Kultūra

2022.01.07 21:01

Vytautas Bikulčius. Smulkių dalykų ir tylos vertė: toms, kurios buvo pasmerktos kentėti puolusių moterų skalbyklose

Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2022.01.07 21:01

Praėjusių metų pabaigoje leidykla „Baltos lankos“ išleido airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“ (iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė), puikiai atitinkantį ir Kalėdų dvasią.

Šiuo romanu autorė primena 18–20 amžiuje Airijoje egzistavusias vadinamąsias Magdalietės skalbyklas, kitaip tariant, prieglaudas, kuriose buvo uždaromos vadinamosios puolusios moterys. Tose skalbyklose, kuriose buvo skalbiami ne tik prieglaudos, bet ir visų norinčių klientų drabužiai, moterys atidirbdavo už maitinimą.

O vaikai, kurių jos susilaukdavo, neturėdamos teisėto vyro, mirdavo arba buvo atiduodami įvaikinti. Paskutinė tokia skalbykla buvo uždaryta 1996 metais ir tik 2013-aisiais Airijos Vyriausybė atsiprašė už tose skalbyklose patirtas moterų kančias. Būtent toms moterims ir jų vaikams, kurie buvo pasmerkti kentėti motinos ir kūdikio namuose, Magdalietės skalbyklose, autorė ir dedikuoja savo knygą.

Romano centre matome keturiasdešimtmetį anglių ir malkų pirklį Bilą Ferlongą, kuris iškyla kaip autentiškas ir kuklus personažas. Praktiškai jis tik savo jėgomis susikūrė gyvenimą, nes motina susilaukė jo būdama šešiolikos metų ir galėjo atsidurti vienoje iš tokių skalbyklų. Laimei, šeimininkė ponia Vilson jos neatstūmė. Tiesa, motina rūpinosi sūnumi tik iki dvylikos metų – staiga mirė, taip ir nepasakiusi, kas jo tėvas. Po moters mirties ponia Vilson, pati neturėdama vaikų, ne tik priglaudė Bilą, bet ir suteikė jam išsilavinimą.

Aplinkui matydamas krizę, kuri didina bedarbių skaičių, priverčia airius emigruoti į kitus kraštus, Bilas nėra visiškai patenkintas, nes kitų žmonių vargai ir neviltis jam neleidžia atvirai pasidžiaugti tuo, kad jo verslui problemų nėra. Jis puikiai supranta savo padėties trapumą, nes kartą gyvenime ir pats vos neatsidūrė gatvėje.

Kadangi romane veiksmas vyksta prieš pat Kalėdas, visas pasakojimas kiek primena Kalėdų pasaką. Veiksmo vieta ir laikas nėra detaliai apibūdinti, šitaip autorė nori suteikti istorijai universalų pobūdį. Į pirmą planą iškyla žiema kaip niūrus metų laikas, regime anglių pirklį, savo profesija primenantį greičiau 19 amžių, o vienuolyne engiamos skarmaluotos pelenės irgi tarsi atklydusios iš pasakų. Tuo metu Bilui gera matyti savo žmoną Ailiną ir penkias dukras, kurios rašo laiškus Santa Klausui ir prašo jo dovanų.

Bet su šiuo – nerūpestingu – epizodu supriešinamas kitas: į vienuolyną atvežęs anglių ir malkų Ferlongas netikėtai išvysta skurdžiais apatiniais vilkinčias merginas, blizginančias grindis. O kai viena iš jų paprašo išvesti iš čia, nes norinti nusiskandinti, pirklys supranta, kad anksčiau sklidę gandai, jog vienuolynas išnaudoja merginas, jų ne santuokoje pagimdytus įvaikina už pinigus, turi pagrindą.

Kai priblokštas tokių dalykų Bilas prasitaria žmonai Ailinai, dar labiau nustemba išgirdęs, kad jiems turi rūpėti tik jų pačių dukros, o ne svetimos merginos. Jis tiesiog negali suprasti savo žmonos. Ne be reikalo išsyk prisimena ponią Vilson – be jos Bilo būtų laukęs toks pat likimas kaip tų vienuolyno merginų. Ši akimirka pagimdo jame maištą.

Dar labiau tas maištas sustiprėja, kai jis vienuolyno anglių pašiūrėje aptinka merginą Sarą, kuri, kaip vėliau išaiškėja, turi kūdikį. Ir jai po nakties pašiūrėje rūpi tik vienintelis dalykas – ar jos kūdikis pamaitintas.

Rašytoja parodo, kad miestelis jau ruošiasi Kalėdų šventėms. Bilo žmona kepa šventinį pyragą, jų dukros galvoja apie kalėdines dovanas, vienuolynas irgi užsiėmęs šventiniais rūpesčiais. Atrodo, kad tikrai viskas nuostabu šitame pasauly. Ir tik Bilas, nepaisydamas žmonos pamokymų nesikišti į vienuolyno reikalus, klauso širdies balso.

Be abejo, geriausia kalėdinė dovana Bilui yra tai, kad iš visiškai svetimų žmonių sulaukia užuominos apie savo tėvą. Gal todėl nusistebi: „Kodėl taip dažnai, kas arčiausia, pamatyti sunkiausia?“

Galiausiai Bilas ryžtasi sunkiausiam gyvenimo sprendimui, nors rankose ir neša dovaną žmonai. Iš vienuolyno ji pasiima mergaitę Sarą ir nutaria priglausti savo šeimoje. Jis žino, kaip sunku bus įkalbėti žmoną, kokių sankcijų gali sulaukti iš vienuolyno. Bet jis supranta, kad tik šitaip gali išreikšti pagarbą poniai Vilson, kuri, nieko nepabūgusi, jam atvėrė kelią į gyvenimą...

Nepaprastai jautrus ir santūrus, kartais atšiaurus, tačiau kupinas vidinės šviesos pasakojimas nė vieno skaitytojo nepaliks abejingo.

Netikėtai kai kurios paralelės šį romaną susieja su Vandos Juknaitės knyga „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Žanriniu požiūriu ji apibrėžiama kaip „netikėta apysaka“. Toks apibūdinimas susijęs su tuo, kad autorė lyg ir ketino rašyti autobiografiją, tačiau sunki liga pastato į akistatą su mirtimi, todėl rašytoja neapsiriboja vien savo gyvenimu – savo likimą įterpia į platesnį istorinių įvykių kontekstą.

Ši aplinkybė žanro požiūriu leistų kūrinį apibrėžti kaip autofikciją, nes autorės gyvenimas, pradedamas nuo išmonės („krūpčioti įpratau įsčių tyloj“, p. 8), vėliau susipina su kitų apysakos personažų likimais ir ne tik sušvyti kaip konkrečios asmenybės būsenos ir nuojautos, bet ir įgyja universalų skambesį. Gal todėl ir radosi tokia – „netikėtos apysakos“ – definicija.

Minėtas sakinys „krūpčioti įpratau įsčių tyloj“ yra tarsi visos apysakos trajektorija, sujungianti atskirus epizodus į visumą. Juk ir nuolat plyšaujantis radijo taškas arba anais laikais vadinamoji „gavarilka“, gerai vyresnio amžiaus žmonių pažįstama kasdienio gyvenimo palydovė, yra suvokiama kaip tam tikra priemonė, sugebanti sukelti krūpčiojimą, nes kėsinasi į tylą. Ne be reikalo autorė teigia, kad „žmogus gali mąstyti tik tyloje“. Šitaip rašytoja tokiai įprastai ano meto detalei suteikia visai kitokį prasminį krūvį, nes trukdyti žmogui mąstyti – tai nužmoginti.

Neatsitiktinai vėliau ji drąsiai patvirtins šias įžvalgas sakydama, kad net vaikai gali labai greitai sužvėrėti. Anų laikų gyvenimą vadindama dvejopa egzistencija, autorė atskleidžia, kaip ji žaloja žmogų, nes net tėvai kalba tylėdami, kad tik vaikai nesužinotų, kas vyksta iš tikrųjų. Kita vertus, moters sugebėjimas nutilti rodo jos galybę, nes tik tokiu būdu ji geba numalšinti ir vyro pyktį.

Kaip ir motinos tyla, užspaudžianti jos skausmą ir baimę, kad tik to nepamatytų sunkiai sergantis sūnus, nes tik tai šiam garantuoja gyvybę. Užtat autorė patiria visai kitokį gyvenimo džiaugsmą, kai gali pasakyti, kad užaugo beribėje tyloje, nors iš pradžių jai atrodė, kad žodžiai „užaugau tėvo knygų spintoj“ yra kur kas kilnesni.

Knygoje kaitaliojasi palatos vaizdai ir autorės gyvenimo epizodai. Ši ribinė situacija tarp gyvenimo ir mirties, kai rašytoja pastebi, kad palatos kaimynės lova tuščia, jai iš atminties ištraukia lemtingas gyvenimo akimirkas, kurios ne tik įgyja filosofinį krūvį, bet ir sušnara lyg Thomo Manno romane „Užburtas kalnas“ įkūnytos akistatos tarp gyvenimo ir mirties, tarp sveikatos ir ligos.

Gal todėl devyniasdešimtmetė Anytė sugeba jai įdiegti tikėjimą ir pasitikėjimą žmogumi, nes, būdama menkos sveikatos, ne tik meldžiasi už autorę, bet ir pasirūpina, kad ji nešaltų žiemą, išsiųsdama numegztas pirštinaites. Gal todėl matydama, kaip motina rūpinasi paralyžiuotu sūnumi, ji supranta, kad tai ir yra „meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepalieka“ (p. 45). Apibūdindama tėvo ir motinos gyvenimus, rašytoja prieina prie išvados, kad žmogui, jei jis be tėvų, be namų, lieka tik bandos, gyvulio laisvė. Ir net kančia kai kada tampa tikro gyvenimo įrodymu...

Be galo atvira, jautri knyga, vedžiojanti skaitytoją tarsi skustuvo ašmenimis, nes priverčia rinktis – padorią ar patogią – poziciją, o tuo pat metu teigianti gyvenimą paskutiniame apysakos epizode keturmetės Gertrūdos lūpomis...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt