Kultūra

2021.10.16 16:00

Aistės Paulinos Virbickaitės knygų rekomendacijos: purvas istorijos panagėse ir literatūrinė jūros liga

Aistė Paulina Virbickaitė, menotyrininkė2021.10.16 16:00

Kadangi rašau apie meną, tad ir skaitau daugiausia apie meną, pastaruoju metu – bent dvi knygas per mėnesį. Ne, nenuobodu! Knygų „apie meną“ lentyna tik iš šono gali pasirodyti siaura.

Iš tiesų joje telpa ne tik specializuotos knygos, biografijos ar autobiografijos, bet ir grožinė literatūra, vienais ar kitais būdais prisiliečianti prie meno temų. Suprasdama, kad ne kiekvienas ryšis imtis aštuonių šimtų puslapių menininko biografijos, pasidalysiu trimis pastaruoju metu skaitytomis knygomis „prie meno“ – dvi iš jų bus grožinė literatūra, viena – menotyrinė monografija, sujungusi dailę ir istoriją.

Álvaro Enrigue, „Staigi mirtis“

Leidykla RARA neseniai išleido Amerikoje gyvenančio meksikiečio rašytojo Álvaro Enrigue romaną „Staigi mirtis“. Ši knyga ir lietus į mano rudens atostogų Palangą atėjo tuo pačiu metu ir abu sukūrė puikią – dinamišką ir labai įdomią – dieną lovoje. Aplink mano baltus patalus su įtūžiu trinksėjo teniso kamuoliukas, žvangėjo ginklai, liejosi prakaitas ir sperma, vaikštinėjo personažai iš Caravaggio paveikslų, o ir pats jis, rašytojo pavaizduotas kaip blogas baroko epochos berniukas, iš tų, kur visada laimi.

Tai aistringa ir įžūloka knyga, be to, labai dinamiška: su kiekvienu teniso kamuoliuko smūgiu knygos autorius svaido skaitytoją po Angliją, Italiją, Meksiką, klastingai keičia istorinius ir pramanytus personažus – tik spėk gūglinti, prisiminti ir jungti taškus!

Leidykla knygą pristato kaip padūkusį romaną iš Meksikos apie 16 amžiaus tenisą, istoriją ir beprasmius žygius. Viskas iš tiesų prasideda nuo teniso. 1599 metais Navonos aikštėje vyksta žūtbūtinė dvikova teniso raketėmis, kaunasi tapytojas Caravaggio ir ispanų poetas Quevedo. Toliau knygos siužeto nupasakoti neįmanoma. Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė sako, kad tai knyga apie literatūrą. Aš galėčiau teigti, kad apie meną. Didysis baroko tapytojas Caravaggio čia nėra pagrindinis personažas, bet jis svarbus ir kaip dalyvis, ir kaip įkvėpimas.

Viename interviu Álvaro Enrigue pasakoja, kaip būdamas Berlyne nuėjo į Gemaldegalerie muziejų, įdėmiau pažiūrėjo į Caravaggio paveikslą „Pergalingas Kupidonas“ ir, pamatęs besišypsančio nuogo berniuko purvinas kojų nagų panages, suprato, kad tai verta romano. Man net atrodo, kad šioje knygoje rašytojas mėgina padaryti tą patį, ką darė tas kardinolų numylėtas tapytojas: rodyti purvą istorijos panagėse, tai yra prievartą, aistrą, nenumaldomą trauką grožiui ir spindesiui, nesenkančią žmogaus energiją, kuri neleidžia šiam pasauliui sustoti.

Viskas šiame romane – kaip Caravaggio paveiksluose, tik dinamiškiau, juk 21 amžius. Kaip priimta šiais laikais, yra ir heteroseksualių, ir homoseksualių erotinių scenų, į paraštes anksčiau nutrenktų istorinių vardų ir faktų, neįprastų Vakarų Europos istorijos rakursų. Vos nepamiršau svarbiausio – sveikos ironijos ir gero humoro.

Tiems, ko nevargina trūkčiojantis ir į visas puses skaitytoją blaškantis pasakojimas, rekomenduočiau šiais metais pasirodžiusią Philipo Hoare'o knygą „Albert and the whale. Albrecht Dürer and how art imageines our world“ („Albertas ir banginis. Albrechtas Düreris ir kaip menas mato mūsų pasaulį“).

Philipas Hoare'as, „Albert and the whale. Albrecht Dürer and how art imagines our world“

Philpe'as Hoere'as yra žinomas rašytojas, parašęs ne vieną sėkmingą knygą. Juntama ir tai, kad jis universitete dėsto kūrybinį rašymą: kiekvienas paragrafas nupoliruotas, prilankstyta keisčiausių kilpų ir privingiuota pasakojimo linijų. Gražu. Bet šitas grožis tikrai nelengvas, o kai kur balansuoja ties pretenzingumu. Bet Albrechtui Düreriui tai tinka, juk jis tikrai nebuvo paprasta, lengvai suvokiama asmenybė.

Prisidėsiu prie manančiųjų, kad šis vokietis nepelnytai žinomas mažiau nei jo amžininkas italas Leonardo da Vinci. Jis ne tik renesansinė asmenybė: tapytojas, piešėjas, filosofas, matematikas, jis ir smalsus keliautojas, svajotojas, kūrybingas verslininkas, pirmas menininkas, kūręs ne tik paveikslus, bet ir savo prekių ženklą – šriftą, net specialų savo parašą, kurį lengvai atpažįstame iki šiol.

Philipas Hoare'as lygina Dürerį su Andy Warholu. Abu imigrantų iš Vidurio Europos vaikai, abu buvo apsėsti autoportretų ir abu negalėjo atitraukti akių nuo prabangos ir mirties. Abu mirė nepalikę palikuonių ir abu šimtais egzempliorių tiražavo savo kūrinius ir mokėjo brangiai juos parduoti. Tiesą sakant, būtent Düreris pastebėjo naujosios technologijos – spaudinio potencialą. Ištobulino jos techniką ir tapo pirmuoju išties tarptautiniu menininku. Ir dar jis buvo pavojingai gražus, bent jau taip save rodo autoportretuose.

Viename autoportretų 28-erių tapytojas save vaizduoja kaip Jėzų. Tai darydamas supranta savo įžūlumą ir paveikslo viešai nerodo – laiko namuose. Philipas Hoare'as apie jį rašo: „Matau jį tamsioje palėpėje, tapantį save. Patrauklus vyras, genijus, narcizas. Migdolinės akys, blizgančios garbanos, kailinis apsiaustas. Nuožmus dviprasmiškumas. Ar jis man patiktų? Ar jam tai būtų rūpėję?“ Iki šios knygos niekada nemačiau to keisto Dürerio asmenukių dviprasmiškumo, jose slypinčio lyg kokio plėšrumo. Taip pat po šios knygos visada pastebėsiu Dürerio gyvūnus. Ne tik garsiuosius kiškį ir raganosį, bet ir šunis, paukščius, drugelius, negyvo paukščio sparną.

Viena iš ankstesnių šio rašytojo knygų yra apie banginius. Jis gailisi, kad Düreriui taip ir nepavyko savo akimis pamatyti šio gyvūno. Aš irgi dar nesu mačiusi banginio. Bet prisiskaičiau apie juos nemažai, nes banginių šioje knygoje panašiai tiek, kiek Dürerio. Dar joje veikia rašytojas Thomas Mannas, poetė Marianne Moore, meno istorikas Erwinas Panofsky, Davidas Bowie ir banginiai, ir šunys, ir raganosis Ganda, ir mirštanti rašytojo mama.

Kartais pasakojimas nuvingiuoja į rašytojo gyvenimą, o kartais sugrįžta pas Dürerį. Tokiu būdu dabar jau žinau, kad Hitleris neatsitiktinai taip mėgo šį menininką. Jį mylėjo jau Goethe, kuris jame matė stiprios vokiškos sielos esmę, Nietzsche labai vertino savo turimą Dürerio graviūrą „Riteris, mirtis ir velnias“, laikė ją įrėminęs į purpurinio aksomo rėmą. Wagneris savo pagarbą menininkui atidavė dėvėdamas aksominę beretę, panašią į vieną iš autoportretų. Pakeliui sužinojau dar visokių dalykų, pavyzdžiui, kad meno istorikas Erwinas Panofsky Amerikoje laikė piktą juodą pudelį, kuris vieną dieną gatvėje užpuolė Thomo Manno pudelį – visiškai nenaudinga, bet kokia vertinga informacija!

Kai pradėjau skaityti, buvau knyga sužavėta. Lyginau tokį rašymą su jūra, kai viena kitą keisdamos bangos vis išneša ką netikėto – žolę, žuvį, gintarą. O paskui ištiko jūros liga. Nes nuolatinis šokinėjimas iš 14-o amžiaus į 21-ą, dar aplankant ir 20-ą ar 18-ą amžius nėra lengvas. Kaip ir begalinės nuorodos į visokius žymius vardus, įvykius ar rašytojo patirtis. Net ir puikiai knygą vertinantys recenzentai sutinka, kad skaityti nėra lengva. Bet labai gražu!

Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė, „Lietuvos istorija dailėje“

Trečia neseniai pasirodžiusi ir įspūdį padariusi knyga yra menotyrinė monografija, kuri gali pasirodyti įdomi ir platesnei auditorijai dėl savo temos, išeinančios už meno lauko ribų. Aušrinės Kulvietytės-Cemnolonskės „Lietuvos istorija dailėje“ tiria istorinės tematikos dailės kūrinius, sukurtus Lietuvoje nuo 18 amžiaus pabaigos iki 2020 metų.

Istoriniai paveikslai (ir kiti meno kūriniai) vaizduoja istorinius mūšius, karus, sutarčių pasirašymus ir kitus svarbius istorinius momentus. Tai siauras, specifinis ir menotyrininkų nelabai mėgstamas žanras. Tačiau būtent dėl specifiškumo ir siaurumo jie gali padėti papasakoti apie platesnius dalykus: menininko ir valstybės santykį, to laiko istorijos traktavimą, stilistines įvairių laikotarpių preferencijas.

Monografijos autorė atliko didžiulį darbą surinkdama visus šiuos kūrinius. Jie pristatomi chronologiškai, ieškant bendrų tendencijų, įvardijant menininkų sunkumus, užsakovų lūkesčius. Perskaičius knygą paaiškės, kodėl turime tiek mažai kūrinių istorine tema ir kodėl didelės turimų kūrinių dalies meninė kokybė tokia silpna. Taip pat galbūt aiškesnis taps šiandienos konfliktas tarp skirtingų menininkų kartų, savaip (ir labai skirtingai) traktuojančių meno kūrinius istorine tema.

Kaip ir dera monografijai, knyga parašyta sausai ir dalykiškai. Iliustracijos spalvotos ir gana kokybiškos, bet nelabai didelės. Autorė nesimėto ekstravagantiškais apibendrinimais ir drąsiomis hipotezėmis, nors santūriai kelia įdomių klausimų ir pastebėjimų. Atliktas ir į monografiją sudėtas didžiulis darbas ir puiki kolekcija, tikėčiausi kada nors pamatyti šios monografijos (ar kurios nors jos dalies) pagrindu sukurtą parodą.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt