Kultūra

2021.08.19 05:30

Lietuvių fotografijos didžiūnui Romualdui Rakauskui – 80: gyvena išorėje, bet budi viduje

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.08.19 05:30

Vienas Lietuvos fotografijos didžiūnų Romualdas Rakauskas atsitvėrė tyla. Dalytis prisiminimais, samprotauti apie kūrybą, nueitą kelią nebenori, o ir neturi jėgų. „Starost ne radost“, – rusišku priežodžiu taupiai įvardija priežastį. Senatvė – ne džiaugsmas. „Tegul apie mane papasakos draugai“, – priduria. Klausiamas, ką šiuo metu veikia, atsako: „Žiūriu televizorių.“

Drovumas

Jo vyresnei dukrai Eglei Rakauskaitei, žinomai tarpdisciplininio meno kūrėjai, tokia tėvo būsena slegia širdį. Bet nedaug kalba ir ji. „Jei būčiau labiau nutolusi, gyvenčiau svetur, gal ir galėčiau ką nors atsieto apie tėvą papasakoti. O dabar dažnai matausi su tėvais, lankau“, – sako Dalios ir Romualdo Rakauskų dukra.

Vis dėlto pamažu šį tą atskleidžia. Dabar kurianti antrą filmą apie tėvą. Jis bus kitoks, be aštresnių kampų, asmeniškumų. Autorė žada „pakiloti“ archyvus: tas gausias nuotraukas, kuriose ji kaip fotografo modelis įamžinta mažomis dienomis, taip pat ir savo kūrinius, glaudžiai susijusius su tėvo kūryba. „Tėvas man visą gyvenimą buvo autoritetas“, – prisipažįsta E. Rakauskaitė.

Savo vaikystę, be kitų itin ryškių patirčių, labiausiai prisimena iš tėvo darytų nuotraukų. Šiuos žodžius ištarė videofilme „Tėvas“ (2006). Bet tai kėlė ir įtampą, augančios mergaitės pasipriešinimą. Tie dažni fotografavimai, kur jai reikėjo vis persirengti, nusirengti, paveikė taip, kad iki šiol nenori afišuoti savo veido.

Filme „Žydėjimo“ autorius pasako, kokia vis dėlto svarbi jam yra gamta, priebėga nuo „siaubingai nykaus“ gyvenimo mieste. Ją fotografuoti pradėjo 6 metus dirbdamas žurnale „Mūsų gamta“.

Anot LRT.lt pašnekovės, tėvo darytuose portretuose atsiskleidžia autoriaus drovumas. Nors tai ir ne pats tinkamiausias žodis, kur kas geriau, jos manymu, tiktų angliškas „shyness“. „Pavyzdžiui, Antanas Sutkus įgydavo portretuojamųjų pasitikėjimą, o tėvo portretinės serijos darytos per tam tikrą nuotolį. Vis dėlto jis labiau gamtos, o ne žmogaus fotografas. Intuityviai suvokiantis, kad žmogus – gamtos dalis“, – teigia E. Rakauskaitė.

Tame filme pasakoma ir dar šis tas – apie nuotraukų režisavimą. Studijų Vilniaus universitete metais dirbdamas „Literatūroje ir mene“, R. Rakauskas gerai permanė reportažinį stilių. Bet „Nemune“, sako, jau niekaip negalėjęs režisavimo išvengti. Juo paremtas ir menininką išgarsinęs, nuo jo vardo neatsiejamas ciklas „Žydėjimas“, atsiradęs per 10 itin brandžių kūrybos metų.

Tą temą pagavo nufotografavęs kelis darbus – jauną porą, senuką po išsprogusiu kaštonu, nors net neįtarė, kad reikėtų tęsti. Tęsė, važiavo per Lietuvą, ieškodamas to kaimo žmogaus, vaiko, moters veido, laukdamas to gamtos ženklo, krintančių žiedlapių tylos. Ne vienus žigulius, anot dukters, taip važinėdamas į nieką suvarė.

„O iš esmės tai kapitalinis melavimas, nes taip nebūna. Kaimiečiai gyvena nematydami to žydėjimo, nes tuo metu jiems pats juodžiausias darbymetis. Senatvėje taip noriu nuo to visko pabėgti“, – po daugybės metų dukrai filme pasako tėvas.

Galbūt dėl šio suvokimo labai pergyvendamas, o gal nenorėdamas kartoti, ką jau daug kartų apie save kalbėjo, „50 metų Lietuvos fotografijos simfoniniame orkestre grojęs“ R. Rakauskas vieną dieną atsisveikino su „ištikimai tarnavusiais nikonais“.

Kiekviena nuotrauka – įvaizdis, paveikslas, ženklas

R. Rakausko bendražygis fotomenininkas Algimantas Kunčius LRT.lt sako, kad Romualdas – nepaprastai mielas žmogus, tokį jį nuolat prisimena: emocionalų, kolegialų, empatišką. Tikrą lyriką.

Anot bičiulio, R. Rakausko kūrybai būdingi trys Erazmo Roterdamiečio etiniai imperatyvai: aiškiai mąstyti, teisingai kalbėti ir gerai elgtis. „Rakauskas iš prigimties yra atviras, nekonfliktiškas“, – tvirtina A. Kunčius.

Pasak jo, iš visų fotografų R. Rakauskas bene geriausiai valdo plunksną. Studijų laikais kūrė fotonoveles, nuotraukas palydėdamas trumpomis, talpiomis ištaromis, o knygoje „Fotovi(t)ražai“ apžvelgė visą to meto fotografinę raišką, nieko neišleido iš akių. Jo pastabos taiklios, tikslios. „Pamenu, kai nutekėjo į „Nemuną“, atlėkdavo uždusęs į Vilnių ir apibėgdavo visas naujienas – parodas, knygas, aptarimus“, – sako A. Kunčius.

Skubančio bičiulio vaizdas iš atminties iškelia ir kitą prisiminimą, kaip jie visi jauni, apsirengę vadinamosiomis Bolonijos striukėmis, važiuoja raudonomis čekiškomis javomis žaisti futbolo į Valakampius. Tame būrelyje ir Algimantas su Romualdu, ir Rimtautas Gibavičius, Hendrikas Liandzbergas...

Klausiamas apie R. Rakausko kūrybą, kolega pirmiausia pamini fenomenalų „Žydėjimą“. „Fenomenalų ne dėl žiedų ir sentimentų, o dėl pačios idėjos. R. Rakauskas kaip koks Federico Fellini kiekviena nuotrauka sugeba padaryti būtent tai, ką reikia: iškyla ir įvaizdis, ir paveikslas, ir simbolis. Prancūzai, išvydę jo knygą, pamanė, kad Lietuvoje kasmet švenčiama žydėjimo šventė“, – sako A. Kunčius.

2020–2021 metais Prancūzijos nacionalinė biblioteka Didžiuosiuose rūmuose (Grand Palais) surengė milžinišką parodą „Juoda ir balta“ (Noir et blanc), skirtą 150 metų menančiai nespalvotos fotografijos istorijai. Šalia pasaulinio masto fotomenininkų pasirinkti rodyti ir A. Macijausko, A. Kunčiaus, R. Rakausko, Algimanto Kezio darbai. R. Rakausko kūrinys iš „Žydėjimo“ pateko į parodos katalogą. Ekspoziciją atidaryti lankytojams sutrukdė karantinas, tačiau rengėjai sumanė nuotolinį turą internete, o jei aplinkybės bus palankios, paroda keliaus į kitas šalis.

Kitas unikalus R. Rakausko ciklas, anot A. Kunčiaus, yra Lietuvos rašytojai, įamžinti su savo tėvais („Įkvėpimo žemė“). Nepaprastai jautriai, pasak A. Kunčiaus, R. Rakauskas išnaudojo ir spalvinės fotografijos galimybes cikle „Spalvoti laukai“ (2007).

„Pajuto, iš kokių vasaros regėjimų, pievų, žiedų pasipila dzūkių audėjų audiniai. Spalva turi didelę prasmę. Nebūtinai gera fotografija turi būti tik nespalvota“, – pabrėžia R. Rakausko kolega.

Muzikos studijas baigęs A. Kunčius pasakoja, kaip kurį laiką pagrojęs „Neringoje“, paskiau „nuo muzikos nuklydęs, pasiklydęs ir blūdydamas per visur“, galiausiai sutiko du bičiulius elegantus – Rakauską ir Sutkų.

„Antanas buvo gimęs fotografijai, ja užkrėtė daugelį, o Romą pakeičiau „Literatūroje ir mene“. Atėjau visai dar mėgėjas, juodu jau buvo gerokai pažengę. „Varyk, broleli, – sakė jie, – tau neblogai sekasi.“ Romualdas mane pamokė technikos, retušavimo, kai kurias subtilybes buvo perėmęs iš grafiko Gibavičiaus“, – prisimena A. Kunčius.

Apskritai R. Rakauskas, anot kolegos, yra neprilygstamas fotografijos technologas, amato dalykus jaučiantis kaip muzikas instrumentą: puikiai atspaudžia atvaizdus, komponuoja, vaizdai – plastiški, jautrių tonų.

„Jau nekalbu apie kompozicijos pojūtį ir gebėjimą kurti fotografijas-ženklus. Ir visada per tam tikrą distanciją, niekada nelendant artyn prie fotografuojamojo. Man toks stilius labai artimas“, – įvertina kolega.

Kalambūras su raudona lempute

„Dabar pasakysiu tokį kalambūrą“, – įspėja A. Kunčius ir primena, kad nuo anų laikų K. Sirvydo gatvės rūmuose spietėsi ir Rašytojų sąjunga, ir „Pergalės“ žurnalas su „Litmeniu“. O į leidinių fotolaboratoriją vedė ilgi, statūs, kelias rašytojų gyvybes nusinešę laiptai. Fotografai darbavosi... dabartinių tualetų patalpoje.

„Prieš kurį laiką ten užėjau ir apstulbau – sienos nudažytos raudonai. Atrodė, vėl patekau į laboratoriją, kur šviečia raudona lemputė, – juokiasi A. Kunčius. – Mus pravardžiuoja klasikais, taip? Na, pasenome, na, velniai nematė. Bet jei taip, esu sakęs, nebijokime prikalti lentutės, kad trys lietuvių fotografijos klasikai tame pusrūsyje pradėjo savo karjerą. Juk galima pažaisti, tik gaila, kad tos linksmos kavinės jau nebėra...“

Be galo ilga draugystė

Fotomenininkas Romualdas Požerskis, vienas iš „Nemuno“ fotografų penketuko (kartu su Jonu Kalveliu, Aleksandru Macijausku, Virgilijumi Šonta ir R. Rakausku), prisimena, kaip R. Rakauskas į Vilnių vežė A. Sutkui rodyti pirmąsias „Žydėjimo“ nuotraukas, tas akimirkas įamžino net savo fotokamera.

Jam irgi atrodo, kad tai reikšmingiausias R. Rakausko darbas. „Iš pradžių „Žydėjimą“ mėgino kurti kaip reportažinę fotografiją, bet kažkas nepavyko, tada ėmė režisuoti – planuoti scenas, vietas, herojus“, – LRT.lt prisimena R. Požerskis.

1980 metais R. Požerskiui gimė sūnus Povilas, R. Rakauskas sumanė įamžinti bičiulio vaikiuką „Žydėjimo“ cikle. Pavasarį kažkur panemunyje įsikabarojo į pražydusį medį ir nufotografavo mažylį pienių pievoje, žengiantį pirmuosius žingsnius. O R. Požerskis tuo metu nufotografavo R. Rakauską, tupintį viršūnėje tarp žiedų. „Tokia buvo bendra fotosesija“, – juokiasi R. Požerskis.

Pirmąjį jųdviejų susitikimą R. Požerskis prisimena labai gerai. Tai įvyko 1974 metų sausio 7-ąją, tądien susirinko Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriaus nariai. Tada išvydo ir Aleksandrą Macijauską, kurį vadina savo mokytoju. „Prasidėjo be galo ilga mūsų draugystė“, – teigia R. Požerskis.

3+1

R. Požerskis sako mėgstąs kūrybinius duetus, kitas bendradarbiavimo formas, jas užbaigiant bendra paroda. Visokių idėjų prasimanydavo ir su R. Rakausku. „Su Romualdu labai gera dirbti, nes jis greitas, imlus, reaguojantis, priimantis naujas idėjas“, – tvirtina LRT.lt pašnekovas.

Bene 4 metus iki 1988-ųjų abu fotografavo „Žalgirio“ vyrus, kasmet rengė parodas ir išleido knygą 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Fotografijos leidiniui toks tiražas – unikalus.

Paskui pasiūlė R. Rakauskui kartu fotografuoti vieną modelį. Fotografuosią atskirai, o kas kiekvienam pavyko, pamatysią tik po metų kitų per bendrą parodą. Tuo laiku paskambino A. Macijauskas ir R. Požerskiui išdėstė tokią pačią idėją.

„Sakau: jau pavėlavai, sumanėme tai daryti su Rakausku. „Bet aš turiu modelį, atėjo mergina, norėtų fotografuotis“, – neatlyžo Aleksandras. Taip pusantrų metų trise fotografavome Audrą, paskui surengėme parodą „3+1“, ji buvo rodoma Kaune, keliavo į Vilnių, Klaipėdą, Panevėžį“, – pasakoja R. Požerskis.

Prisimena jis ir sodyboje prie jūros, šalia Šventosios, kartu su R. Rakausko, A. Macijausko, V. Šontos, J. Kalvelio šeimomis praleistas 1976–1977 metų vasaras. Namas stovėjo be jokių patogumų, nebuvo jame nei elektros, nei vandens, tad gyveno iš esmės gamtoje, vakarus leisdami prie laužo.

„Buvo nuostabus laikas, daug pokalbių, diskusijų. Su V. Šonta buvome lyg kodėlčiukai, daug klausinėjome vyresnių kolegų, viskas mums buvo įdomu, viskas rūpėjo“, – sako R. Požerskis.

2013 metais R. Požerskis su dukra Monika Požerskyte sumanė projektą – keturis lietuvių fotografijos grandus – A. Sutkų, R. Rakauską, A. Macijauską ir R. Požerskį – įamžinti kartu.

„Iš pažiūros idėja atrodo paprasta, bet praėjo nemažai laiko, kol pavyko visiems susirinkti. Nuolat tvyrojo nežinia, ar ta sesija įvyks“, – prisimena R. Požerskis. Sumanyta iš pradžių fotografuoti apsirengus juodai tamsiame fone, rankoje laikant geriausią savo darbą, paskiau – savo jaunystės portretą. Fotosesiją pratęsė kieme prie A. Sutkaus namų. Ten grandai jau fotografavosi baltais marškiniais.

„Norėjosi parodyti, kad nesame kokie nors rimtuoliai, griežiantys tik klasiką. Mėgstame įvairią muziką“, – šio ir kitų minėtų sumanymų paskatas įvardija R. Požerskis.

Pažintis per Sutkaus vestuves

Vienas LSSR fotografijos meno draugijos iniciatorių, ilgametis jos vadovas A. Sutkus, prašomas atskleisti ryškiausią jaunystės atsiminimą, susijusį su R. Rakausku, papasakojo apie savo vestuves. Jos vykusios Klaipėdoje. Dėl jau neatmenamų priežasčių buvo nusprendęs, kad kai sukaks 25 metai – „ženysis“. Taip ir padarė.

„Parašiau pareiškimą, Ministrų taryba priėmė nutarimą leisti Sutkui tuoktis Klaipėdoje, įsivaizduokit, – nusijuokia Antanas. – Draugavau su Jūrininkų ligoninės vyriausiuoju gydytoju Viktoru Jucu, mums jis užleido savo giminaičio butą. Sėdime su Aukse ir virtuvės lange matome – per Klaipėdos dangų skrenda vienišas lėktuvėlis. Sakau juokais: „Žiūrėk, mūsų liudininkai skrenda.“

Paaiškėjo, kad tikrai juo į vestuves skrido poros bičiuliai. Anot A. Sutkaus, iš vakaro liudininkai gerokai pasilinksmino ir pramiegojo reisinį lėktuvą. Todėl „už kelis butelius“ susiorganizavo transportinį, juo ir pasiekė Klaipėdą. „Jau buvo gerai paėmę su lakūnu, šiaip ne taip iš trečio karto nutūpė. Moterys net poterius ėmė skaityti“, – pasakoja A. Sutkus.

Atskridusioje kompanijoje buvo ir R. Rakauskas, tada dar viengungis. Po tuoktuvių ceremonijos studentiška vestuvių svita sėdo į taksi ir nuvažiavo į Girulių paplūdimį, vaišinosi sausu vynu. „Gerokai pasilinksminęs per mūsų vestuves, R. Rakauskas nutarė nueiti į šokius. Grįžo pamušta akimi, bet jau susipažinęs su savo būsima žmona Dalia“, – tokią Rakauskų susitikimo istoriją atskleidžia fotografas.

A. Sutkaus, R. Rakausko ir R. Gibavičiaus draugystę įamžino 1965 metais išėjusi knyga „Vilniaus šiokiadieniai“. „Vokietis Gerhardas Steidlas, kuris leidžia mano knygas, sakė: „Jei tokią knygą kas nors man atneštų dabar, nedelsdamas jos imčiausi.“ Tik poligrafija jos buvo prasta, bet jis padarytų gerą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Po svarbios pažinties, užsimezgusios per vestuves, A. Sutkus jautėsi šioks toks Rakauskų piršlys, jų santuokos globėjas, todėl sumanė jaunai porai parūpinti naują gyvenamą plotą. Juokdamasis sako, kad įvykdė politinio chuliganizmo aktą, – 6 valandą ryto paskambino Vladislovui Mikučiauskui (tuometis Kauno miesto komunistų partijos pirmasis sekretorius, – LRT.lt).

„Sakiau: „Išstudijavau jūsų darbotvarkę, į darbą šiandien neisite, eisite į lenininę šeštadienio talką.“ O tądien miesto valdžia sprendė butų skyrimo klausimą. Jei V. Mikučiausko ten nebus, Rakauskai buto negaus. Įrodžiau jam, kad kitu metu skambinti negalėjau. „Na, gerai, gaus Rakauskas butą, bet tu man daugiau taip anksti neskambink“, – juokdamasis prisimena seną sovietinę istoriją A. Sutkus.

Pavykęs jųdviejų pašnekesys

Poetas Donaldas Kajokas, ilgametis R. Rakausko bendradarbis „Nemuno“ žurnale, LRT.lt pasakoja, kad pirmąkart juodu susitiko apie 1980 metus. Tada D. Kajokas kaip tik ruošė spaudai debiutinį rinkinį „Žeme kaip viršūnėmis“, R. Rakauskas poetą fotografavo.

„Romualdas jau buvo visų lūpose, gerai žinomas menininkas. Ir jei kokį žmogų fotografuoja, tai ir tas žmogus, suprask, galbūt šio to vertas. O pradedančiam literatui irgi buvo smagu, kad pats Rakauskas jį fotografuoja“, – sako D. Kajokas.

Anot poeto, fotomenininkas bendrauja šiltai, nemėgsta blevyzgų, jei iškyla koks aštresnis kampas – stengiasi jį suapvalinti. Nemėgsta pykčio ir pats nemoka pykti.

„Visada smagu su Romualdu kalbėtis, nes jauti jo pagarbą pašnekovui. Fotografuodamas, pamenu, nuolat tarškėdavo, tuo metu jo būdavo labai daug. Kai kartu dirbome „Nemune“, per 20 metų atsivėrė daugiau Romualdo pusių, tačiau ta šiluma išlieka“, – teigia D. Kajokas.

Jam įdomu stebėti R. Rakauską menininką. Iš pradžių atrodė grynas estetas, perfekcionistas, vėliau besikalbant tarp eilučių praslysdavo, kad estetizmą jis jau linkęs nustumti į antrą planą.

„Nežinau, kas jam padarė įspūdį, gal Macijausko, Sutkaus grubokos gyvenimo fotografijos. Regis, su liūdesiu balse prasitardavo, kad gal be reikalo viską estetizavęs, nes pats gyvenimas duoda labai daug tikros, nerežisuotos tiesos. Ir kad pernelyg buvo linkęs į estetizmą. Nors gal ir klystu, gal man tik taip pasirodė“, – svarsto D. Kajokas.

2008 metais juodu išleido knygą „Sąskambiai: 1+2“. Iš karto susitarė, kad albumo nuotraukos nebus eilėraščių iliustracija, o eilėraščiai netaps poetiniais fotografijų komentarais. Vis dėlto autoriai siekė dermės, intuityviai.

„Pavyko dviejų meno žmonių pokalbis apie jiems svarbius dalykus. O drauge – ir spalvų, formų, poetinių struktūrų pašnekesys. Kartais pavartau mudviejų knygą ir dabar ji man patinka labiau nei tada, kai ją kūrėme, abejojome“, – sako D. Kajokas.

Jei trumpai reikėtų apibūdinti bičiulį, D. Kajokas pasakytų taip: „Jis – labai komunikabilus žmogus. Atrodo, gyvena išorėje, bet visą laiką budi viduje. Kai likdavome dviese „Nemuno“ svetainėje, gerdami kavą galėjome kalbėti absoliučiai apie viską – meno kryptis, filosofines temas. Jautei, kad yra į tą pusę žengęs, apie tai mąstęs.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt