Kultūra

2021.11.15 15:55

Valentinas Sventickas – apie naujausią Liudviko Jakimavičiaus knygą „Paliktos paletės“. Kas šviečia

LRT.lt2021.11.15 15:55

Šiemet pasirodžiusio Liudviko Jakimavičiaus poezijos rinkinys „Paliktos paletės“ taip ir nebuvo pristatytas, renginį atšaukus dėl autoriaus ligos. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dalijasi literatūros kritiko Valentino Sventicko įžvalgomis apie naujausią, šeštają Liudviko Jakimavičiaus knygą „Paliktos paletės“. Kviečiame skaityti, rašoma leidyklos pranešime žiniasklaidai.

Liudvikas Jakimavičius rašo ne tik literatūrą, bet ir apie literatūrą. Skaitinėdami, kas yra jo naujosios knygos paviršiuje, galime įsitikinti, kad į savo poeziją jis geba pažvelgti tartum iš šalies ir kad suvokia ją adekvačiai. Galiniame viršelyje rašo, kad jo poezija jam panaši į tirpstančius rugpjūčio debesis. (Beje, gimęs rugpjūtį.)

Dar sako, kad jo poezija ir gyvenimas susisiekiantys indai. Ir dar kalba apie pauzes, nutylėjimus bei potekstes, kurios susipina į vienį. Taigi tekstas yra ne viskas. Jeigu ne jis pats būtų tai pasakęs, ką nors panašaus kitais žodžiais būtų pasakę kritikai. Reikėtų įsidėmėti ir tą eilėraštį, kuris išspausdintas knygos atvarte. Jis prasideda žodžiais „blunka didinga kalba“. Tai jau bendresnio dabartinio literatūros suvokimo ženklas. Taip, didinga kalba blunka.

L. Jakimavičiaus eilėraščiai iš tiesų nėra kokia abstrakti metafizika, jų impulsai yra poeto pagalvojimai, išgyvenimai, prisiminimai, gyvenimo patirtys. Skaitome apie vaikystę, tėvą ir motiną, sąmonę paveikusius įvykius ar pastebėjimus. Netikėta, sunkiai paaiškinama pynė būtų ši: nors eilėraščiuose daug egzistencinio liūdesio, jie skleidžia šviesą. Gal taip: supratimą, kaip kas teka gyvenime.

Tai pynei, kuri ką tik minėta, pasitarnauja skaidri, taisyklinga lietuvių kalba. Kalbos mylėjimas irgi šviečia.

L. Jakimavičius, rašęs labai įvairių tekstų, pavyzdžiui, „Šėpos“ teatrui, regis, ir TV juokų laidoms, neužsiteršė. Jo poezija nuo to kalbėjimo visai atskirta. Gintarui Patackui, pavyzdžiui, yra atsitikę kitaip.

Šioje knygoje, jeigu lygintume su ankstesnėmis (jų buvo penkios), išryškėjo lyriškoji prigimtis, subtili, neakcentuota metaforiškų vaizdų galia. Štai „Eilėraštis apie meilę“:

Norėjau tau pasakyti

kažką labai svarbaus

taip tyliai tyliai,

kad net neišgirstum –

neradau tinkamų žodžių.

*

Kai būsiu Paukščių Take,

nusileis tau snaigė ant veido.

Atsitraukim nuo knygos.

Tarp lapelių, vasarą prirašytų sodybos pavėsinėje, radau greita ranka nusipaišytą Liudviko portretą.

Nei jis nešioja skrybėlę, nei kalba didingai, nei fotografuojasi krėsle su baltu poeto šaliku. Einantis Literatų ar Pilies gatve į kokią kavinukę atrodo kaip pakumpęs žmogus tarp žmonių. Gatvės ar užstalės pokalbiuose gali šnekėti nelabai rišliai, su pertrūkiais, o paskui garsiau, įsmeigęs akis: „bet žiūrėk, taigi tas N. paisto niekus“. Toliau gali būti ir keiksmažodis. Bet kitą dieną girdi jo svarstymus apie šventenybes religinėje radijo laidoje arba Lietuvos patrioto aistringą monologą. Belieka pridėti Aido Marčėno 2004 m. eilėraščio „Literatų gatvė“ pabaigą:

Bet mane mažutėlį įpieš gal

gatvėje literatų, gdzie mieszkał

Mickiewiez i Jakimowicz

*

Liudvikas Jakimavičius „Paliktos paletės“: eilėraščiai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021, 95 p.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt