Vasario 9 d. Mažvydo bibliotekoje bus pristatytas skaitmeninis Lietuvos romų sakytinės istorijos garso ir vaizdo archyvas, rašoma organizatorių pranešime LRT.lt portalui.
Tai bendras Romų visuomenės centro, Multikultūrinio neformalaus ugdymo centro „Padėk pritapti“ bei Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos projektas. Projekto metu Lietuvos ir kitų šalių mokslininkai, romų kalbos ir istorijos ekspertai rinko etnografinę medžiagą apie Lietuvos romų bendruomenę, prisiminimus apie karą, klajokliško gyvenimo patirtis, gyvenimą sovietmečiu, tradicinius patiekalus ir kt. Šia proga Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorę Aušrą Simoniukštytę kalbino „Padėk pritapti“ edukatorė, projektinių veiklų organizatorė (ir viena iš projekto įkvėpėjų) Agnieška Avin.
– Veikiausiai nesuklysiu pasakiusi, kad apie romų kalbą Lietuvos visuomenė žino labai mažai. Kokios šios ypatybės, kuo ji įdomi, ar tiesa, kad ji panaši į indų kalbą?
– Pirmą kartą romų ir indų kalbų panašumai buvo pastebėti dar 18 amžiuje. Tai turėjo būti labai įdomus atradimas! Juk apie romų kilmę iki tol buvo kuriamos įvairios teorijos, buvo įprasta manyti, kad jie kilę iš Egipto. Štai 15 a. rašytiniuose šaltiniuose romai įvardinami kaip „Egipto pagonys“ ar „Egipto stabmeldžiais“. Taip atsitiko dėl to, kad nemaža dalis romų Vidurio ir Vakarų Europą pasiekė per Viduržemio jūros regioną (Indija-Persija-Mažoji Azija-Balkanai).
Kai 19 amžiuje atsirado lyginamosios kalbotyros mokslas, šio mokslo atstovai, remdamiesi atrastais kalbų kaitos dėsniais, pradėjo klasifikuoti pasaulio kalbas. Tuomet romų kalba buvo galutinai priskirta indo-arijų kalbų grupei. Kalbininkai teigia, kad romų kalba išlaikė kai kurias indų kalboms būdingas ypatybes, nors patyrė ir nemažą kitų kalbų poveikį.
– Europoje gyvena labai daug romų grupių, ar jie kalba viena kalba?
– Šiandien yra daugybė romų dialektų, skiriasi ir tais dialektais kalbančių romų gyvensena. Tačiau vis vien liko savitas kalbinis ir kultūrinis branduolys, vienijantis visame pasaulyje pasklidusią romų bendruomenę. Kai kurie kalbininkai mano, kad romų kalbos skilimas į įvairias tarmes prasidėjo 14–15 amžiais, romams atvykus į Europą (15 amžiaus viduryje jie pasirodė ir Lietuvoje).
Romų kalbą paveikė kontaktai su Europos kalbomis, reikšmingiausia buvo graikų, turkų, rumunų, vengrų, vokiečių ir įvairių slavų kalbų įtaka. Tačiau didžiausi dialektiniai skirtumai formavosi vėliau, 16–17 a. Kaip teigia mokslininkai, 18 a. pradžioje susiklostė tokios romų kalbos tarmės, kurios daugiau mažiau primena šiandienines.
– Kokios priežastys lėmė, kad vientisa romų kalba suskilo į daugybę dialektų?
– Šiuolaikinės romų kalbos tarmės išsivystė santykinai mažose kalbinėse bendruomenėse, kurių tiek socialinis, tiek ir fizinis judumas buvo apribotas. Tai paveikė romų kalbos leksiką. Pavyzdžiui, Lietuvos senbuvių romų grupė, save vadinanti „Litovska“ roma, istorinės ir etninės Lietuvos teritorijose gyvena jau mažiausiai 500 metų – šios grupės kalbą kontaktai su kaimynais ne romais paveikė labiau, nei kontaktai su kituose kraštuose gyvenančiais romais, kurie nebuvo tokie dažni.
Be to, romų kalbinių bendruomenių tarpusavio sąveiką slopino ne tik išoriniai, bet ir vidiniai suvaržymai, susiję su įvairiais paprotinės teisės draudimais, atskirų romų grupių, vadinamųjų nacijų ir su jomis siejamų romų tapatybių susiformavimu. Dėl visų šių aplinkybių atsirado tarmių, kurių atstovai negali vienas kito suprasti. Nereikia pamiršti ir to, kad romų kalba, kaip ir patys romai, patyrė persekiojimų, kai kuriose šalyse buvo uždrausta šią kalbą vartoti, todėl, pavyzdžiui, nemažai Anglijos, Ispanijos, Suomijos, Vengrijos romų savąja kalba jau nebekalba.
– Ar egzistuoja viena standartizuota romų kalbos versija? Kokios romų kalbos kaip rašytinės kalbos tradicijos?
– 19 amžiuje vis daugiau ir daugiau tekstų buvo publikuojama romų kalba. Tačiau pirmosios pastangos ją standartizuoti atsirado tik 20 amžiuje. Pirmoji standartizuota romų kalbos versija, kiek žinau, buvo sukurta „Ruska“ roma dialekto pagrindu 1920-ųjų viduryje Sovietų Rusijoje, kurioje tuo metu etninių mažumų ir jų kalbų atžvilgiu vyravo gana liberali politika. 1920–1930 metais Sovietų Sąjungoje romų kalba buvo išleista apie 250 knygų ir žurnalų. Jose buvo publikuojami ne tik Europos klasikų vertimai, bet ir originalūs romų rašytojų ir poetų kūriniai, buvo leidžiami mokykliniai vadovėliai ir romų kalbos žodynai.
1920-ųjų metų pabaigoje tuometinėje SSRS buvo atidaromi darželiai ir mokyklos romų arba mišria rusų-romų mokomąja kalba, organizuojamos vakarinės pamokos suaugusiems neraštingiems romams. Tačiau 1938 m. SSRS politika tautinių mažumų atžvilgiu radikaliai pasikeitė, etninės bendruomenės imtos kryptingai rusifikuoti, o romų literatūra buvo faktiškai, nors ir neoficialiai, uždrausta. Įdomu, kad maždaug tuo pat metu, 1933 m., mūsų kaimyninėje šalyje, Latvijoje, į romų kalbą buvo išversta Šv. Jono evangelija.
Žlugus Sovietų Sąjungai, pastangos standartizuoti romų kalbą vėl atgimė. 1990 m. IV-me Tarptautinės romų sąjungos kongrese Varšuvoje pristatyta romų kalbos abėcėlė. Tačiau ji nebuvo visuotinai romų pripažinta. Manau, kalbos standartizacijai trukdo romų dialektų įvairovė ir savotiškos varžybos, kurio dialekto pagrindu kalba bus standartizuojama. Šiuo metu romų kalba yra norminama atskirose šalyse, tokiose kaip Švedija, Serbija, Slovakija, Rumunija. Taip pat egzistuoja pastangos sukurti vieną standartizuotą kalbos versiją, kurią būtų galima naudoti regioniniu lygiu, pvz. Balkanuose.
Galiausiai siekiama sunorminti kalbą tarptautiniais tikslais – įgalinant romų iš skirtingų pasaulio vietų bendravimą. Tam pasitarnauja įvairios romų konferencijos ir susitikimai Strasbūre bei Briuselyje, suteikiantys pagrindą kurti standartizuotą romų kalbą įvairių tarmių pagrindu. Manau, kad kalbos kodifikavimą, įveikiant dialektinius skirtumus, gali paskatinti ir jaunesnės kartos romų tarpusavio bendravimui naudojamos modernios informacinės technologijos bei įvairios pokalbių programėlės.
– Kokia romų kaip mažumos kalbos situacija Europoje (ir Lietuvoje)?
– Europos Sąjungos institucijos kalbą traktuoja kaip esminį žmogaus teisių ir mažumų kultūrinės tapatybės aspektą. Todėl šalys narės yra raginamos ginti etninių mažumų kalbines teises, skatinti viešą mažumų kalbų vartojimą ir užtikrinti kalbos gyvastingumo, perdavimo iš kartos į kartą sąlygas. Europos Parlamentas savo 2018 m. lapkričio 13 d. rezoliucijoje „Dėl ES mažumoms taikomų minimalių standartų“ pabrėžė, kad „veiksminga lygybė yra ne tik nediskriminavimas, bet ir priemonės, kuriomis mažumoms užtikrinama galimybė naudotis savo teisėmis, pvz., teise į tapatybę, kalbos vartojimą ir išsilavinimą“. Toje pačioje rezoliucijoje Parlamentas ragina Europos Komisiją skatinti kalbinę įvairovę, mažumų kalbų mokymą ir vartojimą „kaip potencialias priemones spręsti diskriminacijos dėl kalbos problemą ES“.
Romų kalbos pripažinimo ir įteisinimo procesas, mano manymu, vyksta dviem lygiais – nacionaliniu bei bendraeuropiniu. Romų kalba kaip mažumos kalba yra oficialiai pripažinta įvairiose Europos valstybėse. Rumunijoje, Švedijoje ir kt. romų kalba yra įteisinta kaip viena iš mokomųjų kalbų mokyklose. Atitinkamai ES fondai finansuoja romų kalbos tyrimus, mokymą ir šiam tikslui skirtų platformų kūrimą. Dar 1993 m. Europos Taryba paragino dėti pastangas išlaikyti romų kalbą, skatinti jos tyrimus, rengti vertėjus, o 2008 m. Europos Tarybos iniciatyva buvo parengta Romų kalbos mokymo programa ir su ja susiję įrankiai – dvi Europos kalbų aplanko versijos keliomis romų kalbos tarmėmis ir Mokytojo vadovas.
– Kada prasidėjo Lietuvos romų kultūros ir kalbos tyrimai Lietuvoje, ar galime kalbėti apie kokią nors tokių tyrimų tradiciją, ar visgi tai buvo pavienių tyrėjų iniciatyvos?
– Apie romų kalbą 19 amžiaus pabaigoje dvi publikacijas paskelbė tautosakos rinkėjas, knygnešys ir leidėjas Mečislovas Davainis-Silvestraitis. 1902 m. „Medžiagą Lietuvos čigonų žodynui“ „Rusų filologijos žinyne“ pagarsino rusų filologas Aleksandras Pogodinas. Paskui ilga pauzė. 1936 m. pasirodo Antano Salio bei Izidoriaus Kisino knygoje „Čigonai“, kurioje glaustai apžvelgiama Europos ir Lietuvos romų istorija, kultūra ir kalbos ypatumai. Apskritai, tarpukariu ir sovietmečiu romų istorijos ir kultūros tematika domėtasi menkai, kaip ir pačiais romais. Šis susidomėjimas išaugo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tačiau, vėlgi, nebuvo didelis.
Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė serija naujų Lietuvos romų kalbai skirtų publikacijų. 2001 m. mokytojo Vytauto Toleikio sudarytoje knygoje „Lietuvos čigonai: tarp praeities ir dabarties“ buvo išspausdintas lietuvių-romų kalbų žodynėlis, kurį parengė romė Rada Bogdanovič, 2003 m. išleistas pirmasis romų kalbos elementorius „Romani bukvi“. Jos autorės – Teofilė Bagdonavičienė ir Henrika Prosniakova. Tiražas buvo mažas, berods tik 500 egz., ir ši knyga jau seniai tapo bibliografine retenybe. Tai buvo pirmasis bandymas Lietuvoje standartizuoti romų kalbą „Litovska“ roma dialekto pagrindu.
Viena iš elementoriaus autorių, Teofilė Bagdonavičienė, maždaug tuo pačiu laiku Vilniaus universitete vedė romų kalbos kursus su romukais dirbančioms mokytojoms. 2011 m. pasirodė unikalus leidinys – Vidos Beinortienės „Romų kalba“. Tai pirmasis Lietuvoje romų kalbos vadovėlis. Jo autorė romų kalbą išmoko savarankiškai, nuolat bendraudama su romais. Šį Vidos Beinortienės (kuri nėra kalbininkė) atliktą darbą laikau tam tikru priekaištu Lietuvos lingvistams profesionalams.
2021 m. Multikultūrinis neformalaus ugdymo centras „Padėk pritapti“ ir Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmėsi iniciatyvos sukurti skaitmeninį Lietuvos romų dialekto garso ir vaizdo archyvą. Tai – labai svarbus žingsnis, saugant unikalią Lietuvos romų tarmę ir pripažįstant ją Lietuvos kultūros paveldo dalimi.
– Kaip, jūsų akimis, šis paveldas galėtų būti aktualizuotas Lietuvoje?
– Tikiuosi, kad kada nors „Litovska“ roma dialekto pavyzdžiai ir kultūros aprašymai atsiras mokykliniuose vadovėliuose, kad visi mokiniai, kokios etninės kilmės jie bebūtų, turėtų progą susipažinti ir su šiuo brangintinu daugiakultūrės Lietuvos aspektu. Tikimės, kad minėtas Lietuvos romų sakytinės istorijos garso ir vaizdo archyvas prisidės prie romų kultūros ir kalbos populiarinimo. Lietuvos romų istorija ir kultūra yra daug įdomesnė, nei mes, lietuviai, galbūt, esame linkę manyti, o patys romai – istorinė Lietuvos tauta, gyvenanti čia daugiau kaip 500 metų.
