Sprogimai Kramatorsko traukinių stotyje, apšaudymai prie Severodonecko, per kuriuos pačiam vos pavyko ištrūkti gyvam – tokia buvo fronte Ukrainoje jau aštuonerius metus dirbančio fotografo Anatolijaus Stepanovo praėjusi savaitė. LRT RADIJUI jis sako, kad ne viską, ką tenka įamžinti, norisi fotografuoti. Tačiau jis prašo suprasti jo darbo misiją – pasaulis turi pamatyti, kas vyksta karo alinamoje Ukrainoje.
Būtent A. Stepanovo dokumentinės nuotraukos pasiekia didžiausias agentūras ir redakcijas visame pasaulyje. 2019-aisiais jo paroda „Kariai“ apie Donecką ginančius Ukrainos karius buvo surengta ir Lietuvoje.
– Kur šiuo metu esate ir kokia ten situacija?
– Šiuo metu esu Kramatorske, Donbase. Esu čia jau nuo trečiadienio.
– Jūs buvote Kramatorske ir tą dieną, kai įvyko sprogimai traukinių stotyje. Ką matėte?
– Taip, buvau. Praėjus vos dešimčiai minučių nuo sprogimo atvykau į stotį. Tuo metu kaip tik ruošėmės išvykti iš namų ir išgirdome raketų švilpesį, sprogimus, pro langus pamatėme kylančius dūmų stulpus stoties apylinkėse. Kilo klausimas, nejaugi išties į stotį taikosi? Negalėjau tuo patikėti. Nuoširdžiai sakau, negalėjau. Bet iškart pajudėjome ta kryptimi, važiavome paskui greitąją medicinos pagalbą.
Ant raketos buvo parašyta „Už vaikus“ ir aš tai nufotografavau, nes ji gulėjo prieš pat stotį. Ant jos buvo parašyta „Už vaikus“, įsivaizduojate? Taip mus naikina. Ant raketos užrašo „Už vaikus“ ir žudo vaikus. Suprantate, koks tai paradoksas?
Atvažiavome į stotį ir pamatėme tą baisų vaizdą. Buvo kraupu. Žmones tiesiog išsprogdino dalimis, sunaikino. Visur buvo kraujas, klyksmai, kūnų dalys ant asfalto, nužudyti vaikai, moterys. Toks buvo vaizdas.
– Ir jūs viską fotografavote, kad pasaulis pamatytų, kas vyksta Ukrainoje?
– Taip, aš viską fotografavau, nors nenorėjau to daryti. Noriu atsiprašyti žmonių, kad juos fotografavau tokioje situacijoje, nes tai, kas įvyko, baisu, neįmanoma žiūrėti. Tačiau reikia tai fiksuoti, suprantate? Tai kraupus vaizdas. Ant raketos buvo parašyta „Už vaikus“ ir aš tai nufotografavau, nes ji gulėjo prieš pat stotį. Ant jos buvo parašyta „Už vaikus“, įsivaizduojate? Taip mus naikina. Ant raketos užrašo „Už vaikus“ ir žudo vaikus. Suprantate, koks tai paradoksas?
Žmones okupuotose teritorijose renka į karą tiesiog gatvėse, darbuose. Pagauna ir sako: eisi kariauti. Dvi savaites pamoko, duoda ginklus, apvelka „beriozkomis“ ir pirmyn į karą. Nepaisoma žmogaus gyvybės, nieko, kad tik pultų.
– O dabar Rusija dar sako, kad tai ne ji sprogdino stotį, o patys ukrainiečiai.
– Jie visada taip kalba. Jie tą patį kalbėjo po vasario 15-osios, kai apšaudė Kramatorską ir nužudė kelias dešimtis žmonių, tiesiog buvusių gatvėje. Tada irgi sakė, kad čia ne jie, o ukrainiečiai. Taigi, Rusija tikėti iš principo negalima.
– O kaip dabar vyksta žmonių evakuacija iš Kramatorsko ir kitų miestų Rytų Ukrainoje, iš kurių civiliams patarta išvykti?
– Žmonių gatvėse liko labai mažai. Praktiškai visi, kurie norėjo, jau iš čia išvyko. Ligoninėse liko tie, kuriuos sužeidė per sprogimą stotyje. Iš pradžių buvo skelbti skaičiai, kad trisdešimt žmonių žuvo, vakare tas skaičius išaugo iki 52. Žmonės buvo labai sunkiai sužeisti, skeveldrų sužeidimai tokie, kad sunku padėti ir žmonės mirė visą dieną. Tačiau kitą dieną evakuacijos procesas jau buvo atnaujintas ir žmonės vėl galėjo išvykti autobusais. Taigi, Kramatorske civilių likę nedaug, miestas apytuštis.
Pataikė į mokyklą, pusė mokyklos sugriauta. Dabar ten išmušta didžiulė duobė, vos ne ežeru tapusi. Taigi, niekas nebesismulkina.
– O kaip jūs prognozuojate, kas laukia artimiausiomis dienomis, savaitėmis Kramatorske, Severodonecke ir kituose aplinkiniuose miesteliuose?
– Na, trečiadienio rytą Severodonecke pats papuoliau į apšaudymą iš GRAD`ų. Taigi, miestas apšaudomas nuolat. Tiesiog šaudo iš GRAD`ų, artilerijos bet kur – į gatves, į gyvenamuosius namus. Ten taip pat jau liko mažai žmonių, bet pats miestas naikinamas. Manau, kad jo laukia Mariupolio ar Volnovachos likimas – sulyginimas su žeme. Rusai taip jau elgiasi. Jie naikina viską iš eilės, o paskui jau bando patys įžengti ir užimti miestą.
– O ukrainiečiai turi pakankamai ginklų apsiginti?
– Taip, turime ginklų. Kariuomenė ginasi, daro savo darbą. Tačiau Rusija čia sutelkė daug artilerijos ir nuolat stipriai apšaudo. Labai. Aš ne Kasandra, nežinau, kas bus artimiausiu metu, tačiau vyks nuožmi kova. Žus žmonės, kariai abiejose pusėse.
Čia jau niekas neturi jokių iliuzijų dėl to, kas yra Rusija. Ji yra atviras priešas. Bet Donbasas ir Mariupolis patys negrįš, juos reikia atkovoti aukojant gyvybes. Reikia žudyti priešus. Tik taip galime susigrąžinti savo žemę. Tai karas.
Jie puola kaip 1943 metais. Iš pradžių artilerija, GRAD`ai, paskui leidžia tankus, pėstininkus ir prasideda nusikaltimai ir susidūrimai. Ir jie eina, eina ir eina, ten jų sukaupta tūkstančiai. Ir jų niekas nesustabdo, jie ruošiasi pulti. Iš pradžių bent jau ėjo parengti kariai, o dabar jau siunčia į karą visus. Tai irgi nusikaltimas.
Žmones okupuotose teritorijose renka į karą tiesiog gatvėse, darbuose. Pagauna ir sako: eisi kariauti. Dvi savaites pamoko, duoda ginklus, apvelka „beriozkomis“ ir pirmyn į karą. Nepaisoma žmogaus gyvybės, nieko, kad tik pultų.
Putinui reikia visos Ukrainos, visos teritorijos ir gyventojų. Nesvarbu, kad mirę arba badaujantys, kaip buvo 1930-aisiais. Vėl bus daug tos klaikios zombinančios propagandos, melo, siekiant pavergti visuomenę.
– Jūs šį karą fotografuojate jau aštuonerius metus. Koks yra jo veidas? Kaip jis pasikeitė per visą šį laiką?
– Iki šių metų vasario 24-osios tai buvo toks tarsi hibridinis karas. Rusija apsimetinėjo, kad jos čia nėra, bet nuolat siuntė tankus, artileriją, dalyvavo jos savanoriai, ginkluotosios pajėgos kartais labiau, kartais mažiau įsitraukdavo. Dabar jau vyksta atvira agresija. Jau niekas neapsimetinėja, nesislepia. Tiesiog puola iš oro, naudojamos balistinės, sparnuotosios raketos, tokia ir į Kramatorską buvo paleista visai neseniai, naktį. Pataikė į mokyklą, pusė mokyklos sugriauta. Dabar ten išmušta didžiulė duobė, vos ne ežeru tapusi. Taigi, niekas nebesismulkina. Nuolat šaudo raketomis į naftos bazes, kad sutrikdytų kariuomenės aprūpinimą, niokoja infrastruktūrą.
– O kaip per tuos aštuonerius metus pasikeitė Ukraina? Ar tikite, kad po šio karo Donbasas ir Mariupolis grįš, priklausys Ukrainai?
– Kad juos susigrąžintume, pirmiausia reikia atsilaikyti ir Donbasui, ir Mariupoliui. Čia jau niekas neturi jokių iliuzijų dėl to, kas yra Rusija. Ji yra atviras priešas. Bet Donbasas ir Mariupolis patys negrįš, juos reikia atkovoti aukojant gyvybes. Reikia žudyti priešus. Tik taip galime susigrąžinti savo žemę. Tai karas. Tikras, konvencinis karas Europoje, kokio nebuvo nuo 1945-ųjų!
Rusijai reikalingi tik resursai, nes ji degraduoja, ji išsivagia, žmonės vagia, prasigeria, dauguma gyvena blogai. Rusų kareiviai čia atėjo, pamatė, kaip žmonės gyvena, ir patyrė šoką.
– O jūs tikite, kad šį karą laimėsite?
– Mes neturime kitos išeities. Jeigu Ukraina pralaimės, žus milijonai žmonių. Dabar žūsta tūkstančiai, o jei pralaimėsime – žus milijonai.
– Manote, kad Rusija nesustos, užkariavusi Donbasą?
– Tikrai ne. Jeigu jie užims visą Donbasą, jie eis toliau. Tai akivaizdu. Jokių abejonių. Putinui reikia visos Ukrainos, visos teritorijos ir gyventojų. Nesvarbu, kad mirę arba badaujantys, kaip buvo 1930-aisiais. Vėl bus daug tos klaikios zombinančios propagandos, melo, siekiant pavergti visuomenę.
Jie siautėjo todėl, kad pamatė, kaip gerai žmonės gyvena prie Kyjivo. Jie gi to nesitikėjo, jiems propaganda sakė, kad žmonės čia kenčia ir jie ėjo gelbėti. Jie net nesitikėjo, kad juos čia sutiks su neapykanta.
Rusijai reikalingi tik resursai, nes ji degraduoja, ji išsivagia, žmonės vagia, prasigeria, dauguma gyvena blogai. Rusų kareiviai čia atėjo, pamatė, kaip žmonės gyvena, ir patyrė šoką. Jie siautėjo todėl, kad pamatė, kaip gerai žmonės gyvena prie Kyjivo. Jie gi to nesitikėjo, jiems propaganda sakė, kad žmonės čia kenčia ir jie ėjo gelbėti. Jie net nesitikėjo, kad juos čia sutiks su neapykanta.
– Jūs fotografuojate šį karą jau aštuonerius metus. Kaip emociškai ištveriate tai, ką matote? Nekalbant jau apie pavojų gyvybei.
– Negaliu jums pasakyti jokio recepto… Sunku. Išsunkia visa tai labai stipriai. Net nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Kol galėsiu, tol čia ir dirbsiu. Noriu padėkoti ir Lietuvai, nes ji labai padeda. Elgiasi kaip tikras brolis. Ta parama labai jaučiama ir esu labai dėkingas Lietuvai už pagalbą, už viską, ką ji daro. Lietuvių tauta – tai tikrasis mūsų brolis.
Interviu su fotografu Anatolijumi Stepanovu klausykitės ir radijo įraše.
