Kultūra

2021.06.20 09:57

Videomenininkas Darius Žiūra: iš portreto apie laiką galima sužinoti daugiau nei apie patį žmogų

LRT Plius, LRT.lt2021.06.20 09:57

Laiko tėkmė ir jos neišvengiamai kuriami pokyčiai žmogui bei pasauliui – būtent tokia ryškiausia videomenininko Dariaus Žiūros kūrybos tema. Jo filmuose įamžinti lokalūs vaizdai, gimtojo kaimo gyventojai, stoties merginos, poilsiautojai praėjusio amžiaus pabaigos Palangoje.

„Tai yra rinktiniai kadrai, kuriuose jis susipažįsta su merginomis aplink Vilniaus stotį. D. Žiūra kviečia jas į fotosesijas, fotografuoja ir filmuoja. Tai yra du darbai, kurie vyksta jau daug metų: fotografiniai darbai su veidais ir vaizdo montažas iš fotosesijų, – teigia kuratorius Andersas Kreugeris, pažymintis, jog šie darbai buvo rodyti parodoje „SWIM“ (2014 m.), („Somebody Who Isn`t Me“). – Tai yra slapyvardis, naudojamas įvairiuose interneto forumuose, kuriuose žmonės diskutuoja apie tokius dalykus, kurių nenori afišuoti darantys.“

Dokumentikos ciklas „Vizionieriai“. Darius Žiūra

D. Žiūrai ypač reikšmingi portretai – beveik 20 metų menininkas bando įamžinti besikeičiančius Gustonių kaimo gyventojų veidus. Toks vizualinis projektas parodo, kaip globalėjant Lietuvai kinta ir mažo miestelio realybė.

Anot A. Kreugerio, „D. Žiūra pradėjo ciklą nuvažiavęs į savo gimtąjį kaimą ir filmavęs visus sutiktus gyventojus po 60 sekundžių. Žmonės tiesiog žiūrėjo į kamerą, garso nebuvo, portretas fiksuojamas 60 sekundžių. Ne kiekvienam tai buvo lengva, ypač jauniems žmonėms – gan sunku. Taip išėjo ne tik individualių žmonių portretas, bet ir viso kaimo portretas.“

„Iš tikrųjų Gustonių kaimas labai pasikeitė per tuos 20 metų, per kuriuos vyko projektas. Pradžioje tai buvo tikras kaimas su tikrais kaimo žmonėmis, tai yra visi žmonės, kurie dalyvavo projekte, buvo vienaip ar kitaip tikrieji kaimo gyventojai, – pripažįsta D. Žiūra. – 2000 m. kaimas buvo dar visiškai nepaliestas gentrifikacijos, globalizacijos procesų. Jis, aišku, išgyveno tam tikrą suirutę ir demoralizaciją po Sovietų Sąjungos žlugimo. Buvo ir daug sutrikimo po devyniasdešimtųjų laikotarpio, bet visi žmonės buvo tikri kaimo žmonės.“

„Filme kartais matomi juodi ekranai, jie reiškia, kad žmogus buvo dar negimęs filmo kūrimo pradžioje, mirė kūrybinio proceso eigoje arba išvažiavęs – laikinai arba visam laikui. Todėl tai tapo ne tik šio individualaus kaimo ir šių individualių žmonių, bet ir apskritai socialiniu Lietuvos kaimo portretu“, – atskleidžia A. Kreugeris.

Pasak D. Žiūros, „portretas turi labai gilias tradicijas, ateinančias iš priešistorinių laikų. Jis dažniausiai atlikdavo reprezentacinę funkciją, bet nuo modernybės pradžios 20 a. portretas tapo atviras įvairiausiems meniniams eksperimentams ir transformacijoms. Du dalykai jame liko nepakitę. Kai žiūrime į portretą, mes matome du dalykus: žmogų ir laiką, kada portretas buvo sukurtas. Iš esmės, galbūt iš portreto apie laiką galima sužinoti daugiau nei apie patį žmogų.“

Menininkas pasakoja, kad net reguliarus žmonių fotografavimas niekada nėra tik mechaniškas vaizdo fiksavimas: „Jei yra žmogus, automatinio objektyvaus darbo nebėra“.

Dvylika šeštadienių LRT PLIUS žiūrovų dėmesio lauks trumpos „Vizionierių“ (rež. Gabrielė Vilkickytė) serijos, pristatysiančios žymiausius Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus, tarp jų – Kristina Inčiūraitė, Lina Lapelytė, Mindaugas Navakas, Augustinas Serapinas ir kiti.

Tekstą pagal vaizdo įrašą parengė Gabrielė Gokaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.