„Kultūra gali būti vadinama aukšta, net ir nesukūrusi technikos ar skulptūros, bet nebus tokia vadinama, jei joje nebus gailestingumo“, – 1935 metais pasirodžiusioje knygoje „Rytdienos šešėliuose“ rašė Nyderlandų istorikas Johanas Huizinga.
Knygoje, kuri leidyklos „Gelmės“ ir vertėjo Antano Gailiaus dėka pasirodė ir lietuviškai, Huizinga totalitarinių režimų iškilimo, vis garsėjančio žvanginimo ginklais akivaizdoje analizavo kultūrinės Vakarų pasaulio krizės priežastis – visuotinio gebėjimo spręsti nuosmukį, kritinio poreikio nuosmukį, pažinimo idealų išsižadėjimą ir moralės normų nuosmukį.
Tuo tarpu 1943 metais rašytoje knygoje „Sužalotas pasaulis. Apmąstymai apie mūsų kultūros atkūrimo galimybes“, kurią taip pat išvertė Antanas Gailius, o išleido „Gelmės“, jis, darbuodamasis okupuotuose Nyderlanduose nacių primesto namų arešto sąlygomis, toliau ne tik plėtojo „Rytdienos šešėliuose“ išguldytas įžvalgas, tačiau ir formulavo uždavinius ateityje laukiančiam kultūros atkūrimo darbui.
Viltis ir valia yra tie pamatai, ant kurių Huizinga stato savo kultūros atkūrimo programą. Viltis reiškia nepasidavimą įvairioms deterministinėms istorijos sampratoms, kurios žmogui palieka tik likimo vėtomo ir mėtomo objekto vaidmenį. Istorija kaip tik ir reikšminga tik todėl, kad žvilgsnis į ją leidžia pamatyti, kad viskas galėjo būti kitaip, kad susiklosčiusi situacija nėra paprasčiausia neišvengiamybė, nes joje yra ir atsitiktinumo, ir mūsų atsakomybės dalis.
Tačiau viltis būtų bergždžia be valios, kuri reiškia įsipareigojimą kultūros atkūrimo darbams. Juk, kaip pabrėžia pats Huizinga, „net jeigu visuomenė galbūt dar nėra pasirengusi taip esmingai tobulėti, kiekvienas paskiras žmogus, kiekviena paskira menka asmenybė vis tiek privalo ir toliau stengtis, kad būtų žengtas tegu nors menkutis būtinosios Meilės pažangos žingsnelis“.
Ne pelno siekimas ir vartojimas turi būti tie dalykai, kurie mus apibrėžia. Tokiu kriterijumi, anot autoriaus, turėtų tapti krikščioniškas Dievo ir artimo meilės idealas. Kad ir kaip toli nuo jo šiandien kaip visuomenė būtume, kad ir kokią menką galimybę šiandien turėtume ne tik išgelbėti tam tikras socialines dorybes, tačiau ir patį į metafiziką orientuotą gyvenimą, tačiau be to idealo, anot autoriaus, vargiai įmanomas tvarus teisinės tvarkos ir kultūros atkūrimas.
Skaitant Huizingą, vienas esminių klausimų yra toks – kiek jo įvardytos negerovės, lėmusios kultūros pragaištį, vis dar yra aktualios ir mums šiandien? Šis klausimas svarbus ne tik norint įsivertinti, kokios pamokos išmoktos ar iššvaistytos pokario epochoje. Dar svarbiau yra tai, kad tam tikros Huizingos išsakytos diagnozės gali padėti mums geriau susigaudyti savo laikmetyje ir suteikti gaires, kur link nukreipti savo valią siekiant pokyčių.
Huizinga kaip esmines laikmečio problemas nurodo militarizmą, kurio pagrindinis simptomas yra kariuomenės dominavimas valstybėje ir politikos subordinavimas karinėms reikmėms, hipernacionalizmą, kai visų siekių norma ir aukščiausiu idealu, visos teisės, visos kultūros, visos dorovės ir visos išminties šaltiniu ir tikslu staiga tapo savoji tauta.
Trumpai tariant, dorovinės normos tokiu atveju jau nebėra kriterijumi, kuriuo galėtume įvertinti tautą, nes pati dorovė yra pavergiama tariant, kad gera yra tik tai, kas tarnauja tautai, nors istorija yra ne kartą įrodžiusi, kad tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis dora gali reikštis tik kaip stojimas prieš nacionalistinį tautos kvaitulį. Ne dorovės normos turi paklusti tautai, o tauta dorovės normoms.
Kritikuoja Huizinga ir demokratiją, kurioje nebelieka aristokratiškumo elemento ir vis labiau imama akcentuoti ne visų lygybė prieš įstatymą, o aritmetinė dauguma. Kritikuojamas kolektyvizmas, reiškiantis išsivadavimą iš pareigos spręsti remiantis savo paties sąžine, vieninteliu kriterijumi paliekant karštligiško ir brutalaus jaudulio apimtos minios trajektoriją.
Autorius atkreipia dėmesį ir į pavojingą įsivaizdavimą, kad visuomenę galima sukurti be bendro etinio pagrindo, visas ankstesnes etnines sistemas traktuojant tik kaip užmaskuotas dominavimo formas, o pasitelkiant tik pozityvistinę teisę bei ekonomiką. Rabinas Jonathanas Sacksas visa tai vadino utopija, galiausiai atvedančia į tokią situaciją, kur bendrų normų nebesaistomi individai vis intensyviau kovoja dėl ribotų politinės galios ir ekonominių išteklių.
Huizingos „Sužalotas pasaulis“ pasirodė 1945 metais, pasibaigus karui. Deja, pats autorius šio įvykio jau nesulaukė. Šiandien ir Lietuvos skaitytojui prieinama tapusi jo knyga yra ne mirtinos Vakarus apėmusios ligos diagnozė, o giliamintė analizė apie mūsų laikmečio iššūkius, kuriems reikalingas mūsų atsakas.
Kaip sako pats Huizinga, jei kultūrą suvokiame kaip išgyvenamą tikrovę, tai tampa akivaizdu, kad ji gali gimti, susirgti ir sveikti tik asmenybėje. Asmenybėje, kuri prireikus geba stoti prieš pasaulį liudydama vertybių gyvybingumą.
Filosofiniai vaikščiojimai
Neabejoju, kad nesu vienintelis, kuris dėl per pandemiją įvesto karantino ne tik prisijaukino vaikščiojimą ir kuriam tas kasdieniu ritualu tapęs kulniavimas pramintais rajono takais tapo ir savotišku gelbėjimosi ratu, struktūravusiu dieną ir taip atskyrusiu darbo bei poilsio laiką, išvalydavusiu galvą nuo įkyrių ir dažnai slegiančių minčių, padėjusiu tvarkytis su nerimu, leisdavusiu ramiai susidėlioti prioritetus.
Tad filosofo Frédérico Groso knyga „Filosofija pėsčiomis“, kurią išvertė Paulius Jevsejevas, o netrukus išleis leidykla „Hubris“, rekomenduotina visiems vaikščiotojams, norintiems į šį fenomeną pažvelgti iš filosofinės perspektyvos. Tiesa, naudinga ji gali būti ir tiems, kurie nori atrasti ir suprasti vaikščiojimą, kad šis nebūtų traktuojamas tik kaip pati blogiausia susisiekimo priemonė, kai nėra jokių kitų greitesnių alternatyvų, ar mankšta siekiant surinkti kuo didesnius skaičius žingsniamatyje.
Groso tekstas leidžia pajusti filosofiją kaip aistrą pažinti, klausti, kvestionuoti, o vaikščiojimą kaip išsilaisvinimą ar pasipriešinimą laikmečio ydoms – efektyvumo kultui, vartotojiškumui, nuo laiko ir erdvės suvaržymų išvaduotam žmogui pajungti greičiui ir jam instrumentalizuoti. Vaikščiojimas atsiskleidžia kaip būdas apmąstyti laisvės sąvoką. Ar laisvė tik galėjimas laikinai ką nors atidėti į šalį, ar ir gebėjimas sutraukyti mus įpainiojusius ir suvaržiusius saitus ir iš jų išsivaduoti? Vaikščiojimas kviečia kitaip pažvelgti į sunkumus – ne kaip į kažką, nuo ko dera bėgti, bet kaip į kažką, ko įveikimas teikia džiaugsmą ir ugdo mus kaip asmenybes.
Groso knyga yra raginimas filosofuoti vaikštant, kur mūsų neslegia sienos ar svetimas mintis primetančios knygos, ir kvietimas filosofiškai apmąstyti patį vaikščiojimą. Kiekvienas knygos skyrius yra kaip atskira esė, kurios galiausiai kaip mozaikos dalelės sugula į nuoseklų paveikslą, leidžiantį apmąstyti vaikščiojimą skirtingais pjūviais. Pavyzdžiui, vaikščiojimą galima apmąstyti pagal jo tikslą – ar tai piligriminė kelionė, paskatinta atgailos, atpirkimo siekio, ar nesuinteresuoto bastūno vaikščiojimai mieste, kurie sąmoningai yra betiksliai taip sukylant prieš mechaninį minią sudarančių atomų judėjimą iš vieno taško į kitą atliekant primestą funkciją.
Anot Groso, vaikščiojimą galima apmąstyti per tam tikrus jį apibūdinančius atributus – lėtumą ar greitį, vienatvę ar minią, kasdienį įprotį ar išskirtinę progą, nuolatinį pasikartojimą ar troškimą praminti naujus kelius, norą pabėgti nuo to, kas svetima, ar troškimą sugrįžti prie to, kas yra po paviršiumi paslėpta esmė.
Dar vienas būdas žvelgti į vaikščiojimą atsiskleidžia per pastangą apmąstyti, ką jis reiškė skirtingoms ryškų pėdsaką istorijoje palikusioms asmenybėms. Karaliaučiaus filosofo Immanuelio Kanto legendiniai rutininiai pasivaikščiojimai, pagal kuriuos miestiečiai galėdavo tiksliai nuspėti laiką, veikiausiai yra žinomi daugeliui, o pažintys su Nietzsche`s, Rimbaud, Rousseau, Gandhi, Thoreau, Nervalio ar Hölderlino vaikščiojimo ypatumais, aptariamais atskirose esė, ne tik atskleidžia įdomias jų biografijų detales, tačiau ir kelia svarbių klausimų apie vaikščiojimą kaip gydančią patirtį, apie vaikščiojimą kaip taikų pasipriešinimą, apie vaikščiojimą kaip pabėgimą, išsivadavimo siekį mėginant sugrįžti prie civilizacijos subjaurotos žmogaus prigimties, apie vaikščiojimą kaip sustyguotos rutinos dalį ir maištą prieš bet kokią rutiną.
Grosas provokuoja, kvestionuoja, siekia išjudinti tiek skaitytojo protą, tiek kūną. Verta pabrėžti, kad autorius yra ne tik dėmesio vertas filosofinio dialogo partneris, tačiau ir talentingas literatas.
