Kultūra

2021.04.27 09:35

Dovilė Kuzminskaitė. Skirtingos vietos ir laikas, bet bendra patirtis – apie vaikus ir praradimo patirtį

knygų apžvalga
Dovilė Kuzminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.04.27 09:35

Šį mėnesį nutariau apžvelgti du romanus. Juos skiria geografija (vienas parašytas Norvegijoje, kitas – JAV), laikas (vienas pasirodė 1963 m., o kitas – 2019 m.) ir išleidusios leidyklos, bet jungia panaši tematika.

Tarjei Vesaas`o romanas „Ledo rūmas“ (išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Justė Nepaitė) ir Valerios Luiselli kūrinys „Prarastųjų vaikų archyvas“ (išleido Rašytojų sąjungos leidykla, vertė Marija Bogušytė) kalba apie vaikus ir praradimo patirtį.


Tarjei Vesaas – vienas skandinavų literatūros klasikų, už romaną „Ledo rūmas“ apdovanotas prestižine Šiaurės Tarybos literatūros premija. Nedidelis, nė dviejų šimtų puslapių nesiekiantis, tačiau ypač talpus romanas pasakoja apie dvi mergaites – Sisę ir Unę ir jas siejantį nepaaiškinamą ryšį. Unei dingus, istorija pasisuka netikėta linkme – susitelkiama į Sisės išgyvenimus praradus draugę, jautriai nagrinėjama vaiko reakcija į mirtį ir gedulą.

Veikiausiai, būtent temoje ir pasakojimo perspektyvoje ir slypi šio romano galia. „Ledo rūme“ daugiausia dėmesio tenka vaikui – suaugusieji tėra savotiški jo palydovai, lydintys, stebintys, tačiau visas romano prasminis krūvis sutelkiamas būtent į mergaitės figūrą. Sugretindamas dvi temas, kurias skaitytojas pasąmoningai visad trokšta išskirti – vaikystę ir mirtį, rašytojas sukuria unikalią, baugią ir drauge mąslią atmosferą.

Romano unikalumą kuria ir jo erdvė – veiksmas (ar, veikiau, vyksmas, nes didis įvykis romane tik vienas, visa kita pagrįsta jausminiais išgyvenimais ir nuojautomis) plėtojamas atokioje provincijoje, kur gyvenimo ritmas neatsiejamas nuo metų laikų kaitos. Taigi, nenuostabu, kad kūrinio siužetą lydi gamtos aprašymai, kartais primenantys stebuklinių pasakų aplinką (ko vertas vien keistos, tikros ir drauge magiškos paralelinės erdvės – ledo rūmo – apibūdinimas). Pasakojimo stilius neperkrautas detalėmis, Justės Nepaitės vertimas itin skaidrus, todėl kiekvienas aprašymas, dialogo nuotrupa čia itin aiškiai suskamba, neužgožiami aplinkinio teksto triukšmo.

Man regis, viena stipriausių šio romano pusių kaip tik ir yra jo taupumas, leidžiantis apčiuopti niuansus, pajusti tai, kas nepasakyta. Rašytojas nedaugžodžiauja, draminė įtampa kuriama nutylėjimais, tad skaitytojo indėlis, jo intuicija ir empatiškas ryšys su pasakojimu čia ypač svarbūs. Skaitytojai ir literatūros kritikai dažnai apibūdina „Ledo rūmo“ stilių kaip poetišką – veikiausiai šio būdvardžio griebiamės tada, kai norime pasakyti, kad kūrinys kalba mums netiesiogiai, užuominomis, tačiau pasako daugiau, nei, galbūt, tikėjomės, net jeigu ir sunku jo turinį įvardyti žodžiais.

Apibūdinti „Ledo rūmą“ išties sudėtinga – baisu apžvalgos tekstu lyg akmeniu užspausti trapų romaną. Tiesa, norėčiau pasakyti, kad šio kūrinio nevertėtų automatiškai priskirti vaikų ar jaunimo literatūros kategorijai. Nepaisant to, kad pasakojimo centre atsiduria maža mergaitė, šiame kūrinyje esama unikalios gelmės, o stilistinė švara palieka vietos skaitytojo apmąstymams.

JAV romanistė Valeria Luiselli savo kūrinyje „Prarastųjų vaikų archyvas“ taip pat plėtoja vaikystės ir mirties, praradimo temas, tiesa, imasi kitokios – sociopolitinės perspektyvos ir derina realius šiuolaikinės istorijos faktus su šeimos drama.

Regis, šiuo romanu Rašytojų sąjungos leidykla savitai tęsia bestselerio „Amerikos purvas“ tonacijas – šis pasakojo apie traukiniu bestija per Meksiką keliaujančius motiną ir sūnų, bėgančius nuo prekeivio narkotikais, o „Prarastųjų vaikų archyvas“ kalba apie šeimos kelionę automobiliu per JAV, o drauge ir apie deportuojamus nelegaliai sieną kirtusius nepilnamečius, žvėrišką jų kelionę traukiniais arba per dykumas, su faktiniu tikslumu įvardija skausmingus vaikų išgyvenimus ir mirtį.

„Prarastųjų vaikų archyvas“, mano galva, lenkia „Amerikos purvą“ keliais aspektais. Visų pirma, pasakojimas geriau sukonstruotas: kelios paralelios siužetinės linijos (ant skyrybų slenksčio atsidūrusi pora, į JAV nelegaliai su vedliu keliaujantys vaikai, indėnų sukilėlių istorija) praturtina romaną ir leidžia išvengti sentimentalumo bei patoso, suteikia universalumo. Autorė savitai prisitraukia ir tarpdiscipliniškumo aspektą – romanas papildomas keliaujančios šeimos daiktų sąrašais, o vietoje epilogo pateikiama nuotraukų serija. Toks įvairialypis pasakojimas sukuria dinamikos įspūdį, priverčia skaitytoją bent šiek tiek padirbėti.

Beje, kinta ne tik temos – taip pat ir pasakotojo balsas. Pirmąją romano pusę pasakoja šeimos moteris, vėliau istoriją perima ir pratęsia jos įsūnis, taip pat prisideda ir dukros balsas. Tiesa, būtent šis žingsnis man sukėlė abejonių – regis, rašytoja prisiėmė pernelyg sudėtingą misiją – pakeisti pasakotojo balsą iš suaugusiojo į vaiko, tačiau nesugebėjo to atlikti iki galo. Dar paauglystės nesulaukusio berniuko kalbėsena, tonas, apmąstymų pobūdis niekuo nesiskiria nuo intelektualės motinos, neįvyksta lauktas lūžis, kuris būtų privertęs skaitytoją patikėti perspektyvos kismu ir įsijausti į vaiko sąmonę.

Pradinukas postringauja: „Žinojau, kad ši mintis nebrandi, bet niekada nesuformuluodavau, kokiais žodžiais jai pasakyti, kad pykstu“ (p. 268). Holivudiška ir pati berniuko pasakojama istorija – su seserimi jie sėkmingai pabėga nuo tėvų, alkani ir ištroškę keliauja per dykynes, nepažįstamus miestus, ant traukinio stogo, galiausiai atsiduria dykumoje, kur viskas baigiasi kiek vaiduokliškai, bet laimingai. Apmąstyti šių įvykių adekvatumą hiperrealistinio romano kontekste paliksiu būsimiems jo skaitytojams.

Nepaisant tam tikrų nuokrypių nuo logikos ir pataikavimo trilerio su laiminga pabaiga ištroškusiai publikai, „Prarastųjų vaikų archyvas“, mano galva, stipresnis nei „Amerikos purvas“ – kultūrinės nuorodos, papildančios tekstą ir suteikiančios jam naujų prasmių, persipinančios skirtingos pasakojimo gijos, psichologinė byrančios šeimos įtampa paverčia šį romaną lengvai skaitoma sociopolitine istorija, kuri turėtų tikti tiems, kas nori praplėsti savo pasaulio ribas kitomis priemonėmis nei kraupieji naujienų portalai.

Poetės ir literatūrologės Dovilės Kuzminskaitės knygų apžvalga skambėjo LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt