Kultūra

2021.06.06 10:44

Aktorė Airida Gintautaitė: žodžiu galima užmušti, galima prikelti mirusį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.06 10:44

„Man labai įdomūs scenarijai, kur tiesiog girdžiu: va, čia pakanka kūno kalbos, o štai šis sakinys kaip kulka pataiko į tikslą. Man patinka paradoksai. Negaliu pakęsti iliustratyvumo. Šiuo klausimu esu sau negailestinga“, – kalbinama menininkės Aurelijos Maknytės prispažįsta nuostabi teatro ir kino aktorė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė Airida Gintautaitė.

Ciklas „Menininkai kalbasi“ pristato autorius ir jų kūrybą – užrašytus, iliustruotus, filmuotus ar įgarsintus jos pavyzdžius. Menininkai atsako į tris kolegų klausimus ir patys klausia kitų savo nuožiūra pasirinktų pašnekovų. Skaitytojai kviečiami spėti, kas taps būsimos publikacijos herojumi. A. Gintautaitė – 14 pokalbių estafetės dalyvė.

– Esi minėjusi, kad „labiausiai šioje profesijoje, žmogus, studijuoji pats save...“ Ar tokios studijos turi taisykles, programas, vadovėlius, kitus svarbius dalykus? Ką tokios studijos suteikia? Ar yra jų ribos, o galbūt – draudžiamos teritorijos? – klausia Aurelija Maknytė. Airida Gintautaitė atsako:

– Norėčiau paaiškinti pasakymą „pats save“. Tai ne savimylos studijos. Žmogų, kaip rūšį gamtoje, studijuoti reikia per didelį atstumą. Jis neišsitenka tik savo nuotraukos, biografijos ar patirčių koordinatėse.

Aktorystės studijų pradžioje iš tiesų reikia patikrinti balsą, judesių koordinaciją – kūno galimybes. Paskui įvairiomis užduotimis tikrinami psichofiziniai duomenys: temperamentas, asmenybės bruožai, įgūdžiai, požiūris, intelektas.


Pradiniam etapui pasibaigus tiesiog būtina užkrėsti studentą noru tyrinėti ne tik save, bet ir aplinkinius. Duodamos užduotys mėgdžioti kurso draugų ar gatvėje sutiktų žmonių eiseną, judesius, kalbos manierą. Kopijuodamas išorinius dalykus nori nenori prieini prie priežasties ir pasekmės tyrinėjimo. Ieškai, koks ryšys tarp vidinio ir išorinio žmogaus manifestavimo. Ir čia tik pradžia.

Paskui studentams siūloma skaityti vadovėlius apie žmogaus psichikos tyrinėjimus. Dar vėliau mokoma pačios tyrinėjimo metodikos. Man pačiai labai patinka siūlyti buvusių žvalgų, agentų, kriminalistų rašytus darbus, kaip atpažinti, sekti nusikaltėlius.

O kai į studijas įsitraukiama kaip į seklių žaidimą, po kurio laiko ima aiškėti, kad norint susekti reikia labai gerai pasislėpti; norėdamas gerai pasislėpti, turi žinoti, ką slėpti. Geras seklys privalo galvoti kaip sekamasis.

Stambiu planu. Airida Gintautaitė: man gera gyventi, nes aš nebijau

Vis dėlto viskas paeiliui. Pirmame kurse skiriama užduotis „Gyvūnų etiudai“. Tai geras metodas pažinti savo egoizmą ir su juo dirbti. Dažnas iškart nori plėšti makbetų ir otelų aistras.

Vaikų darželyje suvaidinti kiškutį yra viena, o suteikti savo kūną kiškučio psichologijai tyrinėti – kas kita: klausti, kodėl jo tokie judesiai, kodėl akys pilnos baimės, atrasti, kad dažnai ir žmogus būdamas stresinės būsenos taip atrodo ir elgiasi. Smauglio stebėjimas gali padėti suvokti žmogaus manipuliacijas prieš silpnesnįjį. Galėčiau apie tai kalbėti ir kalbėti, nes man tai įdomu.

O grįžtant prie tokių studijų... Jos suteikia budrumo pojūtį. Aktorinius įgūdžius lavinantis žmogus niekada negali veikti automatiškai. Net paprasčiausius instinktus, impulsus mokomasi atpažinti ir valdyti.

Apie ribas ir draudžiamas teritorijas... Čia jau susitarimo reikalas. Aišku, pirmiausia reikia susitarti su savimi, kur tos ribos. Na, pavyzdžiui, kuriant psichopato vaidmenį juk nebūtina žmogaus studijų paversti gyvu eksperimentu.

Arba, norint suvokti pakitusią karžygio sąmonės būseną prieš lemiamą kovą, galima studijuoti, kaip veikia smegenis stimuliuojantys cheminiai preparatai, bet nebūtina jų vartoti. Tiesiog studijuoji, kokie fiziniai reiškiniai vyksta žmogaus organizme tuo metu. Pasitelki vaizduotę.

Beje, tam irgi reikia įgūdžių. Kitaip ta beribė vaizduotė neš ir nuneš... Viskas vyksta etapais. Palaikau adekvatų mokymąsi.

– Filme „Artistas“ pasakojama labai įdomi istorija apie tai, kaip nebyliojo kino aktoriaus gyvenimas pasikeičia atsiradus garsiniam kinui. Nepakanka kūno kalbos, o kalbėjimas tampa iššūkiu. Kaip sutaria tarpusavyje kūno kalba ir girdima kalba?

– Kartais nesutaria... Viename filme man pasitaikė frazė, kuriai taip ir neradau atitikmens kūno kalboje. Iki šiol jaučiu, kad būtų buvę geriau tos frazės išvis nesakyti. Tylus gestas tikrai būtų kur kas iškalbingesnis nei tuščias manieringas sakinys. Bet gerai, kad yra tokia klaida. Ji – irgi nesibaigiančio savęs tyrinėjimo dalis.

Man labai įdomūs scenarijai, kur tiesiog girdžiu: va, čia pakanka kūno kalbos, o štai šis sakinys kaip kulka pataiko į tikslą. Man patinka paradoksai. Negaliu pakęsti iliustratyvumo. Šiuo klausimu esu sau negailestinga.

Filmo „Kvėpavimas į marmurą“ aktorė A. Gintautaitė: kiekvieną dieną eidavau į nuogą pasimatymą su operatoriumi

– Vaidmuo man – didžiulė paslaptis. Kas yra vaidmuo? Ar tai, su kuo gyvenama nuolat, ar tai, kas kaskart turi būti sukurta nuo nulio, ar tai, ko norisi atsikratyti? O gal kas nors visiškai kita?

– Aurelija, čia jau daugiau nei trys klausimai! 😊 Pabandysiu sudėlioti mintis trumpai, o kada nors vėliau pratęsim...

Prisiminiau juokingą pasakymą apie vaidmenis gyvenime: jei profesorius įsėstų į troleibusą be talonėlio ir pasakytų „aš profesorius, užsigalvojau, nenusipirkau“, niekam nebūtų įdomus jo kaip profesoriaus vaidmuo. Jis troleibuse – keleivis be bilieto.

Teatre ar kine dramaturgas parašo vaidmenį, režisierius jį pasiūlo aktoriui, šis jį išanalizuoja ir įkūnija personažą. Net trys žodžiai apibūdina galbūt vieną ir tą patį dalyką, o gal ir ne. Man irgi paslaptis, kur čia kokie skirtumai. Tyrinėju ir vis atrandu ką nors nauja.

Bet įsikūnijimas man suprantamas labiausiai. Tai laikinas įėjimas į „kitą“. Dėl to kartoju, kad aktorystė be empatijos neveikia. Įsijausti, įsiklausyti į kitą ir, nepametant savęs, o kaip tik atradus, kad tu ir esi tas „kitas“, išartikuliuoti elgesio motyvus. Ačiū, kad norėjai paklausti.

P. S. Prisiminiau tavo „Narcizo studiją“ 2002 metais, manau, ji irgi dar tęsiasi...

Taip pat skaitykite

Trys Airidos Gintautaitės klausimai būsimai pašnekovei – poetei:

„Žodžiu galima užmušti, galima prikelti mirusį“ – tas posakis pasidarė labai nuvalkiotas, nors prasmė gili, tik ne visi jau ją girdi. Norėčiau paklausti: kuris Tavo eilėraštis yra labiausiai apie tai?.. Labai laukčiau, kad pasidalytum juo.

Ar poetas ir detektyvas, tiriantis nusikaltimą, turi bendrų bruožų? Jei ne, tai ne, jei taip – kokių?

Kai buvau labai jauna, svarsčiau išleisti savo eilėraštukų knygelę. Bet nepasitikėjimas, kad galiu nebūti kam nors įdomi, sulaikė nuo to žingsnio. Ir dar stabdė frazė, kurią nuolat girdėjau: „Lakštingala negali nečiulbėti.“ Galėjau be tų savo eilėraščių. Jei tau duota (poetai, mano manymu, būna ne savo noru, tiesiog kitaip jie negali), jokie nepasitikėjimai nestabdo... Tu man esi Poetė! Klausimas ne į temą: ar skirstai eilėraščius pagal spalvas, kvapus? Jei ne, tai gal gali bent vienam priskirti? Tiesą sakant, norėčiau daugiau nei vienam ☺. Koks pavadinimas ir koks kvapas? Skaniai suskaitysiu ☺ Ačiū Tau, D...

Visos ciklo „Menininkai kalbasi“ publikacijos – čia.

Kūrybos metas. Oskaro Koršunovo teatro magija – apie spektaklį „Meistras ir Margarita“
Teatro sezono pradžiai – 6 valandos muzikos ir performatyvumo naujausioje LNDT premjeroje „Respublika“
LNDT kviečia į pirmąją šio sezono premjerą Ddžiojoje salėje – Twarkowskio spektaklį „Lokis“
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt