Jau tikriausiai sunku įsivaizduoti metus, kada nebūtų išleista pagal komiksus pastatytų superherojų filmų. Ilgą laiką nerūpėjusi niekam, tik mažai komiksų gerbėjų bendruomenei, dabar ši industrija didelėms korporacijoms atneša milijardus dolerių pelno, o pelningiausių visų laikų filmų sąraše dominuoja būtent komiksų herojai.
Žmonės plūsta į kino teatrus pamatyti Kapitono Amerikos, Geležinio Žmogaus ar Toro – superherojų, kurie populiariojoje kultūroje niekada nebuvo žinomi ar populiarūs. Pastarąjį dešimtmetį tarp šio žanro dominuojanti „Marvel“ studija atnešė didelius pokyčius ne tik į komiksų, bet ir į kino kultūrą ir ženkliai prisidėjo prie to, kokius filmus statyti renkasi kitos didelės kino studijos ar nori žiūrėti žiūrovai.
Jų pavyzdžiu sekantys „Warner Bros“ kol kas nesėkmingai bando kurti „DC“ komiksų kino visatą. Turėdami populiariausius superherojus – Betmeną ir Supermeną, jie palankiai įvertinti buvo tik už Gal Gadot įkūnytą Nuostabiąją Moterį („Wonder Woman“, 2017).
Pirmieji superherojų komiksai siejami su „DC Comics“ leidžiamais „Action Comics“, kuriuose pirmą kartą 1938 m. pasirodė Jerrio Siegelo ir Joe Shusterio sukurtas Supermenas. Nors kai kurie pirmojo superherojaus vardą priskiria dvejais metais anksčiau laikraščiuose pasirodžiusiam Fantomui, Supermenas buvo pirmasis, turėjęs antgamtinių galių. Kūrėjai jį pavadino pagal tuo metu taip apibūdinamus stiprius atletus ar įtakingus vyrus. Iki šių dienų Supermenas išlieka daugiausia komiksų pardavęs amerikiečių herojus.
Po jo išleidimo, kitais metais, pirmą kartą „Detective Comics“ 27-ame numeryje pasirodė Betmenas, po jo ėjo Kapitonas Marvelas, dabar žinomas kaip Šazamas, ir kiti „DC“ visatai priskiriami superherojai. Pirmuoju „keršytoju“ vadinamas Kapitonas Amerika buvo sukurtas Antrojo pasaulinio karo metais ir valdžios greitai paverstas įkvėpimo simboliu šalies gyventojams ir kovojantiems kariams. Į karą išsiųstas silpnas vaikinas Styvas Rodžeris po serumo injekcijos tapo tobulas žmogaus savybes įgavusiu superherojumi. Vilkėdamas JAV vėliavos spalvų kostiumu jis kovojo su blogiukais ir savo didžiausiu priešu – Raudonąja Kaukole ir nacių organizacija „Hydra“.
Superherojų komiksų žanras JAV buvo itin populiarus Didžiosios depresijos ir Antrojo pasaulinio karo metais. Ypatingų galių turintys herojai kovojo prieš blogį ir teikė viltį ekonominės krizės ir karo kankinamiems šalies gyventojams. Jie tapo tobulo žmogaus ir gėrio simboliu, jie nepasiduoda blogiui ir turi tvirtus moralinius įsitikinimus. Po karo sumažėjus komiksų perkamumui, „DC Comics“ pradėjo leisti labiau su moksline fantastika susijusius leidinius. Po jų ėjo „Marvel Comics“ su Žmogaus-Voro, Fantastiško ketverto, Halko, Toro, Iksmenų ir Geležinio Žmogaus komiksais. Simboliška, kad būtent superherojų filmai iškilo per praėjusią pasaulinę ekonominę krizę, kurią puikiai išnaudojo „Disney“ perpirkta „Marvel“ studija.
Dar prieš pasirodant „Geležiniam žmogui“ („Iron Man“, 2008), superherojų filmų sėkmę užuodė „Sony“ priklausanti „Columbia Pictures“. Ji 2002 metais išleido pirmąjį „Žmogaus-Voro“ filmą, šis uždirbo 825 milijonus dolerių, vėliau su aktoriumi Toby Maguire išleido dar 2 tęsinius. Christopherio Nolono išleista „Betmeno“ trilogija kino teatruose susirinko 2,5 milijardo dolerių. Nors populiariausių „Marvel Comics“ superherojų Žmogaus-Voro ir Iksmenų teisės priklausė „Sony“ ir „20th Century Fox“ gamybos įmonėms, prodiuseris Kevinas Feige`as, gerai pažinojęs komiksų visatą, suprato, kad „Marvel“ studijai vis dar priklauso pagrindiniai keršytojai.
2007 m. tapęs studijos prezidentu, jis rizikuodamas į kino teatrus išleido „Geležinį žmogų“. Šis superherojus komiksų reitinguose užėmė gana žemą vietą ir populiarumu neprilygo Žmogui-Vorui. Taip pat veikėją įkūnijęs Robertas Downey Jr. tuo metu buvo gan kontroversiškai vertinamas aktorius dėl savo praeities su narkotikais ir tikrai nebuvo vienas iš tų, kuris trauktų žiūrovus į kino teatrus. Tačiau režisieriaus Johno Favreau įkalbėta studija sutiko jam duoti pagrindinį vaidmenį. Filmo pabaigoje, po titrų, pasirodė „S.H.I.E.L.D.“ vadovas Nikas Fury, jis Starkui pasakė, kad jis nėra toks vienintelis ir kad nori su juo aptarti „Keršytojų“ projektą.
Taip prasidėjo „Marvel“ studijos trumpi anonsai / užuominos apie kitus visatos filmus. Pirmasis „Geležinio žmogaus“ filmas uždirbo beveik 600 milijonų dolerių ir tapo vienu pelningiausių tų metų filmų, o R. Downey Jr. už vaidmenį susilaukė didelio kino kritikų dėmesio. Tiesa, studija tais pačiais metais išleido „Nerealųjį Halką“, tačiau po jo išsiskyrė Halką suvaidinusio Edwardo Nortono ir „Marvel“ keliai ir jį pakeitė Markas Ruffalo. 2009 m. „Marvel“ už 4 milijardus dolerių įsigijo „Disney“ studija, ji davė kelią vis dar nesibaigiančiai filmų franšizei.
2011 m. pasirodė pirmieji „Toro“ ir „Kapitono Amerikos: pirmojo keršytojo“ filmai, o kitais – pirmoji „Keršytojų“ dalis. Šiems superherojams K. Feige`as skyrė trilogijas, įvesdamas nelabai masiniam žiūrovui žinomus veikėjus. Pirmoje „Keršytojų“ dalyje prie jų prisidėjo „Geležiniame žmoguje“ pasirodžiusi Juodoji Našlė, Halkas ir Sakalo Akis, sudarę keršytojų branduolį. Po šio filmo „Marvel“ visatos herojai vis labiau persipindavo vieni kitų istorijose ir filmuose. Jų populiarumui vis augant, studija pirmą kartą kino istorijoje sukūrė tokią didelę filmų franšizę. Iki šios dienos kino teatruose parodyti 23 filmai, suskirstyti į tris tarpsnius, kurio paskutinįjį užbaigė „Žmogus-Voras: toli nuo namų“ (2019). Lietuvos kino teatrus liepos 9-ąją pasieksianti „Juodoji našlė“ pradės ketvirtąjį visatos tarpsnį, po jo eis dar 11 filmų.
Per ekonominę krizę gimę filmai tapo eskapizmo būdu žiūrovams pabėgti nuo slegiančios kasdienybės. Mažėjantys finansiniai ištekliai ir išaugęs nedarbas žmonėms davė veiksmo ir specialiųjų efektų pripildytą pramogą. Žiūrovai norėjo lengvai suprantamo siužeto ir herojų, kurie visada laimi prieš blogį. Būtent tai jiems pasiūlė „Marvel“ studija, dabar skaičiuojanti milijardus dolerių pelno.
Sekdama juos „Worner Bros“ bandė daryti tą patį su filmais „Žmogus iš plieno“ (2013), „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“ (2016) ir „Savižudžių būrys“ (2016), tačiau šiems niekaip nepavyko pakartoti „Marvel“ sėkmės. Filmai neįtraukė savo šlubuojančiais siužetais, specialiaisiais efektais ir tuo, kad neturėjo bendros vizijos. Galbūt per greitai į traukinį bandžiusi įšokti studija, taip iki galo nebuvo išsigryninusi savo tikslo ir platesnio kino visatos matymo.
Vienintelė „Nuostabioji moteris“ ir „DC“ kino visatai nepriskiriamas „Džokeris“ susilaukė kritikų ir visuomenės palaikymo. Pastarasis Venecijos kino festivalyje netgi laimėjo „Auksinį liūtą“ ir gavo du „Oskarus“ – už geriausią vyro vaidmenį ir muziką. Tiesa, tik 2012 m. užbaigta Ch. Nolano trilogija nustelbė greitai po jos pasirodžiusius filmus, kurie nuolat buvo su jais lyginami. Režisierius tuo metu pasiūlė gerai išvystytus veikėjus, scenarijų, veiksmą ir puikius antiherojus, ypač Heatho Ledgerio suvaidintą Džokerį. Tad Benui Affleckui tapo dideliu iššūkiu suvaidinti Betmeną, kai žiūrovai vis dar puikiai prisiminė Christiano Bale`o įkūnytą herojų.
Žinoma, su iššūkiais susidūrė ir „Marvel“ studija. Pirmieji „Toro“ filmai tikrai negalėjo pasigirti savo sėkme ar įtraukiančiu siužetu, negelbėjo ir charizmatiški aktoriai Chrisas Hemsworthas ir Tomas Hiddlestone`as. Trilogiją nuo žlugimo išgelbėjo Naujosios Zelandijos režisierius Taika Waititi, parodęs puikų humoro jausmą mokumentikoje apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“. Jis prikėlė „Torą“ ir atnešė „Marvel“ filmams būdingą humorą. Bet tai nebuvo vienintelė sukurtos visatos problema. Dauguma superherojų turi panašią priešistorę ir komiksuose vystomą siužetą, tad, filmą sutraukus iki poros valandų, jie dar labiau supanašėja.
2016 m. visatą papildęs „Daktaras Streindžas“ pernelyg priminė Tonį Starką. Abu talentingi ir arogantiški turtuoliai galias įgavo po gyvybei grėsmę sukėlusių situacijų. Pagrobtas ir mirtinai sužeistas T. Starkas sukuria kostiumą ir mechanizmą, leidžiantį toliau plakti jo širdžiai. Styveno Streindžo gyvenimą apverčia avarija, po kurios jis nebegali operuoti pacientų, ir prie magijos jį atveda noras pagydyti savo rankas. Šalia jie turi jiems svarbias moteris, kurios primena herojams ir apie jų ankstesnįjį gyvenimą bei suteikia užuovėją. Galų gale, visų šių superherojų filmai turi tokią pat scenarijaus formuluotę: pirmame veiksme įvedama į siužetą ir atsiradusią grėsmę, antrame bandoma išsiaiškinti ir sukurti planą, kaip įveikti blogiuką, o viską užbaigia pagrindinė kova ir laiminga pabaiga. Todėl scenaristai, režisieriai ir prodiuseriai turi nuolat galvoti, kaip sukurti labiau įtraukiantį ir nemonotonišką kūrinį, o tai tikrai ne visada ir pavyksta.
Bundanti visuomenė ir įvairūs judėjimai taip pat išprovokavo kritiką superherojų filmams, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka baltaodžiai ir dažniausiai tik vyrai. Nuo „Marvel“ kino visatos pradžios esanti Juodoji Našlė tik po daugiau nei dešimties metų pagaliau turės savo filmą. Tai bus tik antrasis studijos solinis darbas, kuriame pagrindinė herojė yra moteris. Jos figūrėlė net nebuvo įtrauktą į keršytojų rinkinį ir tai sulaukė pasipiktinimo iš jos gerbėjų, o vėliau buvo bandoma ištaisyti. Kalbant apie komiksus 1999 m. netgi buvo pradėtas vartoti terminas „moterys šaldytuve“ (angl. Women in Refrigerators), siejamas su Žaliojo žibinto šaldytuve atrasta nužudyta mylimąja. Taip buvo apibūdinamos moterys, kurių tikslas apibrėžiamas kaip superherojaus meilės subjektas.
Jų likimas komiksuose dažniausiai tragiškas – mirtis, išprievartavimas, sužalojimas ar visiškas sumenkinimas. Tai visiškai nedera su dabartiniu feminizmo judėjimu, kuris reikalauja lygių teisių kine ir tinkamai reprezentuojamų, o ne antrarūšių veikėjų. Taip „Nuostabioji moteris“, „Kapitonė Marvel“, sulaukę finansinės sėkmės, parodė, kad žmonėms įdomūs ne tik superherojai vyrai, bet ir moterys, galbūt bent kiek atnešdamos pozityvų pokytį į šį vyrų dominuojamą žanrą. Nors pastarasis „Warner Bros“ studijos sprendimas „Nuostabiosios moters“ tęsinį atiduoti į „HBO Max“ VoD, o „Betmeną“ laikyti kino teatrams, jų per daug nesuteikia.
Superherojų filmų bumas kitoms studijoms atvėrė akis, kokius pinigus gali atnešti tokie filmai. Tad nenorėdami rizikuoti visi ėmėsi perdirbinių, jau visiems gerai žinomų veikėjų ir istorijų priešistorių. Net ir tie, kurie neturėjo komiksų teisių, galėjo prikelti savo ankstesnius filmus, įvilkdami į naują rūbą. „Universal Pictures“ sukūrė „Jūros periodo pasaulį“, „Disney“ nupirktas „LucasFilm“ leido atgaivinti „Žvaigždžių karus“, įtraukęs ir visų mylimus bei naujus veikėjus.
Dauguma kino studijų pradėjo žaisti su nostalgija, kuri atveda žiūrovus į kino sales, taip atnešdama jiems pinigų. Todėl Holivudą pastaruosius metus vis labiau yra apėmusi kūrybingumo krizė. Galbūt to tiesiogiai ir nebūtų galima sieti vien tik su šiuo žanru, bet pinigų siekiančioms studijoms galbūt padarė įtaką franšizių išnaudojimo potencialas.
Kad ir kaip būtų, superherojų filmai artimaisiais metais tikrai dar neš didelį pelną ir žmonės mielai juos lankys, kol pašvaistėje atsiras nauja žvaigždė ir visi puls prie jos. O žiūrovams tik reikia tikėtis, kad kūriniai ir toliau džiugins, nors jau ir išsikvepiančiu turiniu.
