Kultūra

2021.11.24 19:25

O tempora, o robota! Kol vieni baiminasi technologijų ir žmonijos susidūrimo, kiti ieško sąlyčio taškų

Rosana Lukauskaitė, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2021.11.24 19:25

Kol vieni baiminasi ateityje lauksiančio technologijų ir žmonijos susidūrimo, kiti drąsiai ieško žmogaus ir mašinos sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, menininkas Vygandas Šimbelis, geriau žinomas kaip Das Vegas, savo parodoje „Skaitmuo“, neseniai vykusioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose, pateikia įvairių skaitinių interpretacijų: nuo vizualiojo meno iki ekonomikos, kompiuterių bei mašinų ir nagrinėja alternatyvius ateities meno kūrimo, vartojimo ir vertinimo scenarijus.

Kultūros apžvalgininkės Rosanos Lukauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:


Menininkas kelia klausimą, ką reiškia būti žmogumi ir ką reiškia mašinai perimti kūrybinius procesus, taip pat analizuoja autorystės, meno vertės, skaitmeninės nuosavybės, meno ekonomikos problematiką. Fenomeną, kai meno kūrinio kaina tampa svarbesnė už kūrinio turinį, menininkas pašiepia savo instaliacijoje „Meno vertė“ – čia pavaizduota piniginė vertės išraiška ir yra pats kūrinys.

Taip praleidžiama pretenzinga šiuolaikinio meno šarada ir prasmių, kurios ne visada egzistuoja, ieškojimas. Šiuo atveju meno kolekcininkas įgyja tai, ko visada norėjo: neginčijamą objekto vertę, taigi ir lygiavertį statusą bei pasitenkinimą. Tai laikinai ištrina meno kritikų diskusijas ir pagrindinius estetikos bei meno vertės supratimo principus. Visa tai atspindi objektyvią tikrovę – viskas, ką šiais laikais girdime ir matome kompiuteriuose, yra užkoduota dvejetainių skaitmenų sekomis, o brangiausi meno kūriniai, kuriuos galima įsigyti pastaraisiais metais, yra NFT (skaitmeniniai kūriniai, platinami „blockchain“ technologijos būdu).

Garsi eilutė iš šeštojo dešimtmečio britų avangardinio socialinės mokslinės fantastikos serialo „Kalinys“, cituoju: „Aš ne skaičius... Aš laisvas žmogus!“ skamba labai ironiškai šiais laikais, kai netrukus po gimimo mums priskiriamas specialus skaitmeninis kodas, o vėliau gyvenime dauguma mūsų tikslų ir pasiekimų yra žymimi skaičiais, kad ir kokia forma: datos, pažymiai, pinigų likutis banko sąskaitoje ir panašiai.

Įvairūs emociniai atspalviai, kuriuos mes priskiriame skaičiams, turėtų nestebinti. Ar kada nors jautėte sentimentų savo senajam PIN kodui? Pasirodo, tai visiškai normalu, nes mes užaugome į simbolius orientuotoje visuomenėje, todėl negalime visiškai atsiriboti nuo įgimto poreikio susieti jausmus su skaičiais, nors teoriškai jie ir turėtų būti apsaugoti nuo bet kokios kultūrinės reikšmės ir peržengti žmogiškąjį šališkumą. Algoritmas – vietoj Dievo, mašina – vietoj žmogaus.

Skaičiai išties kuria siužetą menininko cikle, kuriame tvarkingai įrėminti čekiai ne tik pasakoja apie pirkinius, bet ir informuoja apie pirkėjo gyvenimo būdą, keliones ir pomėgius. Atvirumo principas valdo apčiuopiamų, skaičiuojamų reiškinių pasauliui priklausančius objektus – prietaisus, statybines medžiagas, meno reikmenis ar net PVM mokestį. Tai yra tušti, beprasmiški ženklai, sukuriantys socialinę, ekonominę bei meninę anticeremoniją ir antireprezentaciją. Kasdieniško gyvenimo atraižos atsisuka prieš jį patį ir parodijuoja jo proziškumą.

Šie čekiai patys yra kūrybinė medžiaga ir gali tapti meno kūrinio dalimi. Šis mąstymo stilius primena 1977 m. performerio Chriso Burdeno kūrinį „Visiškas finansinių duomenų atskleidimas“ – tai trumpas reklaminis įrašas, iš tikrųjų rodytas vietinėse televizijos stotyse, kuriame menininkas pristatė savo metinius finansus: bendrąsias 1976-ųjų pajamas, tų metų išlaidas ir grynąjį pelną. Tai išaukštinantis antrarūšių objektų ir temų vaizdavimas. Jis apibūdina pažįstamą tikrovę beveik kaip natiurmortas ir pasakoja apie reprezentacinės hierarchijos nebuvimą, tarsi meno diskursas būtų laikinai panaikintas.

Vygando Šimbelio parodoje, ko gero, labiausiai suklusti reikalaujantis kūrinys – projektas „Metafonas“, pagrįstas kompiuteriniais modeliais, leidžiančiais įrenginiui kurti vaizdus iš lankytojų suteikiamų duomenų. Prietaisas veikia kaip elektromechaninis piešimo bei garso aparatas ir sukuria meno kūrinius per jutiklius sąveikaudamas su žmonėmis. Vygandas Šimbelis kvestionuoja autoriaus vaidmenį ir bando įgarsinti esminį klausimą, kas šiuo atveju yra menininkas: šį projektą sukūręs asmuo, mašina, kuri interaktyviai kūrė kūrinį, ar parodos lankytojai, spontaniškai teikiantys įvestį mašinai.

Nepaisant filosofo Michelio Foucault abejonių dėl autoriaus funkcijos ir filosofo Roland'o Bartheso autoriui paskelbto mirties nuosprendžio septintajame dešimtmetyje, meno kūrinių vertė vis dar labai priklauso nuo dailininko vardo ir reputacijos. Mūsų įsivaizdavimas apie menininkus kaip žmones, gyvenančius visuomenės paraštėse ir naudojančius savo darbus kaip kultūros kritiką ar tiesos ieškojimą, yra palyginti naujas išradimas.

Amerikiečių eseistas Williamas Deresiewiczius apibūdina tris bendras paradigmas, kurias menas išgyveno per pastaruosius kelis šimtmečius: menininkai kažkada buvo amatininkai, vėliau bohema, dar vėliau profesionalai, o dabar mes žengiame į naują meno evoliucijos etapą, ketvirtąją paradigmą, kurioje menininkas suprantamas kaip prodiuseris. Todėl labai įdomu svarstyti, ar mes, meno parodų lankytojai, esame tik iš pagrindinės scenos išstumti statistai, ar vaiduokliai, persekiojantys seniai evakuotos scenos tuštumą.

Pakeitę menininką mašina ir pasaulį pradėsime suvokti pro pastarosios prizmę. Kitas Vygando Šimbelio parodos kūrinys „Stratic“ – tai audiovizualinis projektas, perteikiantis tiesiogiai nufilmuotos LED lemputės fenomeną. Tai nepaklūsta įprastoms estetinio pasigėrėjimo ar kultūrinių asociacijų žaidimo taisyklėms, o veikiau yra kritinis ar net metafizinis tikrovės ištrynimo aktas. Apsėsti objektai, abstrakčios sampratos savo iliuzine reversija supriešinamos su reprezentacine fotografijos funkcija. Tačiau protas vis tiek klaidžioja ir mato tai, ko nėra: peizažus, miestus, šviesų festivalį.

Nors yra atriboti nuo prasmės ir persmelkti neapčiuopiamybės, šie kūriniai nagrinėja sinestezijos reiškinio aktualumą vizualiajame mene. Šis reiškinys nėra vien fizinis – jį sukelti gali ir technologijų įtaka. Pavyzdžiui, Neilas Harbissonas, menininkas, gimęs su sunkia daltonizmo forma ir dėl to pasaulį matantis tik nespalvotai, dabar spalvas girdi per kaukolėje implantuotą anteną ir paverčia tai menu. Iš dalies net menininkas su kontaktiniais lęšiais jau atitinka kiborgo apibrėžimą – organinių ir mechaninių kūno dalių sujungimą, pagerinantį kūno funkcijas.

1960-aisiais menininkai Andy Warholas ir Eduardo Paolozzi visus nustebino išreikšdami norą būti mašinomis arba bent jau labai priartėti prie jų egzistencijos. Atrodo, kad meno, pozuojančio kaip automatinis prietaisas, idėja kertasi su sociologiniu ir kultūriniu meno statusu, tačiau sąmoningas meno, menininko ir meninių praktikų desakralizavimas tik išryškina tai, ką meno rinka, meno institucijos ir meno politika jau seniai padarė.

Ir menas, ir mokslas yra tarsi žmonijos bandymai pabėgti nuo savęs, tačiau žmogaus gyvenimo sudėtingumas ir trapumas persekioja ir įkūnija viską, ką sukuriame, tad greitai sąmokslu pradedame įtarinėti ir savo kūrinius – štai visai neseniai Egipte menininkė robotė Ai-Da buvo apkaltinta šnipinėjimu ir sulaikyta dešimčiai dienų. Galbūt ateityje robotai išties dirbs darbus, kurie mums bus per daug pavojingi, ar net kurs meną, kurio kūrybiniai procesai mums atrodys per sudėtingi.

Šį tekstą baigiu šioje vietoje, nes skubu pagelbėti įstrigusiam robotui siurbliui. O tempora, o robota! Kokie laikai, tokie ir robotai. Tikėkimės, kad kada nors ir jie mus pastatys ant kojų.

Kultūros apžvalgininkės Rosanos Lukauskaitės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt