Kultūra

2021.09.18 07:00

Fotografijos partizanas Aleksandras Macijauskas – apie namudinę erotiką, sušaudytą tėvą ir šulinyje nuskandintą šunį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.09.18 07:00

Vienas lietuvių fotografijos mokyklos atstovų Aleksandras Macijauskas sovietmečiu buvo pakviestas dirbti komisijoje, kuri vertino šešėlinėje ano meto realybėje teisėsaugininkų areštuotas erotines juostas. Sprendė, ar jos nedaro žalos tarybinio piliečio moralei. Kitaip tariant, lėmė žmonių likimus. Nežinia, kiek prie to prisidėjo pats Aleksandras, kad komisiją gana greitai prisiėjo išformuoti. 

2020-ųjų pabaigoje portale LRT.lt buvo pristatyta nauja erdvė menininkų kūriniams – pirmasis archyvus atvėrė fotografas Antanas Sutkus. Dabar joje kviečiame atrasti Nacionalinės premijos laureato fotomenininko Aleksandro Macijausko kadrus.

Fotografas be knygos

Sulaukęs dėmesingų svečių savo namuose tarp Garliavos ir Kauno, A. Macijauskas LRT.lt pasakoja, kad į fotografiją jį bus patraukęs likimas. Arba prigimtis.

Šviesoraščio meną įsisavino gana greitai, nes jau turėjo tinkamą išsilavinimą: nuo mažumės mėgo poeziją, dalyvaudavo Kauno miesto skaitovų konkursuose, mokykloje lankė dramos būrelį, meno parodas. Dirbdamas „Nemuno“ gamykloje, dainavo jos chore. Tad jaunuoliui beliko tik perprasti technines fotografijos subtilybes.

„Tačiau supratimas, kad fotografijoje svarbiausia individualybė, atsirado kur kas vėliau“, – sako A. Macijauskas.

Artimiausi jo kolegos – Antanas Sutkus, šviesaus atminio Romualdas Rakauskas – pirmąsias kūrybos knygas išleido dar sovietmečiu ir gana anksti. O Aleksandras apie tokią galėjo tik pasvajoti. Jis ir svajojo – nuo 1963-iųjų, kai atėjo į fotografiją, iki socialistinio lagerio pakasynų.

Pirmoji A. Macijausko knyga „My Lithuania“ („Mano Lietuva“) pasirodė tik 1991 metais, ir ne tėvynėje, o Londone, leidykloje „Thames and Hudson“. „Kai nuvažiavau jos atsiimti, maniau, proto neteksiu iš laimės“, – LRT.lt pašnekovas prisimena Anglijoje jį lydėjusią nuotaiką.

Atsidavimo pavyzdys

Menininkui, „bjaurojusiam tarybinio žmogaus įvaizdį“, sovietų valdžia nerodė palankumo. Vis dėlto per itin aktyvius kūrybos dešimtmečius A. Macijauskas sukaupė didelį kraitį: garsėjo fotografijų ciklais („Lietuvos kaimo turguose“, „Veterinarijos klinikose“, „Demonstracijos“), džiaugėsi užsienio apdovanojimais ir publikacijomis pasauliniuose fotografijos leidiniuose.

Šaltojo karo metais San Fransisko modernaus meno muziejaus leidžiamoje knygoje „Photography: A Facet of Modernism“ („Fotografija: Modernizmo aspektai“) atsidūrė ir A. Macijauskas. Ir buvo pristatytas kaip Lietuvos, o ne SSRS menininkas.

„Tai man labai brangu. Nes kai pelnydavome prizus, visur rašydavo, kad atstovaujame SSRS. „Žaidėme“ už Tarybų Sąjungos rinktinę, kaip mūsiškiai krepšininkai“, – juokiasi garsusis fotografas.

Fotomenininkas Romualdas Požerskis LRT.lt yra pasakojęs, kad buvo tarpsnis, kai A. Macijauskas kiekvieną mielą savaitgalį lyg tarnybon važiuodavo į Lietuvos miestelius ir kaimus ir fiksuodavo turgaviečių gyvenimą. Mokytojo valia, užsispyrimas jiedviem su šviesaus atminimo bičiuliu Virgilijumi Šonta darė didelį įspūdį kaip sektinas atsidavimo profesijai pavyzdys.

Atgimimo metais „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas filosofas Romualdas Ozolas pasiūlė A. Macijauskui pačiam „susilipdyti“ savilaidinį albumą. Panašų neseniai buvo išpublikavęs kitas sovietams neparankus fotografas Vitas Luckus („Požiūris į senovinę fotografiją“). Taip 1992-aisiais dienos šviesą išvydo A. Macijausko knyga „Lietuvos turgūs“.

Partizanas kontrabandininkas

Kone kiekviename interviu A. Macijauskas užsimena, kaip sovietmečiu jam su kolegomis teko „užsiimti kontrabanda“, „partizanauti“. Kitais žodžiais tariant, ieškojęs būdų savo ir bičiulių kūrybą, cenzūruotus kūrinius pro geležinę uždangą išvežti į užsienį – socialistines šalis, o dar geriau – į Vakarus.

„Įdomus buvo laikas – reikėjo nuolat kariauti. Bet man ir karas buvo įdomu, – sako A. Macijauskas. – Reikėjo rasti būdų, kaip darbus permesti per sieną. Vienu metu turėjau skylę Latvijoje, paskui Maskvoje. Mums nepaprastai padėjo čekų, anglų ir rusų kalbomis ėjusio fotografijos žurnalo „Reviu“ vyriausioji redaktorė Daniela Mrazkova. Jai taip patiko lietuvių fotografija, kad nuolat mus šefavo. Turėjo diplomatinį pasą, pasienyje jos netikrindavo, tad per ją kartais pavykdavo mūsų fotografijas išvežti į užsienį.“

Norintys dalyvauti tarptautinėje parodoje tada privalėjo Kultūros ministerijai pateikti prašymą ir organizatorių kvietimą. Imdavo suktis cenzūros ratas.

Kartą cenzorius liepė A. Macijauskui nuretušuoti arklio lytinį organą – jam jis pasirodė neestetiškas. Į užsienį fotografas išvažiavo, bet tik sudarkęs gamtą. Tiesa, parodoje tos arklio dalies niekas nepasigedo.

Pirmasis triumfas A. Macijauską aplankė 1969 metais, kai fotografijos konkurse Čekoslovakijoje jo darbas pelnė didįjį prizą – „Aukso rožę“. Po 15 metų Bratislavoje lietuvis sutiko to konkurso žiuri pirmininką. Pasiteiravo, kodėl buvo apdovanotas būtent jis, kai dėl prizo varžėsi pasauliniai grandai.

„Todėl, kad tavo darbuose, o ypač „Kaimyno portrete“, pamatėme savo kaimyną, kuris mus okupavo per Prahos pavasarį“, – toks buvo čeko atsakymas.

Ši istorija, anot A. Macijausko, atskleidžia fotografijos meno unikalumą. „Kritikai sako, esą fotografijoje viskas rodoma taip akivaizdžiai, kad tuo ji ir neįdomi. Tačiau jie pamiršta, kad fotografiją, kaip ir dailę, žiūrovas interpretuoja“, – įsitikinęs fotomenininkas.

Parklupęs turgaus vidury

Savo fotografijas A. Macijauskas dažnai palydi lakoniškais, grakščiais tekstais. Jų daug susitelkę knygose, atveria arba užveria skyrius. Kažkada sulipdęs leidinį „Lietuvos turguose“ paprašė poeto Marcelijaus Martinaičio, kad šis parašytų įvadą. Poetas atsisakė motyvuodamas, kad Lietuvą matąs kiek kitaip.

Tada įvadinį žodį parašė Juozas Baltušis, jam socialiniai kaimo reikalai buvo artimi. Tačiau šįkart jau albumo autorius persigalvojo. Ir pats ėmėsi plunksnos. „Dažnai net ir žymūs rašytojai nesuvokia fotografijos esmės, fotografo požiūrio į gyvenimą“, – sako A. Macijauskas.

Savo tekstuose jis gretino fotografijų herojus kaimiečius iš turgų ir žmones iš savo aplinkos. Tarkime, jo senelis turėjo nemažą ūkį, keturis pastatus su dideliu kiemu, A. Macijausko žodžiais tariant – „gyvulių seksodromu“. Mat vertėsi iš gyvulių veisimo.

„Prieš vakarą senelis peržegnodavo kiekvieną pastatą, kad nesudegtų, nes buvo labai prigąsdintas ką tik praėjusio karo. Meldžiasi ir netyčia garsiai pagadina orą – senas žmogus buvo, nesulaikydavo. Kas galėjo aprašyti tokius dalykus, jei ne aš pats?“ – sako fotomenininkas.

Aleksandras su broliu kurį laiką buvo likę našlaičiais, nes mamą sovietai ištrėmė. Juodu augo pas senelius, ganė galvijus. Lyg atkartodamas vaikystės žvilgsnį, jau subrendęs vyras ėmė iš apačios fotografuoti gyvulius turguose.

Alytuje šiuo reikalu net duobutę išsikasė, kad fotoobjektyvas atsidurtų kuo arčiau žemės. „Priėjo senyvas žmogelis, paglostė man galvą ir klausia: „Sūneli, kas gi čia tave parklupdė turgaus vidury?“ Sakau, mano durna galva parklupdė“, – prisimena seną pokalbį LRT.lt pašnekovas.

Tėvą sušaudė vokiečiai

Aukštojo mokslo neįgijęs A. Macijauskas vadovavo Kauno fotografams, dalyvavo įvairių tarybų darbe. Jo užimamos pareigos tada buvo laikomos ideologinėmis, tad valdžia visaip ragino stoti į komunistų gretas.

„Nesutikau, sakiau, kad manęs negali priimti, nes mama buvusi politinė tremtinė, jos pusbrolis slapyvardžiu Žvirblis vadovavo partizanams Rumšiškių miškuose“, – pasakoja A. Macijauskas.

O jo tėvas Vaclovas per Antrąjį pasaulinį karą buvo 5-ojo lietuvių savisaugos frontinio bataliono puskarininkis, šį batalioną suformavo vermachtas. Vermachtas jį galiausiai ir sušaudė.

Šešiems lietuvių būriams vokiečiai buvo pavedę saugoti pakrantę Latvijoje, kad karo pabėgėliai jūra nenusigautų į Švediją.

A. Macijausko tėvas vadovavo vienam šių būrių, bet į vokiečių užduotį žvelgė pro pirštus, praleisdavo bėglius. Negana to, pasak sūnaus, ir pats ketino trauktis į Vakarus. Galiausiai buvo išduotas ir vokiečiai skyrė jam pačią aukščiausią bausmę, Paviluostos žvejų kaimelyje surengė parodomąjį sušaudymą. Egzekuciją įvykdė lietuviai, suvaryti ir apsupti vokiečių kulkosvaidininkų.

Šie įvykiai aprašyti romane „Negandų metai“ (1971 m., išleistas 1991 m.). Autorius Jonas Laucė buvo jų liudininkas, už kūrinį nuteistas 2 metus kalėti. „Tik tada ir sužinojome tėvo likimą. Ilgą laiką vylėmės, kad jam pavyko pasitraukti“, – pasakoja A. Macijauskas.

Kalba vyrų aktų kaimynystėje

A. Macijauskui vadovaujant Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriui, 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo surengta vyrų aktų paroda. Šiandien toks įvykis, ko gero, būtų sutiktas pozityviai, tačiau tada atsakingieji rizikavo sulaukti gyvenimą žlugdančių valdžios sankcijų.

Paroda buvo gauta iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Pirmiausia ją turėjo peržiūrėti Meno taryba ir išduoti leidimą rodyti Lietuvoje. Deja, komisijos verdiktas buvo neigiamas. Ir Vilniuje paroda buvo parodyta be aktų.

Tačiau A. Macijauskas ją atsivežė į Kauną ir išeksponavo. Miesto komunistų partijos pirmasis sekretorius Vladislovas Mikučiauskas tuo metu sumanė kuo nors pamaloninti Lietuvos pajūryje poilsiavusius Kremliaus bosus. Paprastai atgal į Maskvą jie grįždavo per Kauną, tiesioginiu skrydžiu. Pasirinko vokiečių parodą.

„Skambina man V. Mikučiauskas, sako, į galeriją atsives svečių iš Maskvos. Šakės, pamaniau, paskutinė mano paroda. Na, bet ką darysi, negi neįleisi partijos sekretoriaus?..“ – juokiasi A. Macijauskas.

Ir jo nuostabai V. Mikučiauskas vyriškų aktų kaimynystėje pasakė aistringą prakalbą apie meną – Renesansą ir kitus laikotarpius, Michelangelo, bažnyčios cenzūrą ir figos lapelius. „O štai vokiečiai drąsūs, nebijo. Štai ir mes rodome!“ – sakė pirmasis sekretorius.

„Laukiu, kas bus toliau, gal jau savo žaisliukus reikia krautis ir eiti namo? Bet praėjo diena, kita ir – nieko. Tiesą sakant, nelabai ir bijojau, nes slapta svajojau grįžti į žurnalistiką“, – pasakoja A. Macijauskas.

Tarybinės moralės sargyboje

Sovietiniais metais Kauno senamiesčio milicijos iniciatyva buvo sudaryta ekspertų komisija, ji vertino mėgėjiškus erotinius filmus. Komisijos nariams teko užduotis nustatyti, ar teisėsaugininkų rankose atsidūręs kūrinys nėra pornografinis. Rodymo įranga būdavo konfiskuojama, o filmo autoriai arba platintojai baudžiami.

A. Macijauskas komisijoje dirbo su seksologu iš psichiatrijos ligoninės, garsiu miesto urologu ir kolega iš Kauno televizijos. Jei komisija nuspręsdavo, kad filmas pornografinis, autoriui arba platintojui grėsė iki 2 metų kalėjimo.

„Daug visko prisižiūrėjome“, – apibendrina pasakotojas. Tačiau žiūrėjimo malonumas greitai baigėsi – komisiją nuspręsta panaikinti.

„Filmų peržiūrėjome daug, bet nepasirašėme nė vieno akto. Kaip išvadą dažniausiai įrašydavome, kad tai „lengvas seksas“ ar „lengvi seksualiniai vaizdeliai“, žodžiu – ne pornografija“, – dar vieną karjeros epizodą papasakoja A. Macijauskas.

Gyvenimas sunkus ir anekdotinis

Dėl tėvų A. Macijausko sovietų valdžia nenorėjo išleisti į užsienį. Tik 1983 metais su vyriausybine delegacija jis pagaliau iškeliavo į kasmet prancūzų komunistų dienraščio „L`Humanite“ rengiamą meno šventę. Reikėjo prityrusio fotoreporterio ir Aleksandras užėmė susirgusio A. Sutkaus vietą.

Maskvoje rodytas legendinis Rimanto Dichavičiaus ciklas „Žiedai tarp žiedų“. Kai ekspozicija buvo parengta, A. Macijauskas netikėtai sulaukė A. Sutkaus skambučio: „Aleksandrai, nuimk Dichą! Man paskambino iš CK, liepė nuimti, kad nebūtų.“ Ką beliko daryti – teko nukabinti darbus.

Tačiau atidarymo išvakarėse į lietuvių ekspoziciją užsuko „du gana simpatiški vyrukai“, matyt, ne pirmą kartą. Nes rusiškai pasiteiravo, kur pradingo Dichavičius. „Tokia graži ekspozicija! – sakė. – Kodėl nuėmėte?“

„Aš – vėl A. Sutkui, sakau, ką tik lankėsi keli veikėjai iš Kremliaus, nori Dichavičiaus. „Greit kabink atgal!“ Per naktį dirbome ir grąžinome kolegos darbus. Gyvenimas buvo sunkus ir anekdotinis“, – apibendrina A. Macijauskas.

„Puidzim aplinkui, tutaj šlapia“

Kaunas įprastai laikomas lietuvybės citadele. Pasakykite tai A. Macijauskui – nusijuoks. Ir papasakos istoriją, kaip 1918 metais vyžoti lietuvių savanoriai žengė Laisvės alėja džiugiai traukdami lietuviškas dainas – miesto inteligentija puolė uždarinėti langų, kad negirdėtų „mužikų“.

„Kauną lietuvišką padarė kaimas. O šiaip šis miestas buvo labai sulenkėjęs. Iš dalies tai lėmė ir mano šeimos tragediją“, – intriguoja fotomenininkas.

Jo senelis Macijauskas buvo sulenkėjęs lietuvis, o mamos tėvai – priešingai – dideli lietuvninkai. Aleksandro dėdės tuokėsi su rusėmis, lenkėmis, lietuvių nemėgo. O Vaclovas sukūrė šeimą su lietuvių patriote.

Kai senasis Macijauskas sūnums padalijo savo žemę dabartiniame Dainavos mikrorajone, Vaclovui teko atokiausias rėžis. A. Macijausko tėvas užveisė sodą, pastatė namą, o šulinio iškasti nesugebėjo.

„Įsivaizduokite, kokie buvo šeimos santykiai! Tėvo žemė ribojosi su vyresnio brolio. Bet tas mano mamai neduodavo vandens pasisemti! Užrakindavo šulinį. Su tuščiu kibiru tekdavo eiti per Macijauskų žemes iki lietuvių sodybos. Vieną kartą tėvas grįžo gerokai užgėręs, nuėjo pas brolį, nukirto šulinio spyną ir įmetė brolio šunį. Va, kokie santykiai buvo! Dėl ko? Dėl kalbos“, – sako A. Macijauskas.

Anot jo, jei ne knygnešiai, gal ir dabar Kaune būtų sakoma puidzim aplinkui, tutaj šlapia. „Vaikystėje prie žydų kapinių Žaliakalnyje mušdavomės su lenkiukais, mėtydavome vieni į kitus akmenis. Knygnešiai nešė kultūrą ir šviesą į Lietuvą, o mes, „kontrabandininkai“, fotografinę kultūrą išnešdavome į Vakarus“, – sako A. Macijauskas.

2020-ųjų pabaigoje portale LRT.lt buvo pristatyta nauja erdvė menininkų kūriniams – pirmasis archyvus atvėrė fotografas Antanas Sutkus. Dabar joje kviečiame atrasti Nacionalinės premijos laureato fotomenininko Aleksandro Macijausko kadrus.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt