Kultūra

2021.11.27 08:45

Susidomėjimas Lotynų Amerika kyla: raganos nužudymas, narkokarteliai ir lėbautojas Caravaggio

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.11.27 08:45

LRT vykusiame susitikime su leidyklos „Rara“ įkūrėju Benu Arvydu Grigu, knygų apžvalgininku Audriumi Ožalu ir vertėja Alma Naujokaitiene buvo pristatyta pastaruoju metu itin populiarėjanti Lotynų Amerikos literatūra. B. A. Grigas šią literatūrą apibūdina kaip mistišką, „su magijos kvapeliu“.

Susitikime plačiau aptartos meksikiečių Fernandos Melchior ir Alvaro Enrique`ės, argentiniečio Cesario Airos ir čiliečio Alejandro Zambros knygos.

Leidyklai „Rara“ prieš kelias dienas sukako vieneri metai. Kaip sako A. Ožalas, iki šios leidyklos atsiradimo Lotynų Amerikos literatūra buvo leidžiama stichiškai, nebuvo leidžiami naujesni vardai, „žaista saugiai“. „Ši leidykla pradėjo leisti tuos autorius, kurie formuoja Lotynų Amerikos literatūros veidą. Per metus išleisti bent penki Lotynų Amerikos autorių kūriniai“, – teigia A. Ožalas.

Leidyklos įkūrėjas B. A. Grigas tvirtino jaučiantis sunkiai nupasakojamą trauką Lotynų Amerikos literatūrai ir kultūrai. Kaip atskleidė, žodis „Rara“, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „keistas arba retas“. „Lotynų Amerikos autoriai yra tarsi keistesni nei anglakalbė literatūra – jie turi mistiškumo, magijos kvapelį“, – sako B. A. Grigas.

Jo teigimu, Lotynų Amerikos literatūros bumas buvo ir 1970-aisiais, o, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra leidykla, kuri leidžia tik Lotynų Amerikos knygas. „Aš ne vienas esu toks susidomėjęs Lotynų Amerikos literatūra, bet susidomėjimas gal nebuvo pasiekęs Lietuvos tokiu mastu, kokiu norėtųsi“, – kalbėjo leidyklos įkūrėjas.

Vertėja A. Naujokaitienė atkreipė dėmesį, kad bendras vardiklis, siejantis skirtingų Lotynų Amerikos dalių autorius, galėtų būti socialinė sritis – jie yra labai jautrūs socialiniams klausimams. „Ar tai būtų 1970-ųjų magiškasis realizmas, ar dabar parašyta knyga, joje vis vien bus jei ne politikos, tai socialinių problemų“, – tikino A. Naujokaitienė.

Tos socialinės problemos, anot jos, gali būti gvildenamos ar per apmąstymus, ar per pasakas. „Lietuvių rašytojai bijo rašyti socialinėmis temomis. O Lotynų Amerikos rašytojai tas problemas moka pateikti pasakiškai“, – teigė ji.

Anot jos, Čilės rašytojas Roberto Bolaño buvo vadinamas naujuoju Gabrieliu García Márquezu: „Bolaño knygose tos magijos yra pakankamai, tik ji labiau išreikšta kaip satyra, pokštavimas. Jo vaizduojama realybė brutali, bet jie gyvena tokioje realybėje.“

Cesaris Aira – vienetinis vyrukas

Argentiniečių rašytojas Cesaris Aira – itin produktyvus. „Rara“ išleido dvi jo knygas – „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ ir „Vaiduokliai“. Kaip pasakojo B. A. Grigas, autoriui jau daugiau kaip 80 metų, tačiau jis nueina į kavinę, ten rašo, o baigęs rašyti netrukus išleidžia knygą, jų beveik netaiso. Jo knygos – iki 100 puslapių, kišeninio formato, jose – „vaizduotės šėlsmas“.

Knygoje „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ pasakoja apie iš tiesų gyvenusį vokiečių tapytoją Johaną Moricą Rugendą ir pateikia išgalvotą nutikimą. Tapytojas keliauja į Argentinos pampas, ten nori patirti peizažo vienybę, grožį. Šią knygą leidėjas pristato kaip konkrečiausią šio autoriaus kūrinį.

„Vaiduokliai“ pasakoja apie vieną čiliečių šeimą Argentinoje. Name sklando vaiduokliai, krečia pokštus, paprastas šeimos gyvenimas, lakstymas po nebaigtą statyti namą. „Airos stilius – su daug nuokrypių, pamąstymų apie tiesą, būtį. Vienetinis vyrukas“, – komentuoja B. A. Grigas.

A. Ožalas C. Airos kūrybą apibūdina taip: „Tai mažos didelės knygos.“ Viena iš C. Airos temų – ribinės patirtys, autoriui būdingas siurrealumo jausmas, vizionieriškumas, realybės ir fantazijos susidūrimas.

B. A. Grigas pritaria – C. Airos vaizdiniai keisti, jis jais remdamasis vysto keistus naratyvus: milžiniškas kūdikis gaudo veikėją po dykumą, berniukas pažada papasakoti, kaip tapo vienuole, o likusioje knygoje apie tai neužsimena.

Knygą „Vaiduokliai“ išvertusi A. Naujokaitienė atkreipia dėmesį, kad kūrinyje vaiduoklius mato tik paauglė mergaitė. Jos nuomone, jie yra lyg draugai vienišai mergaitei, o mama mato juos tik tada, kai jai iškyla abejonių dėl dukters. Mergaitė uždara, paklusni, suaugusieji nelabai turi laiko domėtis ja: „Knyga – kaip sąmonės srautai. O tie vaiduokliai atsiranda, kai mergaitę apima egzistencinis nerimas ir nėra ko paklausti, su kuo pasikalbėti.“

Vertėja pastebi, kad šio autoriaus rašymo stilius yra vingrus. Jis savo rašymo metodą vadina stebuklinėmis pasakomis. C. Aira, anot jos, lengvai šokinėja iš buitinio į filosofinį kontekstą. Svarstoma apie čiliečių ir argentiniečių moterų skirtumus, mąstoma, kad architektūra yra baigtinis menas, o literatūra – neišbaigiamas. Ir tada staiga – buitiškas ėjimas į parduotuvę. „Taip jis neužkrauna nei svarstymais, nei buities našta. Tas žaismas mažytėje knygelėje, stilių įvairovė – nuostabu“, – kalbėjo A. Naujokaitienė.

A. Ožalas apibendrina, kad C. Airos knygos – tiems, kurie „nori novatoriškos, keistos, įdomios prozos, per porą valandų panirti į keistas erdves“.

Fernanda Melchior: tamsu, slogu, bet įtraukia

Anot A. Ožalo, meksikiečių autorės Fernandos Melchior kūryba gaivališkesnė, tamsesnė. „Jos pasaulis tamsus, slogus, įtraukiantis kaip verpetas“, – teigia A. Ožalas. Autorė dirbo žurnaliste, bet jos pasakojimas „Uraganų sezonas“ yra ir banguojantis, muzikalus, įsukantis į klaustrofobišką Meksikos pasaulį.

B. A. Grigas teigia buvęs priblokštas, „kaip ji geba valdyti kalbą ir norą skaityti toliau“. Autorė ir pati yra prisipažinusi siekusi taip rašyti, kad skaitytojas negalėtų atsiplėšti. Ji pasakoja apie Lamatosos miestelį, kurio kanale randamas nužudytos raganos kūnas. Papasakojama miestelio, raganos istorijos, kelių veikėjų gyvenimai. „Detektyvo žanras nevaidina esminės dalies. Verpeto arba krioklio stilistika – vienas įspūdingiausių dalykų. Pilna žiaurumo, narkotikų, nedorybių, tačiau stilistika neleidžia knygos numesti“, – stebisi B. A. Grigas.

Kaip tvirtina A. Ožalas, autorė visuomet domėjosi, kas vyksta Meksikoje, ir ji suprato, kad jai būtų pavojinga imtis konkretaus nusikaltimo tyrimo: „Jai yra svarbu suvokti, kodėl vyksta tamsūs ritualai, kodėl žmonės žudo. Jei pasakojimas būtų dokumentiškas, nebūtų toks pagavus.“

Knygą išvertė Meksikoje gyvenanti Eglė Naujokaitytė, A. Naujokaitienės dukra. A. Ožalas prisimena ją minint, kad versdama šią knygą dėl siužeto ji neretai būdavo emociškai palaužta.

„Neprilygstamas autorės talentas. Silpnesnių nervų žmonėms ji sunki, bet įsirėžia į atmintį. Ispanų kalba labai marga – kiekviena šalis turi savo prokalbių. Ji rašo kalba, kuri naudojama rytinėje pakrantėje – narkokartelių centre, iš kurio prekės plukdomos į Europą“, – pastebi A. Naujokaitienė.

A. Ožalas teigia, kad narkokarteliai yra meksikietiška realybė, F. Melchior rūpi, kodėl smurtas nesiliauja, ji pastebi, kad žmonės apie narkotikų industrijos problemą kalba vis mažiau, nes priprato. „Ji ir pati apie narkokartelius beveik nerašo – tai, ji sako, tapo kraštovaizdžio dalimi. Jūra, šalia – narkokarteliai“, – pasakoja A. Ožalas.

B. A. Grigas teigia, kad skaitant šį pasakojimą galima suprasti, su kokiomis problemomis jauni žmonės ten susiduria, bet tai atrandama per vertybinius svarstymus – kodėl žmonės smurtauja, kodėl nemoka mylėti. „Neveiksnumo problema, kai žmonės paliekami likimo valioje, atskleista per giluminį žvilgsnį, tai labai paveiku. Humanistinis žvilgsnis į žiaurumą“, – komentuoja leidyklos įkūrėjas.

Kaip priduria A. Ožalas, pati autorė sako, kad tai – knyga apie neapykantą ir meilę. „Tai knyga apie meilės nebuvimą, apie tuos, kurie nežino, kas yra meilė ir painioja ją su kažkuo kitu“, – tęsia apžvalgininkas. Ši knyga buvo pakliuvusi į trumpąjį Bookerio sąrašą.

Vertėja A. Naujokaitienė pritaria, kad tiek knygoje, tiek ir tikrovėje, bet kurioje šalyje, meilės, tiksliau, nemeilės tema labai svarbi. „Smurtaujantys jauni žmonės toje knygoje niekada nebuvo mylimi, būti nelauktam neįkvepia niekam kitam nei neapykantai kitam žmogui. Pastojusi 13-metė, jauni vaikinai nuo narkotikų pašlijusia sveikata... Siaubas priveda prie minties, o kaip jie gali kitaip gyventi, jei jie nematė kitokio pavyzdžio, jie trokšta tik čia ir dabar užsimiršti, pratempti dieną“, – nemeilės temą romane apibendrina vertėja.

A. Ožalas pastebi, kad C. Airos proza – novatoriška, siurrealistinė, tai tamsiausia, gaivališkiausia ir „turbūt viena paveikiausių“ iš pristatomų knygų.

Alejandro Zambra: įdomiausia meno rūšis ir pragaištis neišsipildyti

Iš Čilės kilusio rašytojo Alejandro Zambros knygos, kaip pastebi A. Ožalas, – labai lakoniškos, išdailintos, net primenančios japonų estetiką.

B. A. Grigo teigimu, A. Zambra mėgsta žaisti su skaitytoju. Knygoje išleistos dvi apysakos: „Bonsai“ ir „Asmeninis medžių gyvenimas“. Tai, anot leidyklos įkūrėjo, yra metafikcinė literatūra, pati pripažįstanti savo literatūriškumą. Jo nuomone, A. Zambros stilius skaidrus, švelnus, pilnas aliuzijų – autorius perpasakoja, žaidžia istorijomis. „Šalia to – pati savaime įspūdinga istorija“, – sako B. A. Grigas.

„Bonsai“ pasakoja apie dviejų jaunuolių meilę. Šie vienas kitą įsimyli per literatūrą, pameluoja, kad yra skaitę Proustą ir porą metų išsisukinėja nuo šio klausimo. „Zambra yra ir poetas, tad poetiškumo ten yra labai daug, jis mėgsta žaisti“, – komentuoja B. A. Grigas.

A. Ožalas A. Zambros tekstuose regi pabaigos jausmą, ilgesio, neišsipildymo temas.

A. Zambra, pasak B. A. Grigo, literatūrą mato „kaip įdomiausią meno rūšį, kuri turi pragaištį neišsipildyti. Rašytojas jaučia tą prarają tarp literatūros ir realybės“.

Pagrindinis apysakos „Asmeninis medžių gyvenimas“ veikėjas rašo romaną, kurio pavadinimas – „Bonsai“, tad tos dvi apysakos ir susijusios, ir ne.

A. Naujokaitienė pastebi, kad Lotynų Amerikos rašytojai jaučiasi kultūrinio klodo paveldėtojais ir tikisi, kad juos ateities kartos laikys svarbiais: „Tiek poetų tikriausiai niekur kitur nėra, kiek jų yra Lotynų Amerikoje, jie dažnai atsisako bet kokių patogumų, meta darbą – jiems nemateriali gerovė labai svarbu.“

Anot jos, iš didelio kiekio atsiranda ir poetų, kurie tampa žinomi pasauliniu mastu: „Daug kas juokauja, kad klimatas jiems leidžia nesirūpinti dėl šildymo ir skirti dėmesį nematerialiam gyvenimui, jiems svarbus prasmės, pilnatvės ieškojimas.“

Pasak A. Ožalo, A. Zambra yra tiems, kurie nori skaidresnės, poetiškesnės literatūros, nenori panirti į tamsias emocijas.

Alvaro Enriques: romane reikia siautėti

Amerikoje gyvenančio meksikiečio Alvaro Enriques knygoje „Staigi mirtis“ yra visko – ir Meksikos, ir viso pasaulio, ir meno istorijos; ir pamąstymų apie patį rašymą, ir žaidimo Caravaggio istorija.

B. A. Grigui tai – kartu ir juokinga knyga, o jį, sako, knygos retai prajuokina: „Knyga tikrai intelektuali, kupina istorijos faktų, bet tuos faktus jis supina į labai gražų vėrinį. Nėra tuščia, nėra nyku, nėra nuobodu.“

Knygoje pasakojama, kaip tapytojas Caravaggio žaidžia tenisą su poetu Francisco Gómez de Quevedu. Šalia – popiežinės intrigos viduramžių Italijoje, haliucinogeniniai grybai, su kurių poveikiu kuriami galvos apdangalai. Pasakojama, kaip Caravagio kvietėsi benamius šventųjų portretams pozuoti. „Man patiko ir tai, kaip knyga sukonstruota, ir pačios istorijos. Autorius neatskleidė, kas tiesa, o ką išgalvojo“, – teigia B. A. Grigas.

A. Ožalas tikino, kad rašytojas net pakoreguodavo aprašus „Vikipedijoje“ pagal savo sugalvotą ir knygoje aprašytą siužetą: „Šio rašytojo įsitikinimu, romane galima viskas – ten reikia siautėti.“ Knyga kalba apie priešpriešas – krikščionybės perėjimas į naują etapą ir t. t.

Vertėja A. Naujokaitienė pritaria, kad ši knyga – sąmonės ir fantazijos šėlsmas. „Aš tos knygos ilgiausiai kračiausi, nenorėjau versti. Bet ji yra su keliais dangčiais – atidengi, ir visai kitas pasaulis. Meksikos nukariavimas, Vatikanas kaip intrigų lizdas. Ar viskas taip buvo, kaip aprašyta? Irgi klausimas“, – sako ji.

Caravaggio mene padarė didžiulį perversmą. Imta naudoti šviesotamsa – dvasingoji šviesa veiduose, veidai gyvi. „Jis buvo valkata, mušeika, bet mokėjo gyvai atvaizduoti žmogų. Lėbautojas Caravaggio susitinka savęs vertą priešininką. Niekada nežinosime, ar jie susitiko, ar turėjo nesutarimų, ar tarp jų buvo pokalbis. Jis konstruoja istoriją, pertraukose šluostosi prakaitą, tuomet atsiranda majų princesė, kuri subūrė visas indėnų bendruomenes prieš actekus ir nukariavo Actekų imperiją, ir kiti veikėjai“, – pasakoja šios knygos vertėja.

Anot jos, ši knyga – kaip enciklopedija, nesvarbu, kad ne viskas teisinga: „Jis rimtu veidu rašo, kad nukirsdintų galvų plaukai buvo vertybė, iš jų gamino teniso kamuoliukus.“

A. Ožalas apibendrina, kad tai – enciklopedinis ir idėjų romanas, kuris pakviečia permąstyti ir mūsų istoriją. „Ją perskaitęs jau kitu žvilgsniu žiūrėjau į Caravaggio paveikslus“, – pripažįsta knygų apžvalgininkas.

B. A. Grigas teigia, kad jam yra įspūdingos kone visos Lotynų Amerikos rašytojų istorijos, sugulusios knygose: „Ten yra žodinio meno tradicija. Jie moka tikrai gerai papasakoti istoriją – talpiai, užbaigtai ir įsimenančiai.“

A. Ožalas pritarė, jis teigė Lotynų Amerikos autorių knygose atradęs literatūrą iš didžiosios raidės.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt