Kultūra

2021.02.25 21:53

Aušra Kaminskaitė. Apdovanojimai – jūsų paslaugoms

pirma dalis
Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2021.02.25 21:53

Stingant dramų scenoje, dėmesys natūraliai krypsta į dramas kasdienybėje. Šįmet „Auksiniai scenos kryžiai“ pasipiktinimą sukėlė nepaprastai anksti – net nepaskelbus nominantų, vos pasibaigus administracinei siūlymų patikrai. Komisija atsisakė vertinti šokio filmus, teigdama, kad tai – kino, o ne scenos menų srities kūriniai.

Kandidatus siūlęs Lietuvos šokio informacijos centras, pasitelkęs profesionalų komentarus, tikina, kad šiame žanre šokio raiška svarbesnė nei kameros darbas.

Pastarojo dešimtmečio skundų dėl „Auksinių scenos kryžių“ istorija gana turtinga. 2013 m. teatralus papiktino komisijos sprendimas nenominuoti moterų vaidmenų atlikėjų. 2017 m. metų choreografo ar šokėjo nominacijos atsisakymą spaudoje palydėjo komentaras „šioje šalyje nėra vietos šokiui“. Tais pačiais metais surengta akcija „Dedu kryžių ant scenos kryžių“, kurios organizatoriai kritikavo komisiją už didelį dėmesį valstybiniams teatrams ir nevyriausybinių organizacijų, jaunų kūrėjų ignoravimą.

Visus, išskyrus šiemetinį, sprendimus komisija argumentuodavo dėmesiu kokybei: kažkurioje kategorijoje nepastebėję ryškių pasirodymų, vertintojai verčiau atsisako nominacijos, o ne ieško formalaus nugalėtojo. Dalis kūrėjų ir kritikų nesutikdavo: jei egzistuoja moterų vaidmenys ir šokio spektakliai, būtina iš jų išrinkti geriausius.

Puikiai suprantu šįmetinį šokio lauko pasipiktinimą – kūrėjai, kur kas sėkmingiau už teatralus išnaudoję karantino sąlygas, buvo išstumti iš apdovanojimų dėl paprasčiausių formalumų, apibrėžtų nepandeminiu laikotarpiu. Tačiau drauge kilo iki šiol nepaleidžiantis klausimas: kodėl taip svarbu sulaukti tokios formos įvertinimo?

Kaskart spaudoje kilus diskusijoms dėl nominacijų ar apdovanojimų, pirmiausia perskaitau komisijos narių sąrašą, jis paprastai padeda suprasti, kodėl buvo priimti tam tikri sprendimai. Tuomet, bandydama įsijausti į kūrėjų vaidmenį, klausiu savęs: ką man reikštų būtent šių žmonių pripažinimas arba jų atsisakymas man tokį suteikti? Nes realybė būtent tokia: apdovanojimus dalija ne objektyvūs šventieji, o individualių patirčių, išsilavinimo ir vertybių žmonės, jokiu būdu neatspindintys viso vertintojų lauko požiūrio.

Neteko atlikti visuomenės požiūrio tyrimo, tačiau numanau, kad dauguma vartotojų apdovanojimus suvokia kaip kūrinio ar menininko kokybę užtikrinančius prekės ženklus. Po populiariu pavadinimu (ne jį suteikusiomis pavardėmis!) pakištas apdovanojimas visuomenės akyse įsteigia kūrėjo veiklos prasmę, kurios nebepaneigs eilinių vartotojų nuomonės. Pavyzdžiui, Marcelio Prousto reikšmę literatūros raidai įtvirtino Goncourt’ų premija, todėl nebesvarbu, jog krūva skaitytojų nesupranta, ko iš to pyragėlio nori „Prarasto laiko beieškant“ herojus.

Jokiu būdu netvirtinu, kad apdovanojimai nieko neįrodo. Tačiau nepaprastai įdomu, kodėl kai kurie jų kelia ne tik džiaugsmą dėl savęs ar kolegų, bet ir priešiškas aistras? Vasario viduryje įvairių kartų teatro, kino, muzikos ir literatūros kūrėjų paprašiau užpildyti anketą, kurią sudarė vienas klausimas (Kodėl Jums asmeniškai būtų (ar jau buvo) svarbu gauti apdovanojimą už savo kūrybą?) ir keli atsakymų variantai – respondentai galėjo rinktis neribotą atsakymų skaičių, taip pat įrašyti savo variantus.

Iš 182 į klausimą atsakiusių kūrėjų daugiausia (66 proc.) pažymėjo, kad apdovanojimas patvirtina, jog jų kūryba pripažįstama srities profesionalų. Panašu, kad menininkų bendruomenei būdingi du anksčiau minėti pastebėjimai: apdovanojimai jiems patvirtina kūrybos kokybę ir liudija VISO profesionalių vertintojų lauko pripažinimą.

Vos 12 proc. žmonių pažymėjo apdovanojimams neteikiantys jokios reikšmės, tačiau dalis jų šalia rinkosi ir kitus atsakymus – pavyzdžiui, kad apdovanojimas liudija profesionalų ar visuomenės pripažinimą. Kai kurie „pasiaiškino“ komentarais: „Asmeniškai didelės reikšmės apdovanojimui neteikiu, <...> nes, mano manymu, tai apriboja mano, kaip kūrėjos, tikslus, tačiau tikiu, kad gaunant jį suveikia žmogiškasis visuomenės pripažinimo faktorius – tavo darbą, laiką, talentą įvertina, vadinasi, jis pasiekia kitus ir įgauna tam tikrą visuomeninę prasmę.“

Nežinau, koks respondentas pateikė šį atsakymą (apklausa anoniminė), tačiau tikiu, kad toks mąstymas būdingesnis jau apdovanotiems ir profesionaliame meno lauke „įsisteigusiems“ žmonėms, kuriems nebereikia įrodinėti savo meno prasmės ir kurių patirtis liudija, jog apdovanojimai vis dėlto teikia naudą.

Įdomu, kad net 42 procentams apklaustųjų apdovanojimai patvirtina jų kūrybos reikalingumą visuomenei. Kalbant apie profesionalų komisijų teikiamas premijas, tokią viltį vadinčiau iliuzija. Tačiau, siekiant tai patvirtinti, derėtų apklausti komisijų narius ir sužinoti, kiek vertindami kūrėjus ir jų darbus jie gilinasi į poveikį visuomenei, komercinę sėkmę, viešus atsiliepimus ir t. t. Kitas dalykas – klausime nebuvo išskirti apdovanojimų pavadinimai. Tad dalis atsakinėjusiųjų greičiausiai svarstė apie premijas, skiriamas viešo balsavimo rezultatų pagrindu, ir iš tiesų reiškiančias palankų plačiosios visuomenės vertinimą.

Mažiau nei trečdalis atsakiusiųjų (29 proc.) pažymėjo, kad jiems svarbi piniginė premija. Šį reiškinį ateityje tikiuosi panagrinėti nuodugniau, jis sukėlė daug klausimų. Ar tai – nuoširdi pozicija, ar baimė (net anoniminėje apklausoje) pasirodyti nedvasingu materialistu? Ar palyginti nedidelis susidomėjimas piniginėmis premijomis reiškia, kad kūrėjai Lietuvoje jaučiasi pakankamai pasiturintys? Kokia piniginių premijų reikšmė tolesnei menininkų kūrybai ir asmeninio gyvenimo patogumams (šį klausimą įkvėpė asmeniškai įspūdžiais pasidalijęs menininkas, teigęs, kad gauta premija suteikė galimybę pagaliau įsigyti būstą)?

Galiausiai – apie kokias premijas atsakinėdami į klausimą svarstė respondentai? Premija už „Auksinį scenos kryžių“ siekia 55 BSI (šiuo metu premijos dydis 2200 eurų), kartais šią sumą dalijasi keli komandos nariai. „Sidabrinių gervių“ laimėtojai piniginių premijų negauna (!), tad daugybei kino kūrėjų šis punktas neaktualus. Tačiau Vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureatai gauna 12920 eurų, o Nacionalinės premijos dydis – 800 BSI, tad šįmet ji augs iki 32000 eurų (2019-aisiais siekė 31200 eurų). Tai – didelės sumos ir būtų sunku patikėti, kad jų reikšmę pripažįsta mažiau nei trečdalis apklaustųjų. Tikėtina, kad jaunesni kūrėjai apie jas tiesiog nesusimąstė.

Didelę reikšmę respondentai teikė reklaminei apdovanojimų naudai. 47 proc. pažymėjo, kad apdovanojimas yra gera kūrybos reklama, ir tai – antras pagal populiarumą pasirinkimas. 26 proc. atsakiusiųjų vertino atsirandančias galimybes pasisakyti viešai – duoti interviu, kalbėti televizijoje. Iš 40-ies papildomus atsakymus („Kita“) pateikusių žmonių lygiai penktadalis teigė, kad apdovanojimai „gerai atrodo CV“ arba sustiprina finansavimo prašančias paraiškas. Vadinasi, nemaža dalis kūrėjų tiki (arba yra patyrę), kad apdovanojimai suteikia pridėtinės vertės tolesnei jų kūrybos sklaidai.

Tačiau paraleliai skleidėsi kitokios nuotaikos. Anketoje ar privačiuose pokalbiuose kūrėjai pasakojo, kad žinia apie apdovanojimus sklaidai išnaudojama nepakankamai, kad apdovanotieji – ypač Nacionalinėmis premijomis – nesulaukia deramo dėmesio, nes užmirštami tuoj po Vasario 16-osios, taip pat teko išgirsti ne vieną istoriją, kaip gavus apdovanojimą (būtent – „Auksinį scenos kryžių“, „Sidabrinę gervę“ ar Nacionalinę premiją) ištinka kelerių metų kūrybos štilis – įvertinimas kartais tampa produktyvaus etapo pabaiga, o ne tvirtesnio kelio pradžia.

Tačiau ši tema nusipelnė atskiro teksto.