Prieš kelias savaites pasibaigusioje mugėje „ArtVilnius `21“ kelias valandas vaikščiojau ieškodamas klausytojų, kuriems norėjau paaiškinti kelis dalykus.
Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“:
Pirmiausia aš jiems būčiau papasakojęs apie paradoksalią situaciją – kriptomenas ir NFT menas nėra naujas meno reiškinys (kaip skelbė keli stendai mugėje), bet vis tiek yra, kaip teigė tie patys stendai, naujas kolekcionavimo būdas ateityje. Na, o vėliau jau būčiau tam klausytojui pateikęs platų paradokso kontekstą.
Bet kodėl aš vartoju tariamąją nuosaką? Pašnekovų mugėje radau nesunkiai, jie geranoriškai išklausydavo pirmuosius sakinius, bet vos ištardavau frazę „blokų grandinė“, linksmi, lengvai bendraujantys žmonės tiesiog akyse nuliūsdavo ir nejaukiai trypčiodami sumurmėdavo apie laukiančius susitikimus, į kuriuos turi nedelsdami eiti. Ir nueidavo.
O juk kalba apie blokų grandinę yra neišvengiama, nes būtent ji yra kriptomeno ir NFT meno bazė. Norėdamas apsidrausti nuo tikėtino skaitytojų atsisakymo skaityti toliau pažadu, kad paaiškinsiu esmę paviršutiniškai, bet greitai: nuolat informaciją replikuojančių blokų grandinė yra elektroninių pinigų saugumo garantas. Čia svarbu akcentavimas – saugumas nėra lygus patikimumui. Elektroninių pinigų vertė svyruoja, daug valiutų dingsta, juos gali pavogti, bet kol savininkas atsimena savo elektroninės piniginės slaptažodį, jo pinigai – dėl blokų grandinės – bus visuomet jo nuosavybė.
Būtent todėl žurnalistai elektroninius pinigus pavadino kriptovaliutomis – išvesdami terminą iš kriptografijos, mokslo apie duomenų apsaugos ir duomenų išsaugojimo metodus. Čia verta stabtelėti – aš kažkada padariau apklausą, klausdamas žmonių, kokią prasmę sudurtiniame žodyje „kriptovaliuta“ jie suteikia žodžiui „kripto“, ir daugelis respondentų atsakė, kad jiems šis žodis asocijuojasi su požemiais, urvais, užkastais lobiais ir paslaptingomis kriptomis.
Bet šiame termine paslapčių nėra, ir kriptovaliutas su lygiai taip pat nepaslaptingu kriptomenu sieja vis tos pačios blokų grandinės. Dar prieš kelis mėnesius kriptomenas buvo vadinamas skaitmeniniu menu, sena, nuo 1958 metų egzistuojančia meno šaka. Arba, jei visai tiksliai skaičiuojant, labai sena šaka, nes 99 procentai skaitmeninio meno yra tie patys paveikslai, paveiksliukai, filmukai ir nuotraukos, kuriuos anksčiau žmonės darė rankomis ir analoginiais aparatais, o dabar sukuria naudodami procesorius ir programinės įrangos suteiktus įrankius.
Skaitmeninis menas yra paklausus, ypač daug sumokama už iliustracijas ir kompiuterinių žaidimų dizainą, bet tradicinėje meno rinkoje jis buvo beveik nematomas – ilgą laiką brangiausiai parduotas skaitmeninis meno kūrinys buvo skaitmeninė raudonos rožės nuotrauka, kuriai įsigyti dešimt verslininkų 2018 metais surengtame labdaringame aukcione susimetė po šimtą tūkstančių dolerių.
Bet viskas pasikeitė – ir skaitmeninio meno pavadinimas, ir už jį mokami pinigai, kai prieš kelerius metus buvo sukurtas, o šiais metais efektingai panaudotas NFT įrankis. Ir vėl, nenorėdamas įklampinti pasakojimo, sąmoningai nedešifruoju abreviatūros, bet blokų grandinės vis tiek neišvengsiu – NFT yra šios grandinės registro įrašas. Kiekvienas NFT turi savyje unikalią informaciją ir šitaip, pririštas prie skaitmeninio objekto, tampa to objekto nuosavybės sertifikatu.
Taigi, visa tai žinant, galima dekonstruoti kriptomeną – tai yra senas ir nepasikeitęs skaitmeninis menas, kuris galų gale gali turėti savininką. NFT skaitmeniniam menui nesuteikia jokių papildomų estetinių vertybių, jis nesukuria jokio naujo turinio, bet su NFT skaitmeninis menas gauna kapitalistinę galią – tampa nuosavybe ir tuo pat metu preke. Ir būtent ši pozicija yra visiškai nauja.
Man ši situacija šiek tiek primena gana šviežią fotografijos meno rinkos atsiradimo istoriją. Maždaug iki 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio fotografai savo nuotraukų prispausdindavo tiek, kiek jų kam nors prireikdavo, kainodara buvo miglota, o ir pirkėjų nelabai buvo, kol galiausiai nematoma fotografijos rinkos ranka arba koks nors anoniminis rinkodaros genijus sugalvojo ir privertė fotografus daryti ribotus tiražus, kuriuos galerijos jau galėjo pardavinėti, kolekcininkai ir muziejai pirkti, o fotografai tapo fotomenininkais.
Kada nors kažkas panašaus atsitiks ir su kriptomenu, bet ta ateitis gali būti labai keista. Milžiniškos sumos, šiemet sumokėtos už keliolika realioje meno rinkoje kategoriškai nepaklausių fotošopinių piešinių, rodo, kad virtualiojoje aplinkoje funkcionuojanti bendruomenė, labai jauna bendruomenė, gavusi galimybę privatizuoti skaitmeninius artefaktus, yra pasiruošusi sumokėti savo kainą už savo skoniui tinkančių savo favoritų kūrinius.
Kol kas tradicinės, apčiuopiamos, pačiupinėjamos meno rinkos dalyviai malasi kriptomeno tarpduryje bandydami atlikti du judesius – arba įžengti į virtualybę su savo tradicijomis ir gauti pinigų, arba virtualiosios rinkos įrankius perkelti į tradicinę meno rinką ir gauti pinigų. Aš pritariu bet kuriam siekiui – džiaugiuosi visuomet, kai kuo daugiau menininkų užsidirba kuo daugiau pinigų, bet virtualių durų slenkstis labai aukštas.
Nujaučiu, kad vidun nusprendusiems patekti tradiciniams menininkams, nuo realistų iki konceptualistų, teks kardinaliai pamiršti akademijose ir rezidencijose gautus įgūdžius, o į realybę einantiems kriptomeno kolekcininkams teks palaukti laikų, kai muziejai jų kolekcijas rodys ne kaip egzotiką, už kurią čiabuviai kažkodėl moka milijonus. Visais atvejais mums, meno proceso stebėtojams, ateitis duos daug pramogų.
Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
