Kultūra

2021.11.22 22:18

Ten, kur svarbūs politiniai sprendimai priimami iš keršto, dėl gražios moters arba kone netyčia

Dovilė Kuzminskaitė2021.11.22 22:18

Su politika susijusios temos ir siužetai – tendencija, vienijanti daugybę Lotynų Amerikos literatūros kūrinių nuo klasikos iki pačių naujausių tekstų. Šį rudenį Lietuvoje pasirodę kultinio Peru rašytojo Mario Vargaso Llosos ir šiuolaikinės Meksikos literatūros žvaigždės Álvaro Enrigue`ės romanai – du puikiai šį teiginį iliustruojantys pavyzdžiai.

Álvaro Enrigue. „Staigi mirtis“. „Rara“, vertė Alma Naujokaitienė.

Álvaro Enrigue`ės romanas „Staigi mirtis“ (išleido leidykla „Rara“, vertė Alma Naujokaitienė) – koliažo principu parašytas kūrinys, kuriame dera gausybė skirtingų kultūrinių nuorodų. Čia kalbama ir apie kone svarbiausias Meksikos istorijos asmenybes Hernáną Cortésą ir Malinche`ę, ir apie Anglijos karalių Henriką VIII, ir apie Bažnyčios bei filosofijos reikalus, o visus šiuos elementus sieja... Tenisas.


Romane nemažai dėmesio tenka įvairiems duomenims apie šio žaidimo istoriją, taisykles ir raidą, o viena vis išnyrančių siužeto linijų tampa gyvai aprašomas teniso mačas, kurį žaidžia italų tapytojas Caravaggio`as ir ispanų poetas Quevedo`as.

„Staigi mirtis“ – itin laisvas ir spontaniškas kūrinys. Trumpi skyreliai greitai keičia vieni kitus, siužeto gija trūkinėja, minčiai šokinėjant nuo temos prie temos, ir vejasi į vieną spalvotą kamuolį. Po kiek daugiau nei dviejų šimtų penkiasdešimties puslapių būsite pabuvoję ne vienoje pasaulio šalyje ir istorinėje epochoje.

Paradoksalu tai, kad, nepaisant dinamikos, šį tekstą smagiausia skaityti būtent po mažai – kitaip kultūrinių nuorodų rinkinys tampa nuobodokas, o romanas virsta kažkokiu keistu enciklopedijos pusbroliu. Monotonijos neišsklaido net ir sekso scenų gausa – regis, rašytojas buvo nusprendęs, kad geriausia atsvara intelektualiajai romano pusei bus dėmesys kūniškumui.

Mano galva, „Staigi mirtis“ galėjo būti nebloga novelė arba didesnės apimties apsakymas, o štai iki tvirto romano vis dar kažko trūksta – kad ir kaip džiaugčiausi eksperimentine literatūra, be preciziško atlikimo, savito stiliaus ir tam tikros gelmės ji lieka šiek tiek pati sau graži. Drįstu teigti, kad iki literatūrinio koliažo meistro, iš Argentinos kilusio rašytojo Julio Cortázaro ir jo romano „Žaidžiame klases“ Enrigue`ei dar reikėtų ūgtelėti – jo kūrybinis pretenzingumas kiek viršija rezultatą.

Žinoma, mąstantiems skaitytojams tikrai bus aišku, kad visos romane pateikiamos kultūrinės nuorodos turi ir savitą potekstę. Pavyzdžiui, teniso mačą galima interpretuoti ir kaip Meksikos istorijos raidos alegoriją – dviejų žaidėjų mušinėjamas kamuoliukas tikrai galėtų simbolizuoti įtakas ir įtampas, kurios buvo (ir, deja, vis dar yra) būdingos kolonizuotoms šalims.

Be to, šį romaną galima skaityti ir kaip abstraktesnę visų kultūrinių ir istorinių procesų metaforą – laisvės interpretacijoms čia tikrai daug, tad kiekvienas skaitytojas gali drąsiai formuluoti savo atsakymus į rašytojo užmenamas mįsles ir liks teisus.

Taigi, „Staigi mirtis“ tiks tiems, kas nori pailsėti nuo vienakrypčių siužetų, pamąstyti apie kultūros ir istorijos reiškinius ir pasvyruoti ant žanrų ribos, pailsėti nuo literatūriškumo ir estezės, – šis romanas dažnai net neprimena grožinės literatūros teksto.

Veikiausiai ne veltui antrojoje knygos pusėje netikėtai pasirodęs pasakotojas ar autoriaus alter ego mesteli: „Nežinau, apie ką ši knyga. Žinau tik tiek, kad rašydamas ją buvau piktas, nes blogi vaikinai visada laimi. Galbūt visos knygos parašomos vien todėl, kad bet kokiame žaidime sukti nenaudėliai turi pranašumą, ir tai tiesiog nepakenčiama.“

Ir, žinoma, kad ir kokia ištempta pasirodytų „Staigi mirtis“, leidyklai „Rara“ vis viena tenka padėkoti už tai, kad lepina ir glumina kitokiais – nekanoniniais ir nepatogiais – tekstais.

Mario Vargas Llosa. „Sunkūs laikai“. „Sofoklis“, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė.

„Staigi mirtis“ yra puikus postmoderniosios literatūros pavyzdys, o štai Mario Vargaso Llosos romanas „Sunkūs laikai“ stiliaus požiūriu – visiška jo priešingybė. Tai klasikinės struktūros tradicinis istorinis romanas, detalių ir peripetijų tankiu šiek tiek primenantis Márquezo kūrybą. Žinoma, šie du rašytojai priklausė tai pačiai kartai, tad tam tikras jų panašumas pernelyg nestebina.

„Sunkūs laikai“ (išleido leidykla „Sofoklis“, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė) pasakoja apie Gvatemalą, prezidento Chakobo Arbenso norą modernizuoti valstybę ir kompanijos „United Fruit“ rezgamas politines intrigas. Romane labai gerai atskleidžiamas Lotynų Amerikos šalims būdingas politinis susipriešinimas – veikėjai vieni kitus kaltina kairuoliškumu, o svarbiausių veikėjų užnugaryje šmėžuoja Rusijos ir JAV interesai.

Kaip ir reikėtų tikėtis iš klasikinės romano schemos, dėl įdomumo čia pasirodo ir moteris – gražuolė Marta Borera Para, ji, pabėgusi nuo vyro, taip pat įsivelia į politines intrigas ir įrodo, kad moterys taip pat visai nepėsčios, kai kalba pasisuka apie nešvarius politinius žaidimus.

Tiesa, politinių ir istorinių detalių tankis šiek tiek užgožia romano stilių – sakyčiau, kartais netgi atrodo, jog autorius tiesiog konspektuoja faktus, o intriga, pasakojimo savitumas, veikėjų tarpusavio santykiai lieka kažkur antrame plane.

Labai pasigedau Lotynų Amerikos literatūros bumo kartai taip būdingos žaismės, kuri net ir patiems kebliausiems kūriniams suteikia tam tikro žavesio. Be to, šiek tiek vargina ir kūrinio kalba – politinės tankmės kupini ilgi ir įmantrūs Llosai būdingi sakiniai kartais apkrauna skaitytoją nereikalingu darbu.

Mano galva, stipriausia „Sunkių laikų“ vieta – gebėjimas atskleisti politinį Lotynų Amerikos unikalumą. Llosai pavyksta gana tiksliai pavaizduoti daugelio Lotynų Amerikos šalių gyvenimui būdingą painiavą, kur politiniai interesai persipina su asmeniniais, svarbūs sprendimai gali būti priimami iš keršto, dėl gražios moters arba kone netyčia, kur dažnai neaišku, kas yra kas, o visa šita aistringa sumaištimi naudojasi suinteresuotos trečiosios šalys.

Reikia pripažinti, kad „Sunkūs laikai“ nėra geriausias Llosos romanas, bet ir ne pats prasčiausias. Tikiu, kad klasikinio istorinio pasakojimo mylėtojai ras kuo pasidžiaugti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt