Kiekvieną kartą pristatydamas poezijos knygas vis pagalvoju: kaip čia nutiko, kad parinkau tiek daug bendra turinčius autorius? Žinoma, tie autoriai iš pažiūros gali būti visiškai nepanašūs, bet dėl minėto požiūrio turbūt kaltas mano polinkis visada ieškoti sąsajų, bendrumo, to, kas vienija, o ne skirčių ir skirtumų.
Ir šį kartą autoriai, regis, visiškai skirtingi – nuo ramios poetinės metafizikos iki ekspresionistinių kirčių.
Jaan Kaplinski, „Balti drugiai nakties“, iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas, Kaunas: Kauko laiptai, 2021 m.
„bet jau netoli ta diena kai nebeliks skirtumo / ar aš dviem žodžiais pasakiau viską / ar visais žodžiais – ničnieko“ – šios estų poeto ir rašytojo Jaano Kaplinski eilutės galėtų būti vienas iš jo poezijos knygos „Balti drugiai nakties“, kurią išvertė Gediminas Pulokas, o išleido „Kauko laiptai“, epigrafų.
J. Kaplinski gerai pažįstamas lietuvių skaitytojams – 1999 metais buvo išleista Sigito Gedos sudaryta ir jo versta šio rašytojo poezijos rinktinė „Vakaras grąžina viską“, lietuviškai galima rasti Danutės Sirijos Giraitės verstos jo eseistikos ir 2018 metais pasirodžiusį romaną „Ta pati upė“.
Tačiau ši poezijos knyga – neįprasta, ją autorius, didelis klasikinės ir sidabro amžiaus rusų poezijos gerbėjas bei žinovas, parašė rusiškai. J. Kaplinski yra bandęs rašyti rusiškai jaunystėje, bet vėl prie šios kalbos grįžo tik senatvėje, 21 amžiuje. Kaip viename interviu minėjo pats, „senatvėje norisi daryti ką nors nauja ir iš klasiko (kaip apie mane jau kalbama) vėl tapti mokiniu, pradedančiuoju poetu, kuris net virpa: na, kaip man pavyksta, kaip? Ir aš stebiuosi, džiaugiuosi, man rūpi, kaip mano eilėraščius sutinka, ką rašo apie mano rusišką rinkinį. Tai kaip antroji jaunystė.“
„Balti drugiai nakties“ įtraukia ir užburia tučtuojau, vos pradėjus skaityti – ramiu, elegišku tonu, tiksliu abstrakcijų ir konkretikos deriniu, vidine tvirtybe. Visi neilgi eilėraščiai, regis, kalba apie tą patį, tačiau jokios monotonijos nejusti, tekstai gaivūs ir pagaulūs, net amžinos poezijos klišės šiuose eilėraščiuose suskamba naujai – ir tai, žinoma, autoriaus, bet tuo pat metu ir vertėjo G. Puloko nuopelnas.
Viena iš kritikių šią J. Kaplinski knygą pavadino „tylios mistikos šėlsmu“ – taip ir yra, santūraus skambesio tekstuose slypi didelė jėga. Šis rinkinys – tarsi tolstančio nuo gyvenimo, jau peržengusio kažkokią nematomą ribą žmogaus dienoraštis ir kartu atsisveikinimas. Rašoma tarsi iš anapus, tarsi fiksuojant tolstančio pasaulio grožį ir šilumą, o kartu – skausmą ir negandas. Tuo pat metu tas tolstantis pasaulis labai gyvas, apčiuopiamas, konkretus, aprašomas su beveik svaigulingu džiaugsmu.
„Šaltinio po alksniais kalba kone gimtoji / tokia pat pažįstama tokia pat neišverčiama / kaip visos pasaulio kalbos visos simfonijos ir paveikslai / gobelenai molio indai sidabro šaukštai / arba pampstantys pumpurai ant ąžuolo šakos / kurią parsinešiau nuo jūros pakrantės.“
J. Kaplinski rusiškoje poezijoje, regis, susilieja keletas poetinių upių, apie tai yra kalbėjęs ir pats autorius: viena vertus, tai modernizmas – nuo Elliotto ir Paundo iki Transtriomerio, kita vertus – fino-ugrų ir slavų tautų liaudies poezijos tradicija, aukso amžiaus rusų poezija (Lermontovas, Puškinas ir t. t.), na, ir, žinoma, dar Rytų (kinų, japonų) poezijos atgarsiai.
Galbūt todėl J. Kaplinski verlibras – be skyrybos ženklų, be didžiųjų raidžių – atrodo toks belaikis, tarsi kilstelėtas virš kasdienybės bruzdesio ir kartu pilnas klasikinės poezijos skambesio. Tikras, kaip rašo jis pats, kitabūtis: „Kitabūtis – tylus balsas pernykščių lapų / ant užpernykščio sniego šnarėjimas čiužėjimas / nakties sparnų greitraštis / mėnuo viršum sustingusio tvenkinio / viskas pusiau nematoma pusiau apnešta pusiau užmiršta.“
Skaitydamas „Baltus drugius nakties“ vis klausi savęs – gal ir daliai lietuvių poezijos vertėtų grįžti prie ramios, neironiškos, nerėksmingos poetinės metafizikos? Nesakau, kad jos nėra, tačiau tokio skaidrumo gerokai pasiilgta.
J. Kaplinski knyga yra tylus sprogimas poezijos padangėje – daugelio pražiūrėtas, nepastebėtas, dar neskaitytas, bet tie, kuriuos ši poezija palietė (o tokių taip pat nemažai), jos tikrai nepamirš.
Dominykas Norkūnas, Tamsa yra aštuonkojis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m.
Nedažnai dabar pasitaiko poezijos knygų, ypač debiutinių, kai kalbėdamas, rašydamas apie jas turi pasinerti į žmonijos kultūros gelmes, kai jauti malonumą, sekdamas ir suprasdamas, ką ir kodėl autorius pasirenka iš to lobyno, kodėl ir kaip naudoja, kad išvis žino, kaip tekste veikia kultūrinės ir mitologinės aliuzijos. Čia kalbu apie poeto ir vertėjo, vieno iš leidyklos „Bazilisko ambasada“ įkūrėjų Dominyko Norkūno debiutinę poezijos knygą „Tamsa yra aštuonkojis“, kurią šiemet išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Kadangi mėgstu paieškoti kokio nors knygą apibendrinančio epigrafo, tebūnie šios eilutės: „Kiekvienas žodis / turi keturias / šnerves / į kurias plūsta dūmai / skirti dievams – / kiekvienas žodis / yra visagalis / kaip kraujas, virtęs / savo paties indu.“
Teksto, žodžio, ištarties sakralumas, o kartu ir gebėjimas atskleisti tiek šviesą, tiek tamsą, valdyti jas – viena pagrindinių šio rinkinio temų. Žinoma, visada yra ir kita pusė – tiek negalėjimas, tiek atsisakymas išsakyti: „eilėraštis turi kažką pasakyti // mano veidas – vario lėkštė / ji laiptais nurieda / į tamsą // nesakydama nieko.“
Norkūno tekstai įtaigiai vizualūs, skaitant atrodo, kad autorius vedžioja mus Casparo Davido Friedricho, Zdzisławo Beksińskio ir viduramžių graviūrų peizažais, žmonijos kultūros griuvėsių takais. Mintyse sukasi greituoju klipiniu montažu, ekspresionistiškai sudurstyta ritualų, katakombų ir aukojimų seka. „Spygsmas / perskrodžia baltą šventyklą // spiegia / obeliskai, neriantys / į tamsią tavųjų plaukų liepsną // o juodoji šulinio deive // spiegia / Bafometas, apsikarstęs / laikrodžiais ir vinimis / šokantis.“
Tačiau kai stabteli, pajunti, kad skaitydamas Norkūno tekstus tuo pat metu sprendi kultūros ir aliuzijų rebusus, svarstai, kodėl ši įvaizdžių mozaika sudėta taip, o ne kitaip, kodėl tam nyksmo peizaže išlikusios šios nuotrupos, šie fragmentai. Trūkčiojanti įvairiareikšmių įvaizdžių gija paverčia eilėraštį savotišku palimpsestu ir turi nuspėti, kas buvo parašyta anksčiau, po tuo, kas parašyta dabar, kaip tai sąveikauja su nematoma didžiule žmonijos patirtimi, jos archetipais ir mitais.
Man įdomus tas kai kurių dabartinių poetų atsigręžimas į antiką, helenizmą, ankstyvosios krikščionybės laikus (čia, žinoma, verta prisiminti ir Manto Balakausko debiutinę poezijos knygą „Roma“) – atrodo, kad šios epochos jiems tiek inkaras, vis dar prilaikantis besiblaškantį, įnoringą dabarties pasaulio ir kultūros laivą, tiek savotiškas paruoštukas, špargalkė, pasiūlanti patogius, lengvai atpažįstamus įvaizdžius, kurie savo sukauptu krūviu, savo virsmų patirtimi padeda išryškinti tiek dabartinės būties pretenzingumą, tiek nuolat atsikartojantį, ciklišką kultūrų ir civilizacijų degradacijos ir nyksmo siaubą, entropiją.
Norkūnui svarbu mistinis išgyvenimo potyris, ekstaziška ritualo magija, tai toks ritualas, kuriuo bandoma pramušti pasaulio nesuprantamumo kiautą, suvokti, kaip jame sudera tamsa ir šviesa. „Juoduma yra vandenys / tyvuliuojantys / aplink nejudančią pilnatį // į ją // dar prieš tūkstantmetį / kažkas žiūrėjo // mano trečiąja akim.“
Minėtu siekimu autoriaus tekstai artimi apokaliptinį Holokausto siaubą besistengiantiems išsakyti Jerome`o Rothenbergo eilėraščiams ir žmogaus bei gamtos susvetimėjimą nagrinėjančiai hermetiškai W. S. Merwino poezijai. Abu šie autoriai Norkūnui puikiai pažįstami, už J. Rothenbergo rinktinę jis yra pelnęs LLVS geriausio vertimo debiuto premiją.
Nuo kičinės tamsos pompastikos ir apsunkimo Norkūno tekstus gelbsti lakoniška eilėraščių forma, ekspresionistinis stilius, po storu kultūros luobu slypinti, bet juntama poetinė aistra. Žinoma, rinkinyje esama ir juodos monotonijos – tiek įvaizdžių, tiek skambesio, kai kurie šifrai ir spynos pernelyg įmantrūs ir pretenzingi, o raktai nuo jų – pamesti.
Ir, žinoma, tai nėra vien tik tamsioji poezijos magijos ir užkeikimų knyga, joje esama vietos ir vaikystės prisiminimams, ir meilės eilėraščiui, ir Vilniaus istorijai, ir urbanistiniam jo peizažui.
„Tamsa yra aštuonkojis“ – įdomus, nevienareikšmis debiutas, tikiuosi, sulauksiantis įvairių reakcijų ir diskusijų.
