„Toskana“, – svilinant jau beveik įprastam liepos karščiui šypsodamas tarsteli Milvydas Knyzelis, Užvenčio (Kelmės r.) dvaro malūno šeimininkų sūnus. Žingsniuodami iš Ventos upės salos, kur specialiai įrengtose krosnyse šiuo metu lipdomos skulptūros iš šamoto, suprantame, kad čia temperatūra dar šią savaitę viršys ne tik toskanietiškus, bet ir visus buities prietaisais matuojamus rekordus.
Šamoto skulptūros dega 1100 laipsnių ar dar kaitresnėje liepsnoje. Įspūdingas reginys žiūrovams, Užventyje jau mačiusiems ir dar tik stebėsiantiems skulptūrų atidengimą, ir visai kita patirtis jas kuriantiems menininkams, rašoma festivalio pranešime žiniasklaidai.
Užvenčio dvaro parke šiomis dienomis gausėja naujų meno objektų, tarp jų – keramikų, kalvių, tapytojų darbai. Šis procesas prasidėjusioje tradicinėje kūrybos stovykloje festivalyje „Užventis’MENE XII“ ypatingas ne vien dėl labiau vidurio Italijos regionams būdingų karščių, bet ir popandeminio periodo, neseniai oficialiai paskelbtos karantino pabaigos.
Menininkų neklausinėju, kiek pagrįstas kai kurių mūsų įsivaizdavimas ir lūkesčiai grįžti į įprastą gyvenimą. Faktas tas, kad į Užventį kurti 12-ame plenere šią vasarą negrįžo keli menininkai iš Latvijos. Vis dėlto latvių tapytoja Jolanta Abelė į Žemaitiją parkeliavo iš Šveicarijos, greta jos stojo keramikė Ilzė Emsė-Grynberga, kurti susirinko dar trys dešimtys menininkų iš įvairių Lietuvos regionų.
Keramikai, kalviai, akvarelininkai Užventyje darbuojasi visą savaitę. Liepos 16-ąją, festivalio uždarymo vakarą, čia rasis kelios dešimtys naujų meno kūrinių. Jie bus eksponuojami Užvenčio dvaro malūne, jį juosiančiame parke ir Ventos upės salelėse.
„Tokius susibūrimus laikau fenomenu. Yra daug teigiamos energijos, kuria dalijamasi“, – sako Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojas tapytojas Voldemaras Barakauskas. Festivalio akvarelininkų grupės koordinatorius Užvenčio dvaro aplinkoje kuria jau 15 metų.
12-ojo festivalio atidarymo proga pasikalbėjome su trimis menininkais, kurių kūriniai kiekvieną vasarą šiek tiek keičia miestelio už Ventos architektūrą ir dvasią. Savo mintimis pasidalijo plenero tapytojų grupės koordinatorius V. Barakauskas, festivalio keramikų grupės koordinatorė keramikė iš Šiaulių Irena Šliuželienė ir mažeikiškis kalvių kalvis Virgilijus Mikuckis.
– Daugeliui žinoma, kad Užventis – miestelis už Ventos, už visiems žemaičiams upės šventos. Jums patiems Užventis yra sakrali, šventa vieta?
V. Barakauskas: Mano įsitikinimu, gamta šventa visur, visa Lietuva yra sakrali. Bet, žinoma, daug ką lemia konkrečioje vietovėje gyvenantys žmonės. Užvenčio dvaro malūne, parke ir Ventos upės slėnyje jaučiu dermę tarp žmonių ir gamtos, yra vienas ritmas, vienovė.
Jei tame pačiame miestelyje nuvyktume kur nors kitur ir ten bandytume surengti plenerą, matyt, būtų kitaip. Vietos sakralumą formuoja žmonių kuriama aura, atmosfera. Už tai esame dėkingi Mildos ir Alvydo Knyzelių šeimai, jie puoselėja šio dvaro ir parko aplinką.
V. Mikuckis: Prie Ventos yra gyvybė. Gamta čia be galo graži, bet be žmonių gamta liktų gamta. Pritarčiau, kad Knyzelių šeimynos indėlis čia iš esmės svarbus.
Kai pagalvoji, galinga, kas vyksta Užventyje. Šis miestelis yra kalviškosios kryždirbystės centras, būtent nuo to čia viskas prasidėjo. Kalviai į Užventį atvyksta kiekvieną vasarą. Noriai, užsidegę. Nebūtų malūno, gyventume palapinėse, atsivežtume konservų, bet vis tiek kurtume. Ne vienas kalvis man tai yra sakęs.
Mažeikiuose, kuriuose gyvenu, tarptautinė kalvystės meno ir amatų šventė vyksta kas trejus metus. Užventis, Klaipėda, Mažeikiai, Druskininkai – tai pagrindiniai kalvių kūrybos traukos taškai. Užventis iš kalviškų regionų išsiskiria darbų kokybe, pasišventimu kurti.
I. Šliuželienė: Mums, keramikams, ištrūkusiems iš miesto techninio triukšmo, čia yra rojus. Gamta visada veikia pozityviai. Todėl visada norisi grįžti, atsinešti kruopelę to, ką turime, ką galime sukurti geriausia. O vietos sakralumą kuriame kartu.
– Užventyje gyveno ar kūrė ne vienas Lietuvos šviesuolis – Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius, rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Žemaitė. Ar jaučiate, kad gamta tam tikra prasme padeda kurti, iš dvaro aplinkos randasi vis naujos energijos?
V. Barakauskas: Užvenčio atveju gamta tikrai padeda. Žmonės kūrybinę energiją akumuliuoja, paleidžia. Iš čia gimsta visos istorijos.
– Per pastaruosius 12 metų Jūs ir Jūsų kolegos menininkai iš Lietuvos bei Latvijos nuolatos keičia Užvenčio kultūrinį veidą ir miestelio identitetą, čia palikdami savo kūrinių. Kiek Jums asmeniškai svarbu prie to prisidėti? Kokie yra šios vasaros festivalio kūrybos atspirties taškai?
V. Mikuckis: Aišku, jaučiame atsakomybę. Todėl svarstome, kas aktualu vietos bendruomenei, miesteliui.
Užventyje kūrybos stovyklų, paties festivalio plenero idėja išsivystė būtent iš kalviškosios kryždirbystės. Šį kartą susirinko 17 kalvių iš visos Lietuvos, kartu kuriame kompoziciją su kalviškomis vaistažolėmis prie Užvenčio dvaro. Tai darome pagal išlikusią seną, apie 1937 m. darytą nuotrauką, kurioje matome Kazimierą Smilgevičių, Nepriklausomybės akto signataro J. Smilgevičiaus sūnų, ir jo šeimą. Nuotraukoje matyti, kad jie stovi greta dvaro kieme esančios kolonos, ant kurios viršaus yra užkeltas nemažas gėlės vazonas.
Mes su kalviais bandysime būtent tą koloną atkurti. Nežinome, iš ko ji buvo pagaminta, medžiagiškumas lieka neaiškus, nes nuotrauka pablukusi. Todėl tai interpretuosime. Kalviai savo dirbtuvėse jau iškalė skirtingas Lietuvoje augančias vaistažoles. Visos kolonos su vaistažolėmis aukštis sieks apie 3 metrus.
Kadaise nuotraukoje užfiksuotam Užvenčio dvaro gyvenamajam pastatui, Šatrijos Raganos veikiausiai aprašytam kūrinyje „Sename dvare“, šiandien tikrai reikėtų atsinaujinti. Pastatas, kuris prieš šimtus metų buvo suręstas iš tvirtų ąžuolų ir kuriame dabar gyvena keliolika Užvenčio miestelio šeimų, atrodo gana vargingai. Galbūt jam irgi praverstų vaistažolės – kaip galimybė pagyti. Juolab kad kitąmet sueis šimtas metų, kai Šatrijos Ragana parašė tą mums visiems puikiai žinomą kūrinį.
V. Barakauskas: Sakyčiau, Užventyje sukurti meno darbai ne vien keičia miestelio identitetą, bet ir keliauja toliau, per dailininkų parodas skirtinguose miestuose. Tad Užvenčio ženklai matomi ir kitur.
Tapybos darbuose esu užfiksavęs kelis Užvenčio objektus, kurie gali išnykti, pavyzdžiui, pieninės pastatą, miestelio bažnyčią. Užventyje yra dalis manęs. Nors pleneras idėjiškai yra kūrimas atvirame ore, tapymas iš natūros, konkretūs Užvenčio objektai mūsų dailininkų darbuose pasirodo ir abstrahuoti, kai kur jų lieka tik užuominos.
Šiame plenere dailininkai irgi nebūtinai tapo konkrečius gamtos vaizdinius. Atsispiriama nuo tam tikros spalvos, garso. Lietuviškoji ir latviškoji akvarelininkų mokykla dažnai permąsto tai, kas yra duota, kas aptinkama įprastu stebėtojo žvilgsniu.
I. Šliuželienė: Keramikų šiųmetė tema – Ventos kultūrinė atmintis, susijusi su šių dienų realijomis. Atsigręžiame ir į gamtą, jos galias, žmogaus gebėjimą ją pažinti. Bus sukurtos dvi didelio formato skulptūros: kartu su vyru Viliumi Šliuželiu iš šamoto kuriame skulptūrą „Kupolė“, o latvių menininkė Ilzė išdegs skulptūrą „Maitake“. Kūrybos procese šiokių tokių pokyčių dar gali būti.
Beje, dabar, kai kalbame apie rekordinius karščius Lietuvoje, verta pabrėžti, kad naudojamo šamotinio molio sudėtis leidžia skulptūroms ištverti ne tik aukštą temperatūrą, drėgmę ar žiemos šalčius. Atidengiant pačią ažūrinę skulptūrą ji atlaiko didžiulį šuolį – nuo 1100 laipsnių karščio iki tuo metu esamos lauko temperatūros. Galima sakyti, kad plenere kuriančių keramikų, akvarelininkų ir kalvių pastangomis Užventyje įvyksta žemės, oro, vandens ir ugnies magija.
***
„Užventis’MENE XII“ kuriantys menininkai: kalviai Arūnas Degė, Ričardas Grekavičius, Ramūnas Gudaitis, Andrius Janulis, Albinas Jukumas, Juozas Kavaliauskas, Saulius Kronis, Egidijus Latėnas, Virgilijus Mikuckis, Tomas Pacaitis, Česlovas Pečetauskas, Eitaras Pokvytis, Evaldas Rimkūnas, Vytautas Slavinskas, Antanas Sodaitis, Stanislovas Špukas, Darius Vilius, Andrius Žiedas; akvarelės meistrai Jolanta Abelė, Voldemaras Barakauskas, Gitana Kaltanienė, Valerija Medelinskienė, Loreta Narušienė, Bangutis Prapuolenis, Jurga Sidabrienė, Genutė Sutkienė, Virginijus Sutkus; keramikos meistrai Ilzė Emsė-Grynberga, Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis. Menotyrininkas: Vytautas Tumėnas.
„Užventis`Mene XII“ iniciatorius ir rengėjas – Užvenčio Dvaro Malūnas. Festivalį-plenerą remia Lietuvos kultūros taryba, Kelmės rajono savivaldybė.
