasikeitė: laimei, kamuoliukas atsimušė į vieną iš stulpų, o kai atšoko, pasisekė jį nutvėrus kalti į aikštelės galą. Gera atomazga, bet manevras užtruko per ilgai, o vienintelis būdas, kuriuo poetas galėjo atsikirsti savo varžovo patirčiai aikštelėje, buvo staigmena. Lombardas be didelių pastangų atsitraukė atatupstas ir įkalė tokį smūgį, kurį pasiųsti atgal poetui nebeliko jokių šansų.

Trisdešimt : penkiolika, šūktelėjo kunigaikštis. Vienintelis patiki­mas asmuo iš lombardo palydos buvo jo aikštelės teisėjas – tylus ir anksčiau laiko susenęs matematikos mokytojas. Jis nuėjo į aikštelę pažymėti kreida tą vietą, kur buvo nukritęs kamuoliukas. Prieš dėdamas kryžiuką jis atsigręžė į ispano teisėją. Kunigaikštis, abe­jingai gūžtelėjęs pečiais, sutiko, kad vieta pažymėta tinkamai.

Poetas neskubėjo grįžti į savo vietą. Prisiartino prie galerijos, pasinaudojęs tuo, kaip neskubriai matematikos mokytojas žymėjo aikštelę. Jis puikiai žaidžia, pasakė kunigaikštis, kai poetas atsidūrė netoliese; tau taip nepavyktų net ir sėkmingiausią dieną. Poetas įkvėpė pilnus skruostus oro ir švokšdamas išpūtė. Aš negaliu pra­laimėti, pareiškė jis. Ne, negali, pritarė jo krikštatėvis.

Kitas taškas buvo iškovotas suktai ir atkakliai. Ispanas gynėsi neatsitraukdamas nuo sienos, atmušinėdamas kamuoliukus taip, tarsi jį pultų visa armija. Parodyk jam, judinkis, vis ragindavo jį kunigaikštis, tačiau kaskart, kai pavykdavo šiek tiek prasiveržti į priekį, varžovo jėga blokšdavo jį atgal. Lemiamą akimirką jam teko atlaikyti stiprų, greitą ir netikėtą smūgį atsukant savo varžovui nugarą – įspūdingas, bet nelabai patogus sprendimas.

Lombardas skubiai atmušė kamuoliuką ir vėl ramstė sieną. Kamuoliukas nukrito visai šalia kišenės, jei būtų pataikęs į ją, – dailininkas iškart būtų laimėjęs žaidimą. Trisdešimt : trisdešimt, lygiosios, šūktelėjo kuni­gaikštis. Parità [2], pripažino mokytojas. Poetas smūgiavo į kamuoliuką, kuris pataikė į galerijos kraštą. Į vidų ir negrįžtamai. Keturiasdešimt penki : trisdešimt. Persvara, sušuko ispanų didikas. Matematikas ramiai linktelėjo.

Dėl kito taško buvo varžomasi labiau gudrumu nei jėga – poetas nesileido užspendžiamas į kampą ir galiausiai jam pavyko priversti dailininką sužaisti kampinį. Įveikė jį pirmuoju staigiu smūgiu. Žaidimas, sušuko kunigaikštis. Cacce per Spagna [3], paantrino mokytojas.

Nukirsdinimas I

Tą 1536 metų gegužės 19-osios rytą Žano Rombo laukė baisiai sumauta užduotis: įsakyta nukirsdinti markizę de Pembrok ir Anglijos karalienę Aną Bolin, jauną ir gražią moterį, kuri Doverio sąsiaurį išplėtė iki Atlanto vandenyno. Liūdnai pagarsėjęs ministras Tomas Kromvelis tik dėl to įsakė jį atgabenti iš Prancūzijos. Trumpame laiške jis paprašė pasiimti savo Toledo kardą – stebuklingai plonai nukaldintais ašmenimis, – nes bausmė turės būti įvykdyta itin subtiliai.

Rombo nebuvo nei iš favoritų, nei iš nepakeičiamųjų. Dailus ir nepadorus, jis plaikstėsi siaurame labai neįprasto amato darbi­ninkų rate, klestėjusių Renesanso laikų teismuose, dangstomų pro pirštus žiūrinčių ambasadorių, ministrų, sekretorių ir karališkųjų rūmų dvariškių. Jo santūrumas, grožis ir nesivaržymas jau tarsi savaime darė jį tinkamu tam tikro pobūdžio operacijoms, apie kurias visi žinojo, bet niekas nekomentavo, itin tamsioms operacijoms, be kurių jokia politika niekada nebuvo įmanoma.

Kaip žmogus, atliekantis angelo baudėjo darbą, jis rengdavosi neįtikėtinai skoningai: mūvėjo brangius žiedus, iš retų brokatų sukirptomis kelnėmis, vilkėjo marškiniais iš žydro karališkojo aksomo, kurie nepritiko jo, kaip šunsnukio (tiesiogine žodžio prasme ir visais atžvilgiais) statusui. Į savo rusvą šviesiomis sruogomis pagyvintą ševeliūrą jis žaviai, it klajoklis, įpindavo smulkių menkaverčių papuošalų, kuriuos apgaule išviliodavo iš savo moterų, pasitelkda­mas įvairius, jam paties Dievo suteiktus ginklus.

Niekas negalėjo pasakyti, ar jis toks tylus dėl to, kad buvo išmintingas, ar iš kvai­lumo – jo gilios mėlynos, kraštuose šiek tiek įkypos akys niekada nereikšdavo nei užuojautos, nei absoliučiai jokio priešiškumo. Be to, Rombo buvo prancūzas: jam pasiųsti myriop Anglijos kara­lienę buvo daugiau negu nusikaltimas ar žygdarbis – tai buvo jo pareiga. Kromvelis įsakė pakviesti jį į Londoną, nes, jo manymu, dėl pastarosios savybės šis buvo ypač tinkamas švariai atlikti patikėtą darbą.

Mat ne karaliaus Henriko viii valia buvo nuspręsta žmonos mirtį patikėti būtent Toledo kardui, o ne grubaus kirvio ašmenims, kuris suknežino stuburą jo broliui, apkaltintam sanguliavimu su karaliene ir už tą nusikaltimą negirdėtai pasmerktam iš viso trims mirties bausmėms: už Jo Didenybės įžeidimą, svetimavimą ir išsi­gimimą. Tiesiog niekas, net ir liūdnai pagarsėjęs Tomas Kromvelis, negalėjo sutikti su tuo, kad toksai kaklas būtų traiškomas storų kirvio ašmenų.

1536 metų gegužės 19-osios rytą Ana Bolin išklausė mišių ir atliko išpažintį. Prieš perduodant ją Žaliojo Bokšto konstebliui, kur jos kūnas bus padalytas į dvi dalis, ji paprašė, kad tik jos damoms ir niekam kitam būtų suteikta išimtinė teisė nurėžti jos vešlias kaštoninių plaukų kasas ir nuskusti ją plikai. Daugumoje išlikusių portretų, taip pat ir toje vienintelėje kopijoje, kaip teigiama, vie­nintelio egzemplioriaus, nutapyto dar jai gyvai esant ir saugomo Hiverio pilies Tiudorų kolekcijoje, ji pavaizduota su vešlia garbanotų plaukų šukuosena.

Regis, kad karališkajame miegamajame atvėso karaliaus Henriko viii libido, buvęs toks sėkmingas nesantuokiniuose reikaluose, nes Jo Karališkoji Didenybė nelabai uoliai atlikdavo savo reproduk­cines pareigas. Jeigu tai buvo paslaptis, tai tik ne markizei Pembrok, vieną dieną iškyloje nuo jo ir pastojusiai, kai jis dar buvo susituokęs su ankstesne karaliene. Jiems gimė duktė, gražuolė, kaip ir ji pati, kurią monarchas apgaubė pompastišku bei žudikišku švelnumu.

Taigi, Ana Bolin pasitiko mirtį ant ešafoto, žinodama statistinę gali­mybę, kad jos duktė Elžbieta įžengs į sostą, kaip galiausiai ir įvyko. Ji susitaikė su kankinės dalia neslėpdama išskaičiavimu paremto džiaugsmo. Paskutiniai karalienės žodžiai, pasakyti jos mirties liudininkų akivaizdoje, buvo tokie: „Meldžiu Dievą sergėti Karalių, kad leistų jam dar ilgus metus valdyti Angliją, nes niekada nebuvo nei kilnesnio, nei gailestingesnio valdovo už jį.“

Kodėl nuogumas, teoriškai visais atvejais toks vienodas, mus taip varo iš proto? Išrengti nuogai mus galėtų bauginti nebent pabaisos, bet ne, labiausiai mus sukrečia tai, kas dažniausiai atitinka normą, kas yra tipiška ir įprasta. Su Ana Bolin buvusios damos, dar prieš lydėdamos ją iki ešafoto, nusegė suknelės apykaklę. Taip pat nuėmė karolius ir vėrinius. Joms neatrodė, kad be šydo ir šukuosenos ji būtų netekusi bent krislo savo grožio – plika galva karalienė buvo tokia pat daili kaip ir su plaukais.

Iki melsvumo blyškaus, virpančio belaukiant smūgio kaklo spin­desys padarė Rombo stiprų įspūdį. Pasak vieno iš egzekucijos liudininkų, samdomas budelis buvo toks malonus, kad pasistengė nustebinti prieš jį nugarą nuo menčių iki pakaušio apnuoginusią moterį. Jau aukštai iškėlęs ginklą, paruoštą kirčiui viršum karalienės kaklo, jis nerūpestingai paklausė: gal kas nors matė mano kardą? Moters pečiai virptelėjo, galbūt iš palengvėjimo, kad dar yra tikimybė išsigelbėti. Ji užmerkė akis. Jos slanksteliai ir kremzlės, trachėjos ir ryklės minkštieji audiniai atsipalaidavo elegantiškai trakštelėdami, kaip iš vyno butelio traukiamas kamštis.

Žanas Rombo atsisakė kapšo su sidabrinėmis monetomis, kurį Tomas Kromvelis ištiesė jam pabaigus darbą. Kreipdamasis į visus susirinkusiuosius, bet žiūrėdamas į akis žmogui, rezgusiam intrigas, kad nuverstų karalienę nuo sosto, pasakė sutikęs įvykdyti tai, ką įvykdė, tik dėl to, kad damai netektų mirti šlykščiai, po budelio kirviu. Jis nusilenkė ministrų ir dvasininkų, dalyvavusių egzekucijoje, pusėn ir išjojo tiesiu taikymu į Doverį. Jau anksti ryte konsteblis buvo sukrovęs Anglijos karalienės kasas į kelionmaišį, pritvirtintą prie žirgo balno.

Rombo labai mėgo tenisą ir tokio atlygio jam visiškai pakako: ant ešafoto mirties bausmės sulaukusių asmenų plaukai buvo itin vertinami, už juos Paryžiaus kamuoliukų gamintojai buvo pasiruošę pakloti kosmines sumas. Juolab jeigu plaukai buvo moters, juolab jeigu kaštoniniai, ir ypač, jeigu jie – dar vakar valdžioje buvusios karalienės.

Iš Anos Bolin kasų buvo pagaminti net keturi teniso kamuoliu­kai, kurie neabejotinai tapo pačiu prabangiausiu Renesanso laikų sportiniu inventoriumi.

Pirmas setas, antras žaidimas

Prieš pat antrojo žaidimo pradžią ispanas priėjo prie savo aikštelės teisėjo. Tavo varžovas – stiprus žaidėjas ir pažįsta aikštę, pasakė kunigaikštis; pirmąjį tašką laimėjai tik todėl, kad jis nieko iš tavęs nesitikėjo. Aš už jį jaunesnis, atšovė poetas, galiu nurungti jėga. Bet tu esi šlubis. Jis to nesitikėjo, ir žaisiu dar nuožmiau. Gal jį pagąsdinti? Jis tave palauš staigiais smūgiais. Užkirsiu jam kelią. Tiesiog pasikliautum likimu; geriau jį išvargink, aiškiai matyti, kad jis neatlaikys, išplėšk tašką po taško – varinėk jį pirmyn, atgal, žaisk kampus.

Poetas sušnarpštęs nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir, įsispendęs rankomis į šonus, spoksojo į aslą, sakytum, laukdamas aiškesnių nurodymų. Galbūt, jeigu jo nekankintų pagirios, tokių rung­tynių perspektyva jam neatrodytų neįveikiama. Jis bus labai atkaklus, ištarė balsu. Kita išeitis būtų pasišalinti, pasakė kunigaikštis, bet dvikovos idėja buvo tavo.

Poetas nudelbė akis į aslą; galėtume išsi­traukti kardus ir viską užbaigti greičiau. Kunigaikštis papurtė galvą: daugiau jokių skandalų, be to, jis su peiliu, kaip laukinis. Poetas suniurzgė: iki šiol dar niekad neprakišau. Tataigi. Na gerai, rinksiu tašką po taško. Prieš sugrįžtant į aikštelę pasakė: ar pastebėjai, kad jie nesikalba? Kas? Jiedu su krikštatėviu. Kunigaikščiui tai nepasirodė verta dėmesio: na ir kas? Vakar irgi nė žodžiu nepersimetė, regis, jie netgi nėra draugai, tik pažvelk į juodu. Varžovas nė neprisiartino prie galerijos. Atrodė, kad matematikas susikaupęs stebi ore besi­sukančius dulkių gumulėlius.

Abiejų žvilgsniai savaime nukrypo į dailininką, poeto varžovą. Šio rimta veido išraiška jiems nuotaikos nepraskaidrino. Dailininkas neatrodė toks pasitikintis savimi kaip anksčiau, bet tai, žinoma, tik dar labiau sužadino jo ryžtą. Tai jau buvo ne tik gyvybės ir mirties, bet veikiau pergalės ar pralaimėjimo klausimas, kurio pasekmės – daug sudėtingesnis ir sunkiau pakeliamas dalykas, nes pralaimėju­siajam ginkluotoje dvikovoje nebereikia sukti dėl to galvos.

Poetas toliau tyrinėjo savo varžovą. Tai buvo išblyškęs vyras susitaršiusiais ir juodais it varno sparnas plaukais. Vešliais antakiais ir pūpsančia, netvarkinga barzda, apžėlusia burna, tokia sodriai raudona, kad panėšėjo į d******ę. Poetas prisimerkė ir įsistebei­lijo į jį. Nepaisant liguistos išvaizdos, atrodė stiprus ir tvirtas kaip kareivis. Paliegėlis iš neapoliečių legiono, prisikėlęs sužaisti pasku­tinę teniso partiją, kad įrodytų dievaižin ką gyviesiems.

Kaži, ar jis visada toks perbalęs, ar dėl pagirių? – paklausė jis kunigaikščio. Kas? Dailininkas. Nežinau, man labiau rūpi jo teisėjas, pasižiū­rėk. Vienišas vyriškis sėdėjo galerijoje ir sunerimęs akylai tyrinėjo aikštelę. Jo lūpos krutėjo. Į ką čia žiūrėti? Jis – garsus profesorius. Na ir kas? Jis ne kvailys, tas kalės vaikas kažką skaičiuoja, jis mato aikštę lyg biliardo stalą. Poetas atsikrenkštė, gūžtelėjo pečiais ir nusispjovė. Laikas.

Pakėlė kamuoliuką nuo žemės ir suriko: tenez? Pabaisa pažvelgė į jį lyg iš kito mirusiųjų upės kranto ir nė nešyptelėjęs linktelėjo. Nupūtė plaukus, uždengusius jo kairę akį. Jo kakta žvilgėjo, bet ne nuo prakaito, o dėl riebaluotos odos. Jau stovėdamas prie padavimo linijos ispanas pastebėjo, kad jo varžovas su savo teisėju bendrauja: mokytojas pirštais sudarinėja skaičių sekas, kartais pirštų galiukus nukreipdamas į viršų, kartais į apačią, o kartais – į save. Poetas parodė tai savo teisėjui, mostelėjęs rakete italų pusėn. Kunigaikštis kietai sučiaupė lūpas, atrodė sunerimęs. Poetas pamušinėjęs kamuoliuką ties linija išmetė aukštyn – tenez!

Padavimas buvo vidutiniškas, o varžovo grįžtamasis smūgis – pašėlęs. Dailininkas pasitiko kamuoliuką ore ir su gyvuliška jėga nutaikė tiesiai į veidą poetui, kuriam, nors šis ir bandė apsisaugoti, kamuoliukas kirto tarp kaklo ir skruosto. Quindici : amore [4]! – griežtai sušuko mokytojas atšiauriu turgaus prekeivio balsu, tik be men­kiausios paniekos.

Gavęs smūgį poetas nunarino galvą. Paskui pakėlė atsargiai, kad neapsvaigtų, pasitrynė žandikaulį ir, laukdamas paaiškinimo, pažvelgė į savo varžovą – dar nieko panašaus nebuvo matęs. Dailininkas sudėjo delnus ties raketės rankena, lyg maldai. Tai buvo atsiprašymo gestas ir pripažinimas, jog nesilaikė kilnumo taisyklės ir prarado tašką.

Kunigaikštis kilstelėjo odą ties ta vieta, kur kitų veiduose papras­tai esti antakiai. Poetas nykščiu ir smiliumi suspaudė smilkinį, paskui pakėlė kamuoliuką ir ilgai nesvarstęs sugrįžo prie padavimo linijos. Kunigaikštis turėjo pripažinti esąs suglumęs dėl to, kaip rimtai nusiteikęs poetas ruošėsi naujam padavimui – kvėpavo labai giliai. Dar pastebėjo, kad paspjaudė kamuoliuką galbūt ne taip diskretiškai, kaip reikalauja šio žaidimo taisyklės. Niekam tai neužkliuvo.

Tenez! Nutaikė kamuoliuką į stogo atbrailą, visai šalia virvės. Šis, sudrėkęs nuo seilių, atšoko labai keistai. Lombardas jo net nesistengė atmušti, nors ir taip buvo aišku, kad nebūtų jo pasiekęs. Palaukė, kol kamuoliukas sustos, pakėlė jį ir, prieš grąžindamas, nušluostė į kelnes, kaltindamas ispaną išdavyste, bet nieko nesakė. Šis gestas pasiteisino: vienas dalykas buvo pažeisti kilnumo taisykles pra­trūkus vyriškam įniršiui, bet sukčiauti paslapčia it vienuolė – visai kas kita. Poetas pasibjaurėjo savimi. Kunigaikštis nepaskelbė taško. Kartojam! – sušuko.

Poetas leido atšokti kamuoliukui nuo linijos ir išmetė aukštyn. Tenez! Dailininkas palūkėjo, kol tas atsimuš nuo stogo ir, apsukęs ranką 360 laipsnių, veržliai smūgiavo jį, dunkstelėjusį į raketę lyg vinis į Kristaus riešą. Tas ir vėl nuskriejo tiesiai į veidą poetui, laimei, spėjusiam pasilenkti, ir šįsyk gerokai kliuvo viršugalviui. Trenta : amore [5]! – sušuko mokytojas.

Ispanas atsistojo su ašaromis akyse, čiupinėdamas galvą. Paėmęs kamuoliuką pajuto svaigulį. Atsiklaupęs pasitrynė galvą. Į kitą aikštelės pusę net nenorėjo žiūrėti: nematyti tų išsišiepusių, jo varžovą atlydėjusių liurbių, šmirinėjančių tam už nugaros. Kas čia dedasi, stodamasis niūriai paklausė kunigaikščio. Tu laimi žaidimą, mačo, varyk toliau. Ką man daryti? Nieko, paduok, o pergalė bus tavo kerštas.

Tenez! Kamuoliukas atskriejo dailininko pusėn kaip dovana: dusyk atsimušęs į galerijos lubas nukrito į aikštės centrą lengvai it plunksnelė. Poetas pajuto jį sugrįžus tik tada, kai lyg akmuo vožtelėjo tiesiai jam į k*****s. Jo net nepastebėjo. Griuvo paslikas ant žemės it marmuro luitas. Iš dulkėse paskendusio pasaulio išgirdo mokytoją šaukiant: amore, amore, amore; vittoria rabiosa per il spagnolo [6].

Kai poetas pakėlė galvą, kunigaikštis, ir tas, kretėjo iš juoko net susiriesdamas. Jau nekalbant apie jo varžovą, Šventąjį Matą, moky­toją ir kitus niekdarius, kurie trynė iš juoko pilvus šluostydamiesi ištryškusias ašaras.

Anos Bolin kamuoliukai

Vos išsilaipinęs Pranciškopolyje – taip iki Prancūzijos karaliaus Pranciškaus i mirties pašaipiai buvo vadinamas Havro uostas – Žanas Rombo paskleidė gandą, kad jam priklauso velionės Anos Bolin kasos, kad jis iš jų gaminsiąs teniso kamuoliukus ir paga­liau galėsiąs patekti į uždaras aikštes, kuriose didikai po kiekvieno žaidimo pasikeisdavo prakaitu permirkusius marškinius, po pen­kerius per setą ir po penkiolika per rungtynes. Visada jautė, kad jo švariai išprausto liūto karčiai suteikia jam teisę į kietmedį ir čerpes – žaisti ne dėl pinigų, o dėl pramogos.

Tuo metu, kai kamuoliukų gamintojas įteikė jam keturias didžiau­sia per visą Europos istoriją paslapties aureole apgaubtas pellas, į jį jau buvo kreipęsi daugybė pirkėjų, siūliusių neproporcingai didelį atlygį už tokį lobį: šimtą karvių, vilą Provanse, du afrikiečius vergus ir šešetą žirgų. Atmetė visus pasiūlymus derėtis, išskyrus karaliaus ministro Filipo de Šabo.

Į susitikimą jis atsinešė tik ketvirtą kamuoliuką, šiek tiek mažesnį ir tvirčiau suveržtą už kitus, kurį jau buvo apsisprendęs pasilikti sau kaip amuletą. Atsinešė jį suvyniotą į šilkinį audinį, paslėptą pačiame kapšo dugne, o šį, kad būtų saugiau, prisiuvo prie savo apsiausto pamušalo.

Šabo jį priėmė savo miegamajame, kur tuo metu buvo tarnų ren­giamas. Susitiko jau nebe pirmą kartą, tačiau šįkart juodu suartino malonesnis dalykas. Žanas Rombo šiai progai pasiruošė trumpą kalbą, kurioje netrūko saldžiabalsės piktadario gražiomis akimis retorikos, kurioje nuo maldavimo perėjo prie šantažo. Ministras net nepakvietė jo atsisėsti ir neleido išsiplėsti. Negana to, nesiteikė į jį net pažvelgti, susitelkęs į tarnus, kurie be saiko dabino jį linu ir aksomais.

Ko nori už tos purvinos eretikės pellas, paklausė jis, įdėmiai apžiū­rinėdamas savo bato nosį. Atnešiau vieną parodyti, atsakė Rombo, negrabiai traukdamas jį iš po apsiausto. Ministras nubraukė nuo kelio prilipusį siūlą, nekreipdamas dėmesio į budelio kitame menės gale jam pagarbiai tiesiamą daiktą. Mes žinome, nė nepažvelgęs į kamuoliuką pasakė Šabo, kad jie tikri, nes Ispanijos karaliaus amba­sadorius norėjo panaudoti kasas savo užkeikimams ir baisiausiai įniršo, sužinojęs, kad trofėjus jau pakeliui į Prancūziją.

Nenoriu nei pinigų, nei turtų, pasakė Rombo. Ministras klausiamai kilste­lėjo delnus, išreikšdamas nepasitenkinimą ir susierzinimą. Noriu kuklaus titulo ir fechtavimo bei teniso mokytojo pareigų karaliaus dvare. Galiu tai sutvarkyti, bet pirmiausia atnešk man kamuoliukus. Noriu, kad abu dalykus man suteiktų pats karalius, su liudininkais ir žiūrėdamas į akis. Ministras pakėlė antakius ir pirmąsyk pašaipiai, kiek sumišęs pažvelgė į jį. Karalius dabar užsiėmęs Savojos susi­grąžinimu, bet mes liepsime tave pakviesti, kai jis sugrįš į Paryžių. Mes jį pradžiuginsime žinia apie tuos kamuolius; tądien, kai mano pasiuntinys lieps tau prisistatyti į Luvrą, turėk juos.

Po septyniasdešimt trijų dienų Žaną Rombo karalius Pranciškus i priėmė Mėlynajame salone, kuris buvo sausakimšas dvariškių, pra­šytojų ir finansininkų. Būsimasis fechtavimo ir teniso mokytojas vilkėjo prašmatnų įliemenuotą kostiumą, pasiūtą šiai iškilmingai progai. Pirmąsyk gyvenime jis neatrodė apšepęs ta nepakenčiama barzda, o brangenybėmis išpuoštus plaukus buvo susirišęs į uodegą, tai jam atrodė elegantiška ir kaip duobkasiui savotiškai pritiko, nors Prancūzijos karaliaus salonui galbūt buvo per daug ispaniška.

Nei kiemuose, nei koridoriuose neteko ilgai laukti – karalius įsakė jį pakviesti vos tik atėjo į rūmus, parodęs ne visai karališką nekantrumą pamatyti Anos Bolin pellas, kamuoliukus su karalie­nės plaukais. Čia Žanui Rombo taip pat niekas neleido leistis į gražbylystes, kurias buvo paruošęs šiai dienai. Šios svarbios akimirkos nepraleido ir karalienė Eleonora, šermuonėlių kailio mantija braukdama per purvinus savo vyro svitos batus. Pranciškaus akys net suspindo atidarius drožinėtą dėžutę, budeliui atsiėjusią apskritą sumelę, – į skolą, žinoma, – bet užeigos namuose, kur buvo apsistojęs, atrodžiusi tokia prašmatni, rūmuose ji tapo maža ir menkutė.

Karalius išėmė vieną kamuoliuką, kaip patyręs tenisininkas vertinamai pasvėrė jį, suspaudė ir pasukiojo delne. Dėjosi, kad išmeta jį į aukštyn ir užsimoja įsivaizduojama tvirta rakete. Jis darsyk suspaudė jį, privertęs sutrikti savo žmoną, prikišo nosį prie jo ir giliai įkvėpė, neslėpdamas troškimo (kad ir labai tolimo) panirti į tas kasas, vedu­sias iš proto karalių Henriką ir savo kerais paveržusias Angliją iš popiežiaus.

Sako, ji buvo graži, tiesa? – galiausiai ištarė žvelgdamas į Rombo. Net ir plikai nuskusta, Jūsų Didenybe, tai buvo vieninteliai to bėdžiaus žodžiai, ištarti savo karaliui. Pranciškus mestelėjo kamuo­liuką aukštyn ir grakščiai sugavo. Apžvelgęs menę atsikrenkštė tarsi prašydamas dėmesio, kurio jam niekada nestigo, ir pasakė: naujasis fechtavimo mokytojas šiek tiek dailesnis, negu man sakė; rūmuose taip pat mokys ir teniso, tad saugokite savo dukteris. Mandagaus juoko banga nusirito per Mėlynąjį saloną. Mes patenkiname jo prašymą, pasakė karalius, žiūrėdamas jam į akis, su privilegijomis visam gyvenimui; toks mūsų sprendimas.

***

[1] Terminu love (angl. „meilė“) tenise įvardijamas nulinis rezultatas, tai yra „nulis taškų“.
[2] Lygiosios (it.).
[3] Medžioklė Ispanijai (it.).
[4] Penkiolika : meilė (it.). Šiuo atveju ir toliau „meilė“ reiškia nulį taškų.
[5] Trisdešimt : meilė (it.).
[6] Arši ispano pergalė (it.).